Pietinio kronika

ROKAS POVILIUS

Prosenelė mirė užvakar. Už ką? Už, va, ką. Trečiadienio rytą pažadinusi mama pasiūlė rytinę mankštą smegenims su žodžiais: „Šiaulių močiutė mirė. Nebėra tavo draugės, girdi? Nebėra.“ Dar neseniai vargau besirinkdamas mažiausiai kenksmingą žadintuvo melodiją, o dabar teks keisti ir žadintoją. Pabudęs nevisiškai kontroliuoji savo kūną, tad nenuostabu, jei išgirdęs šią žinią šiek tiek šyptelėjau. Tikrai ne dėl to, kad tikėjausi palikimo ar jaučiau senutei antipatiją. Priešingai, ji buvo mano mėgstamiausias tarpukariu gimęs žmogus. Pastaruoju metu prosenelės kūnas priminė tešlą, todėl savotiškai džiaugiausi išgirdęs, kad kepėjui jos prireikė. Kalbu ne apie krematoriumo krosnį. Prosenelės apetitas ir širdies darbas buvo sutrikę, tačiau ji iki trupinių suvalgė paskutinę vakarienę ir pademonstravo neįtikėtinus paskutinio kraujo spaudimo duomenis. Iškilo tarsi mielinė tešla. O kaipgi kitaip, juk moterys išeidamos į viešumą negali nepasitempti. Dėl to ir gyvena ilgiau už vyrus – vėluoja užtrukusios prie veidrodžio. Šiandien veidrodžiai uždengti juodais audeklais.

Nors visada miegu nuogas, tą naktį apie pirmą valandą kapituliavau prieš nuovargį nespėjęs ne tik nusirengti, bet ir išjungti šviesos. Paryčiais sudirgintas smaugiančio ausinių laido ar drabužių tvankumo, užkliudžiau naktinės lempos mygtuką ir be pasekmių vėl panirau į tamsą. Pasirodo, mažajai rodyklei atlikus vieną ėjimą po vidurnakčio užmigo ir prosenelė. Skirtumas tas, kad prosenelės kūną aptikusieji, užuot išjungę šviesą, ją sustiprino žvake. Be to, miegas su drabužiais netrukus taps neatsiejamas nuo 91 metų moters karstdienybės. Adaptacija neturėtų kelti rūpesčių, nes jos miegamojo baldų išdėstymas lygiagretus kapo padėčiai – kojūgalis į tą pačią pusę.

Mykolo Saukos piešinys

Bene labiausiai netektį primena šaukštukas, verčiantis primerkti akį. Arbata ir tariamai maišyti skirtas daiktelis – maniškė kavos ir cigaretės versija. „Išsiimk šaukštelį, kai geri, nebūk rusas“, – girdžiu iš slaviškų tradicijų nevertinančių namiškių. Anksčiau sulaukęs panašių priekaištų primindavau, kad taip daro ir prosenelė. „Kai būsi jos metų, ir tu galėsi“, – atkirsdavo. Peržvelgus kelių kartų giminės vyrų gyvenimo trukmę – perspektyvos nekokios. Visgi nuo šiol kritikai turės sugalvoti naują argumentą – likau vienintelis šio amato paslapčių saugotojas. Ne iš vieno praktiško žmogaus esu girdėjęs, kad pavojingus malonumus, pavyzdžiui, narkotikus, reikia išbandyti gilioje senatvėje, kai nebelieka laiko tiems malonumams virsti nemalonumais. Galbūt arbatos gėrimas su šaukšteliu ir nėra toks grėsmingas kaip heroino kaitinimas jame, tačiau akiai kenkia. Mano dešinė dėl dažno įsitempimo vieną dieną aiškiai skirsis nuo kairiosios. Dar labiau primins prosenelę, kuri galbūt naudojo šią malonią, tačiau sudėtingą techniką tam, kad išlygintų savo nenatūraliai asimetrišką veidą.

