Godo metamorfozė

DIRGĖLIENĖS VYRAS

Tai pasaka ne pasaka,

Kaip gimė kūriniai,

Kuriuos, rimtas skaitytojau,

Veik mintinai žinai.

Kodėl nebeateis Godo,

Kas Gregorą vargšelį

Iš paprasto žmogaus eilinio

Vabalu padarė.

O jei rimtai – čia paistalai

Man gavus saulės smūgį:

Vargu ar Beketas tikrai

Sutikęs Kafką buvo…

O jeigu buvo, tai skaityk

Šią rašliavą kaip rimtą,

Jei nepatiks – instrukcija:

Užmesk kur nors už spintos.

PIRMAS VEIKSMAS

Pirma scena

Teatre rodomas spektaklis, scenoje – pora aktorių.

ESTRAGONAS. Nuostabi vietelė. (Atsigręžia, eina prie rampos, žiūri į publiką) Gražu pažiūrėti. (Atsisuka į Vladimirą) Eime.

VLADIMIRAS. Nevalia.

ESTRAGONAS. Kodėl?

VLADIMIRAS. Laukiam Godo.

ESTRAGONAS. Tiesa. (Po pauzės) Esi tikras, kad čia?

VLADIMIRAS. Kas?

ESTRAGONAS. Kad reikia laukti čia?

VLADIMIRAS. Sakė, kad prie medžio. (Jie žiūri į medį) Ar matai dar kokį medį?

ESTRAGONAS. O kas tai per medis?

VLADIMIRAS. Tarytum gluosnis.

ESTRAGONAS. O kurgi lapai?

VLADIMIRAS. Turbūt nudžiūvęs.

ESTRAGONAS. Jau nebesvarina šakų.

VLADIMIRAS. Ko gero, metas nebe tas.

ESTRAGONAS. O gal čia tik krūmokšnis?

VLADIMIRAS. Krūmas.

ESTRAGONAS. Krūmokšnis.

VLADIMIRAS (vėl nori prieštarauti, bet susilaiko). Ką turi galvoje? Kad sumaišėm vietą?

ESTRAGONAS. Jis jau turėtų būti čia.

Antra scenelė

Tuo metu užkulisiuose vyksta sujudimas, kuriame dalyvauja Režisierius, Beketas ir Teatro vadovas.

REŽISIERIUS. Kur jis, kur Gregoras? Jau tuoj bus jo eilė pasirodyti scenoje!

BEKETAS (gulėdamas užkulisiuose savo atsigabentoje lovoje ir rankoje laikydamas alkoholio butelį). Sugadintas, mano kūrinys sugadintas…

TEATRO VADOVAS. Jis gyvena netoliese, vos už minutės kelio nuo teatro. Einu pažiūrėsiu…

Teatro vadovas išeina.

ANTRAS VEIKSMAS

Savo lovoje guli Gregoras Zamza ant kietos kaip šarvas nugaros ir, mažumą kilstelėjęs galvą, mato savo išgaubtą rudą suragėjusių lankų padalintą pilvą, pridengtą vos besilaikančios antklodės. Daugybė plonų kojų bejėgiškai mirga jam prieš akis.

GREGORAS. Kas man atsitiko?

Gregoro žvilgsnis nukrypsta į langą, ir apsiniaukęs oras – girdėti, kaip lietaus lašai teška į stogo skardą, – jį galutinai nuliūdina. Jis pasižiūri į žadintuvą, tiksintį ant komodos.

GREGORAS. Viešpatie šventas! Juk spektaklis!

Pasigirsta atsargus beldimas į Gregoro kambario duris.

MAMA. Gregorai, jau be penkiolikos septynios. Ar tu neketinai eiti vaidinti?

GREGORAS. Taip, taip, mama, tuojau keliuosi!

Į kitas duris pabeldžia tėvas, nesmarkiai, bet kumščiu.

TĖVAS. Gregorai, Gregorai, kas čia dabar?

Kitoje pusėje prie durų tyliai suaimanuoja Sesuo.

SESUO. Gregorai! Kas tau! Gal susirgai? Gal ko reikia?

GREGORAS. Aš jau einu.

Gregoras nori nuleisti iš lovos apatinę kūno dalį, bet toji apatinė dalis, kurios, beje, dar nebuvo matęs ir gerai neįsivaizdavo, kokia ji, pasirodo sunkiai pajudinama; viską daro labai lėtai, o kai galų gale, beveik įdūkęs, sukaupia jėgas ir be jokios atodairos pasistumia į priekį, tai atsitrenkia į lovos galą, ir skausmas jį tiesiog nutvilko; tada pamano, kad kaip tik apatinė kūno dalis galbūt pati jautriausia.
Pabando pirma pasiekti grindis viršutine kūno dalimi ir atsargiai pakreipia galvą lovos krašto link. Tatai nesunkiai pavyksta, pagaliau ir visas kūnas, kad ir koks platus ir sunkus, lėtai pasisuka paskui galvą. Bet kai galų gale iškiša ją per lovos kraštą ir ji pakimba ore, tai pabijo toliau taip stumtis, nes nukritęs būtinai susitrenktų galvą. O sąmonės dabar jokiu būdu negalima prarasti, tad nusprendžia geriau jau likti lovoje.

