Istoriją kuria pranašai ir poetai

O tu, Efratos Betliejau, mažiausias tarp Judo kaimų,

iš tavęs man kils tas, kuris valdys Izraelį;

jo kilmė siekia senų senovę, seniai praėjusius laikus.

{Todėl jis paliks juos lig laiko, kai įsčiose nešiojanti kūdikį bus pagimdžiusi;

tuomet jo giminių likučiai sugrįš pas Izraelio vaikus.}

Jis tvirtai laikysis ir ganys savo kaimenę VIEŠPATIES jėga,

VIEŠPATIES, savo Dievo, galingu vardu.

Jie gyvens saugiai, nes dabar jo didybė pasieks žemės pakraščius.

Jis pats bus taika! Jei Asirija užims mūsų kraštą

ir ims mindžioti mūsų žemę, išrikiuosime prieš ją septynis ganytojus,

aštuonis karališkus vadus.

Mch 5, 1–4

Šios pranašo Michėjo eilutės man įsirėžusios į atmintį dar nuo tų vaikystės, prabėgusios pogrindyje, laikų, kai bažnyčiose slapta statydavom mėgėjiškus religinius šventinius spektaklius, ir viena vienuolė, kalėdiniame spektaklyje vaidindama kažkokį Raštų Žinovą, apklijuota dirbtine barzda, iškelta ranka, apsimuturiavusi šalikais, kad primintų turbaną, tvankiame kambaryje, prisikimšusiame žmonių, iškilmingu balsu skelbė šią žinią apie Betliejuje gimsiantį kūdikį. Tuomet šie žodžiai, kad ir kaip mistiškai skambėjo, atrodė gerokai aiškesni nei dabar. Ko gero, kai aiškiai suvoki, kad jie kaip pranašystė išsipildė taip, o ne kitaip, viskas stojasi į savo vietas, ir neaiškūs teksto niuansai pasidaro nebesvarbios detalės, kurias galima priskirti pranašystės kaip orakulo žanrui, kur pranašas iš anksto negali visko, ką suvokia ar regi ta tik jam „aiškia rega“, aiškiai nusakyti.

Iš naujo atsivertus šiuos pranašo žodžius, dingtelėjo nuostaba, pamačius eilutę: „Jis pats bus taika!“ Galingi žodžiai, žinant, kad hebrajiškai šalom reiškia ir taiką, ir ramybę… Ir tada vaizduotė ima siūlyti daugybę didingų ir skaidrių karališkų pavidalų, kurie spinduliuoja taiką ir ramybę. Ir tokioje pagavoje darosi sunku atsispirti nokstančiam džiaugsmingam laukimui. Tačiau… Tačiau hebrajiškas tekstas, kaip jau ne kartą galima buvo pastebėti, gerokai paslaptingesnis ir daugiaprasmiškesnis. Taiką su „Juo“ sutapatina tik vertėjai. Visa vertėjų armija. Tik kai kurie, sąžiningesni, įvardį „Jis“ išskiria, pasirinkdami kitą šriftą, kad skaitytojas žinotų, jog originaliame tekste jo nėra: „ve haya ze šalom“, parašyta, t. y. „ir tai bus taika“. Aramėjiškas vertimas paaiškina: „Ir nuo tada bus taika.“ Po šių žodžių be jokių sintaksės ženklų eina žodis Ašur (Asirija, Asiras), „kai jis ateis į mūsų žemę ir užims mūsų citadeles, iškelsime prieš jį septynis ganytojus ir aštuonis žmonių vadus“.

Galima suprasti, kad tai ir bus taika: „Asirui“ užėmus žemę, prieš ją liaudis iškels septynis ganytojus ir aštuonis vadus. Ką tai reiškia? Greičiausiai tai poetinis pakartojimas sinonimiškų žodžių, paaiškinančių vienas kitą (žodį roim galima suprasti ir buitiškiau, t. y. piemenys), o septyni ir aštuoni nusako skaičiaus neapibrėžtumą. Kaip kad sakoma „du trys…“

Iš visų šių eilučių peršasi išvada, kad pranašas kalba apie laiką, kai Asirija jau buvo sunaikinusi Izraelio karalystę, bet Judo karalystę aplenkusi. VIII a. pr. Kr. pab.–VII a. pr. Kr. pr. tai buvo nepaprastai skurdi, menka ir nereikšminga karalystė, kurią sparčiai ir grėsmingai besiplėsdama Asirijos imperija tiesiog aplenkė. Gal nebuvo naudinga ir sąnaudų jai nukariauti būtų reikėję daugiau, nei būtų buvę naudos. Tačiau pačioje karalystėje tai, kaip aiškina kai kurie istorikai, buvo suvokta kaip svaiginantis ženklas. Judo karalystė ėmė rinkti Izraelio pabėgėlius ir kartu kurti naują viziją – palaipsniui, po kelių šimtmečių, ji užvaldys daugelio širdis. Pirmiausia – istoriškai sunaikintas Izraelis ir išsklaidytos jo gentys tapo nepranoktu simboliu Dievo tautos, sukurtos ypatingu Sandoros aktu. O tada ir karališkas palikuonis, kuris tik su Dievo pagalba tegalės išlaikyti saugų tą „Pažadėtą kraštą“, „tekantį pienu ir medumi“… Sukrečia tai, kad šios metaforos, kurios iš principo reiškia tai, kad ta žemė, neturinti nei kiek nors reikšmingesnių gamtos išteklių, nei gamtos sąlygų, nei „žmogiškųjų išteklių“ klestėti, nei palankios geopolitinės situacijos, ir tegalėjo pasikliauti „dangaus malone“, t. y. lietumi iš dangaus, ir tokiais istoriniais stebuklais kaip Judo išsigelbėjimas iš Asirijos rankų, tapo metaforomis geidžiamiausios, švenčiausios žemės pasaulyje. Pranašai ir šventųjų knygų autoriai į jas sudėjo tiek simbolinio krūvio, kad šis, vienas iš nereikšmingiausių žemės kampelių, kurio „objektyvi“ senovės istorija mažai kuo skyrėsi nuo aibės kitų žemių, kurias pajungė, sunaikino ta ar kita imperija, tapo neišsenkančiu įkvėpimo ir nuolatinio nesibaigiančio ginčo ir karo objektu. Taika, kurią skelbė pranašas Michėjas, buvo trumpalaikė, galbūt prie karaliaus Ezekijo (jam pavyko atremti Asirijos puolimą ir dėl to rabiniškuose tekstuose jis laikomas vienu iš mesijų) arba Manaso, prie kurio Judo karalystė, surinkusi Izraelio pabėgėlius, suklestėjo.

Ir nori nenori tenka pripažinti, kad pranašų ir poetų sukurtos metaforos ir vizijos būna galingesnės už ginklus ir imperines kariuomenes. Jos tiesiogine šio žodžio prasme kuria istoriją.

-akp-