Į tokį „malonumą“ kaip šermenys ne itin veržiausi. Atidėjau senatvei. Pasiteisinau turįs užbaigti rašliavą universitetui. Paprastai žmonės, gavę progą pasinaudoti artimojo netektimi, nedvejodami pasiima keletą išeiginių. Kuris reikalas skubesnis, žemiškesnis – darbas ar atsisveikinimo su mirusiuoju apeigos, sunku pasakyti. Šiaip ar taip, laidotuvių išvakares praleidau viename Kauno bute (turbūt derėtų sakyti „Bute“), kur buvo bandoma laiduoti, kad ir lesbiečių pasitaiko gražių. Prosenelė nebuvo lesbietė, tiesiog laidotuvės tėra laidavimas – siekis, kad dar neseniai buvusį gyvųjų mažumos atstovą toleruotų ir priimtų dauguma – mirusieji. Visgi tiek homoseksuali, tiek mirusi moteris demografinius rodiklius blogina. Ką tik sužinojau, kad prosenelė prieš mirtį perspėjo: jei naktį prie jos karsto niekas nebudės – visiems išspardysianti užpakalius. Vakar, nenutuokdamas apie šį faktą, vienos nakties nuotykiu Šiaulių laidotuvių namuose nesusiviliojau. Miegojau be drabužių. Vienas. Du. Mistinė simbolika ar ne, bet laidotuvių rytą prabudau užpakalį atsukęs į sieną.

Šarvojimo salėje prosenelė su skara ir suknele – visai nepanaši į save. Ji mūvėdavo kelnes, o jei ir ryšėdavo galvos apdangalą, tai nebent pirato ar baikerio būdu. Iš Skaudvilės apylinkių kilusiai prosenelei Žemaitės stiliaus mazgelis po smakru vis dėlto netinka. Tokių aksesuarų ir mirties derinys suniveliuoja – supainioti negyvėlius tampa ne ką sunkiau nei ką tik gimusius kūdikius. Matyt, ir morguose įvyksta sukeitimų, tik apie netyčinį svetimo kūno laidojimą niekas Lotynų Amerikos televizijos serialų nekuria. Juos mėgstančioms vyresniosioms lankytojoms kietų suolų išvarginti užpakaliai, regis, nė motais. Senutės laidotuvėse tarsi pramogauja: gavusios progą pasidabinti ir išeiti pasižmonėti, guviai aptarinėja naujausius giminaičių, draugų ar buvusių kolegų gyvenimo pokyčius. Kita vertus, tai tik maskuotė, akiniai nuo saulės. Iš tiesų pora dar gyvų prosenelės pamergių ar jaunesnės vestuvių viešnios atlieka svarbią misiją – kaip ir prieš šešis septynis dešimtmečius, šįkart vėl nužiūrinėja suknelę, gėles ir kitus atributus, suprasdamos, kad sparčiai artėja diena, kai viso to prireiks ir joms.

Išriškmeldžiameviešpatiesavotarnaitėsvėlęišvisųnusikaltimųpančių

kadjipažadintarastųatilsįprisikėlimogarbėjetarptavošventųjųirišrinktųjų, – išpila apyjaunis kunigas, iš jo užsidegimo sprendžiant, laidotuves jis jau štampuoja konvejeriu. Deja, tik mažytė visuomenės dalis realizuoja save mėgstamame darbe, o net ir, pavyzdžiui, iš statybininkų, dirbančių iš pašaukimo, būtų naivu reikalauti, kad kiekvieną plytą mūrytų su neblėstančia aistra. Bėda ta, kad kitose srityse nuo rutinos dar gelbėja modernių technologijų ar naujų metodų įsisavinimas, komandiruotė ar besilankstanti sekretorė, o laidotuvių versle besisukantis dvasininkas retai sulaukia iššūkių – žmonės palieka pasaulį šabloniškai. Na, geriausiu atveju prieš mirtį tenka padirbėti su kokiu nors Merso. Užtat nejaukią tylą dezinfekuojanti muzika primena „Žiedų valdovo“ batalines scenas. Galbūt taip siekiama pakelti gedinčiųjų kovinę dvasią potencialiose varžytuvėse dėl paveldo. Kažkada mąsčiau apie nekrologų rašymą, bet verčiau įkursiu inovatyvią laidotuvių organizavimo įmonę – šioje srityje begalė spragų ir nepanaudotų resursų. Kad ir paprasčiausias kanklių ir nykių giedotojų pakeitimas plyšaujančiu elektrinės gitaros solo. Mano vadybiniai įgūdžiai mirusiųjų pasauliui reikalingesni už kalbinius.