Netrukus pasigirsta durų skambutis.

GREGORAS. Kas nors iš teatro atėjo.

Iš kito kambario, po dešinei, atsklinda sesers šnibždesys.

SESUO. Gregorai, teatro vadovas atėjo.

TĖVAS. Gregorai, atėjo ponas teatro vadovas pasiteirauti, kodėl tu neateini vaidinti. Mes nežinom, ką jam atsakyti. Be kita ko, jis nori su tavim pačiu pakalbėti. Tad prašau atidaryti duris. Jis jau atleis už netvarką.

TEATRO VADOVAS. Labą rytą, pone Zamza.

TĖVAS. Sūnus prastai jaučiasi, patikėkite manim, pone teatro vadove! Dėl ko kitaip būtų praleidęs spektaklį! Berniukui vien tiktai teatro reikalai rūpi, daugiau niekas.

GREGORAS. Aš tuojau.

Po minutės kitos.

TĖVAS. Tai ar gali jau ponas teatro vadovas pas tave įeiti?

GREGORAS. Ne.

TEATRO VADOVAS. Pone Zamza, kas atsitiko?

GREGORAS. Pone teatro vadove, aš kaipmat, tučtuojau atidarau. Mane ištiko menkas negalavimas, silpnumo priepuolis, šit ir nepajėgiau atsikelti. Aš dar tebeguliu lovoje. Bet dabar man jau geriau. Kaip tik lipu iš lovos. Prašau valandėlę kantrybės! Man dar nelengva atsikelti. Bet jau gerai jaučiuosi. Ir kaip taip atsitinka! Vakar jaučiausi kuo puikiausiai, mano tėvai neduos meluoti, tiksliau, jau vakar vakare truputį nujaučiau, kad taip bus.

TEATRO VADOVAS (tyliai). Nemoki saikingai gerti – išvis negerk.

Po kelių minučių iš kambario išeina GREGORAS vabalo pavidalu. TEATRO VADOVAS pabalęs išbėga.

MAMA. Jėzau, vaikeli, ko ir kiek vakar išgėrei, kad taip atrodai?

TĖVAS. Gregorai, sūnau, gal mineralinio?

Sesuo nusiplėšia nuo veido kaukę, po ja – Kafka.

KAFKA. Pavadinsiu šį kūrinį „Metamorfoze“!

TĖVAS (nustebęs). O tu kas per vienas?

MAMA (verkdama). Vargšelis Gregoras, o buvo daug žadantis aktorius…

Kafka, nešinas šūsnimi baltų popieriaus lapų ir plunksna, juokdamasis nubėga.

KAFKA (nubėgdamas). Cha cha cha!

TREČIAS VEIKSMAS

Pirma scena

Užkulisiai. Ir toliau tie patys teatro darbuotojai ieško išeities.

REŽISIERIUS. Maniau, tai bus puikus mano debiutas, o še tau…

Įbėga visas išbalęs Teatro vadovas.

TEATRO VADOVAS. Vabalas!

REŽISIERIUS. Nereikia šaipytis iš mano pavardės – Žiogas aš, o ne vabalas!

TEATRO VADOVAS. Gregoras… Gregoras pavirto vabalu.

REŽISIERIUS. Ką? Vabalu? Tai jis nebeateis? Kas vaidins Godo?

BEKETAS (gurkštelėjęs iš rankoje laikomo butelio). Tai tas vokiškai kalbantis Prahos žydas. Tai jo darbas… Kad jį kur!

TEATRO VADOVAS. Reikia skambinti kitiems aktoriams, gal kuris laisvas, ateis ir suvaidins Godo.

REŽISIERIUS. Žiūrovai pamatys, kad aktorius nepasiruošęs…

TEATRO VADOVAS. Samueli, gal tas Godo gali ir neateiti?

BEKETAS (gurkštelėjęs iš butelio dar kartą). Gali…

TEATRO VADOVAS. Reikia, kad kas nors nueitų ir pasakytų.

REŽISIERIUS. Reikia berniuko! Mažo berniuko nuoširdžiais žodžiais publika patikės.

TEATRO VADOVAS. Kur dabar rasime berniuką?