Dar ne taip seniai publikavau eilėraštį apie tai, kaip niekada nebuvau pakasynose („kai atsarga gėdos pridaro“). Prisišnekėjau. Štai ir pirmosios mano laidotuvės. Tiksliau, ne mano, o prosenelės. Sakoma, naujokams sekasi. Mirtis atvirai mane nužiūrinėja pastebėjusi nematytą veidą tarp gausių savo performanso gerbėjų. Vieną dieną pasirašys ant krūtinės. Mirtis mato, kad tvanku (pirmadienį universitete reikės vengti arabų studentų). Pataikauja žiūrovams, asmeninį pasirodymą man dedikuos vėsesnėje aplinkoje – kalnuose ar bent jau žiemą. Raitysis vietoj striptizo stulpo panaudojusi antkapį. Jei užsimanys klasikinio šokio, aš nepyksiu už jos nerangumą – atšalę pirštai neskauda mindžiojami.

Vardinė, pagal prosenelės matmenis padirbta duobė primena močiutei, velionės dukrai, kad toje kapo sklypelio pusėje pranyko ir jos tėvas (fatališkų sąsajų paieškos verčia paminėti, kad prosenelė mirė per savo vyro vardadienį). Prosenelio pėdsakų nelikę. Žemė tirpdo, tarsi „Sekundės“ bankas pasisavina indėlius ir jų nebegrąžina. Šiandieninės pažintinės ekskursijos vinis – garsas, sukeltas ant įžeminto karsto kastuvais metamų molio grumstų. Šį pavasarį dar nebuvo perkūnijos, todėl toks dundesys ją pavaduoja – galima gultis į žemę ar maudytis (prosenelės duobėje yra vandens).

Vainikų sluoksniai slegia naujakurės stogą, stumia ją gilyn ir įkalina griuvėsiuose. Mudviejų su prosenele ramybę erzina gilūs, cinizmą lyg ir turintys griauti virksmai. Gera proga neatkreipiant dėmesio išsiverkti nebūtinai pagal šios dienos temą. Herkus Kunčius būtąjį dažninį kartą buvo teisus: užrašai ant paminklų – štai kas iš tiesų ciniška. Juk tai ne feisbuko įrašas, o paskutinė tatuiruotė. Pirmajai pritarimo dažnai tenka kreiptis į tėvus, šią paprastai išrenka vaikai. Deja, tai beveik visada būna trivialūs tribalai. Negyvėlių gentis vienodais sutartiniais ženklais. Ar ant Algimanto Mackaus antkapinės lentelės JAV matėte išgraviruotą „Ir mirtis nebus nugalėta“? Ne – tik būtiniausi duomenys, jokių epitafijų, skoningas minimalizmas (priešingai nei šis mano rašomas perkrautas tekstas). Galų gale jei jau išlaidaujate akmeniui, tai prie „liūdi šeima ir artimieji“ bent nepagailėkite pridėti paaiškinimą, kad šeima ir artimieji liūdi dėl šios po visas kapines nuvalkiotos frazės.

Mama sako, kad prosenelę jai visada primins vaizdas, kuriame aš ir daugiau nei septyniasdešimčia metų vyresnė moteris žaidžiame kortomis. Pastebėjusi neaiškumą ar nespėjusi reaguoti į žaidimo eigą, prosenelė vadindavo mane „falšyva moneta“. Kartais tikrai sukčiaudavau, vaikystėje, būdamas prastesnis žaidėjas, – savo naudai, o vėliau, sulėtėjus senutės reakcijai ir pašlijus atminčiai, leisdavau laimėti mikliai pakeisdamas jos kortas į geresnes. Baltaplaukė mėgdavo kartoti, kad kam sekasi kortose, tam nesiseka meilėje. „Kas čia gali mylėti tokią senę?“ – nusijuokdavo pralaimėjusi kelis kartus iš eilės. Šiandien jai turėtų velniškai nesisekti kortose. Kruopščiai maišyk kaladę, nes, tikiuosi, greit nepasimatysim. Sudie, mano drauge, sudie. Bedie? Su.