REŽISIERIUS. Visai šalia yra pradinė mokykla. Skelbkime pertrauką. Einu atvesiu kokį berniuką, o tu, Samueli, pakoreguok pjesę.

Antra scena

Uždanga pakyla, į sceną baugščiai įeina Berniukas. Sustoja.

BERNIUKAS. Ponas Alberas?

VLADIMIRAS. Aš.

ESTRAGONAS. Ko tau reikia?

VLADIMIRAS. Prieik.

Berniukas nejuda iš vietos.

ESTRAGONAS (įsakmiai). Prieik, tau sakoma!

Berniukas baugščiai prieina, sustoja.

VLADIMIRAS. Kas yra?

BERNIUKAS. Ponas Godo… (Nutyla)

VLADIMIRAS. Aišku. (Po pauzės) Prieik.

Berniukas nejuda.

ESTRAGONAS (įsakmiai). Prieik, tau sakoma! (Berniukas baugščiai prisiartina, sustoja) Kodėl taip vėlai atėjai?

VLADIMIRAS. Tave siuntė ponas Godo?

BERNIUKAS. Taip, pone.

VLADIMIRAS. Na gerai, sakyk.

ESTRAGONAS. Kodėl taip vėlai atėjai?

Berniukas žiūri tai į vieną, tai į kitą, neapsispręsdamas, katram atsakyti.

VLADIMIRAS (Estragonui). Duok jam ramybę.

ESTRAGONAS (Vladimirui). Atsikabink. (Prieidamas, berniukui) Tu žinai, kelinta dabar valanda?

BERNIUKAS (traukdamasis atatupstas). Aš nekaltas, pone.

ESTRAGONAS. Tai gal aš kaltas?

BERNIUKAS. Aš bijojau, pone.

ESTRAGONAS. Ko bijojai? Mūsų? (Po pauzės) Atsakyk!

VLADIMIRAS. Viskas aišku, jisai išsigando jų.

ESTRAGONAS. Ar seniai tu jau čia?

BERNIUKAS. Neseniai, pone.

VLADIMIRAS. Tu išsigandai rimbo?

BERNIUKAS. Taip, pone.

VLADIMIRAS. Riksmų?

BERNIUKAS. Taip, pone.

VLADIMIRAS. Tų dviejų ponų?

BERNIUKAS. Taip, pone.

VLADIMIRAS. Tu juos pažįsti?

BERNIUKAS. Ne, pone.

VLADIMIRAS. Tu vietinis?

BERNIUKAS. Taip, pone.

ESTRAGONAS. Meluoji! (Ima berniuką už rankų, purto) Sakyk tiesą!

BERNIUKAS (drebėdamas). Aš sakau tiesą, pone.

VLADIMIRAS. Duok jam ramybę. Kas tau? (Estragonas paleidžia berniuką, atsitraukia, užsidengia veidą rankomis. Vladimiras ir berniukas žiūri į jį. Estragonas atitraukia rankas, jo veidas iškreiptas) Kas tau?

ESTRAGONAS. Aš nelaimingas.

VLADIMIRAS. Juokus į šalį! Ar seniai?

ESTRAGONAS. Nebeprisimenu.

VLADIMIRAS. Ko tik neiškrečia mums ta atmintis! (Estragonas nori kalbėti, persigalvoja, nušlubuoja šalin, atsisėda ir ima autis batus. Berniukui) Tai ką?

BERNIUKAS. Ponas Godo…

VLADIMIRAS (nutraukdamas). Jau esu tave matęs, ar ne?

BERNIUKAS. Nežinau, pone.

VLADIMIRAS. Tu manęs nepažįsti?

BERNIUKAS. Ne, pone.

VLADIMIRAS. Vakar nebuvai čia atėjęs?

BERNIUKAS. Ne, pone.

VLADIMIRAS. Ateini čionai pirmą kartą?

BERNIUKAS. Taip, pone.

Pauzė

VLADIMIRAS. Sakyti galima ką nori. (Po pauzės) Na gerai, kalbėk.

BERNIUKAS (be atokvėpio). Ponas Godo liepė jums pasakyti, kad rytoj tikrai ateis, o šį vakarą negali.

P. S. scena

Nobelio premijos įteikimo ceremonija.

VEDĖJAS. Nobelio premija už literatūrinius laimėjimus įteikiama… Francui Kafkai!

Salėje susirinkę žmonės ploja, Kafka laimingas užlipa ant scenos, tiesia rankas į premiją.

VEDĖJAS. Oi, atleiskite… Samueliui Beketui!

Vedėjas nuo veido nusiplėšia kaukę, po ja – Beketas, ir juokdamasis nubėga su apdovanojimu.

BEKETAS (nubėgdamas). Cha cha cha!