Efemeriška Laisvės statula ant laikrodžio ciferblato

MAKSIM IVANOV

Vargu ar pasaulyje rastume žmogų, kuriam nebūtų pažįstamas kartkartėmis sąmonę užplūstantis bodėjimasis aplinkui dominuojančia tvarka, logika ir racionalumu bei šį bodėjimąsi lydintis nenumaldomas noras kiekviena tam tinkama proga savo veiksmais kurti hcaosą¹. Savaime suprantama, anaiptol ne visi pasaulio reiškiniai gali būti suskirstyti į tvarkingus ir netvarkingus. Priešingai – daugiausia esama kaip tik tarpinės grupės pavyzdžių. Tačiau ir ši grupė nėra vienalytė. Mus labiausiai domina sąlygiškai ribinių kasdienio gyvenimo situacijų, kurios išsprūsta iš tvarkos apibrėžčių, – pavyzdžiui, egiptietiško kaljano rūkymo ar tos palaimingos būsenos tarp miego ir būdravimo, – teikiamas hipnotinis malonumas.

Jei prisimintume, kokie drabužiai kabėjo parduotuvėse prieš kelerius metus, ir palygintume juos su dabartine pasiūla, pamatytume, kad įvyko tam tikras vizualinis poslinkis nuo įkyraus aiškumo neįkyraus miglotumo link: nemaža dalis gamintojų ėmė rengti žmones pastelinių, neintensyvių spalvų, blyškių raštų ir neryškių atvaizdų drabužiais. Šis poslinkis įvyko drauge su pastarųjų metų populiariosios muzikos avangardo – elektroninės shoegaze, dream pop ir beats muzikos – vystymusi. Taip pat – į praeitį nukreiptų praktikų ir objektų (tarkime, Tumblr tinklaraščiuose cirkuliuojančių gifų, t. y. trumpų, „užkilpintų“ įsimintinų filmų, muzikinių vaizdo klipų, serialų ir kitokios vaizdinės medžiagos atkarpų) išpopuliarėjimu ir naujųjų medijų (kad ir sinemagrafo, turinčio ribiškumo bruožų – nei kinas, nei fotografija; nei visiško natūralumo, nei visiško dirbtinumo įspūdis) atsiradimu. Žvelgiant į šiuos pokyčius platesniame kontekste, galima tarti, kad mūsų kultūra ėmė nelyginant apgraibomis tiesti naujus kelius trapių, nebuitinių išgyvenimų link.

Mes ėmėme šlovinti miglą. Mes panorome, kad sapnas būtų gyvenimas. Jaunas šių laikų žmogus patyliukais atsuko – ar buvo stambesniųjų jėgų paskatintas atsukti – nugarą įkyrėjusiai rutinai. Prieš akis atsivėręs peizažas taip pat netruko virsti buitimi, bet ar nesutiktumėte, kad ši, naujoji, buitis yra kur kas gaivesnė? Dėl vieno galime būti tikri: joje esama tam tikro oneirinio (sapniškojo) elemento, kuris savo ruožtu, drįsčiau teigti, įgalina bemaž prenatalinei būsenai, vaikystės visagalystei ar net dieviškajai transcendencijai prilygstančios patirties galimybę.

Neskubus ir atsargus samprotavimas dar neapsaugo nuo klaidingų ar nepamatuotų teiginių, tad ir šiuo atveju viskas gali priminti trivialius paistalus. Galų gale, argi minėti dalykai netinka apibūdinti bet kuriai kultūrai, ypač jeigu ji yra paremta vartotojiškumo principais arba narkotinių medžiagų kultu? Bet teneatbaido skaitytojo čia spausdinamų svarstymų diletantiškumas. Dar kartą apibendrinkime – šiomis pastabomis tenorėta parodyti, kad hipnozė yra vienas iš būdų išvengti rutininės tvarkos, o šiuolaikinė populiarioji kultūra hipnozei skiria neįprastai daug dėmesio.

Mums žinomas ir kitas būdas siekti chaoos – tai konvencijų (susitarimų, nusistovėjusių normų) nepaisymas, turintis du pavidalus: 1) temų, veiksmų ir priemonių, priešingų tiems, kuriuos numato konvencijos, aktualizavimas, 2) temų, veiksmų ir priemonių, kurie nėra numatyti konvencijų, t. y. išeina už jų ribų, aktualizavimas. Mėgindami supaprastinti šią skirtį, galėtume ją perfrazuoti šitaip: jeigu konvencijas, t. y. tam tikrų taisyklių, normų ir skatintinų temų bei raiškos priemonių rinkinį, įvardysime kaip A, tai pirmasis konvencijų nepaisymo metodas galėtų būti apibrėžtas kaip rinkinio A’ įsteigimas, o antrasis – kaip rinkinio B įsteigimas. Pastarasis neturi sąlyčio taškų su rinkiniu A, tačiau yra suvokiamas per santykį su juo.

Taigi turime trinarę struktūrą: konvencinė prieiga (A), kontrakonvencinė prieiga (A’) ir ekstrakonvencinė prieiga (B). Shaocinė veikla kone visuomet vyksta dviejuose pastaruosiuose baruose. Kontrakonvencinė prieiga sietina su įprastų formų destrukcija, o ekstrakonvencinė prieiga – su naujų formų konstrukcija. Tiesa, šių dviejų prieigų (A’ ir B) skirtis yra ganėtinai komplikuota ir labiau sąlyginė. Nagrinėjant konkretų objektą, neretai nepavyksta nustatyti, kurį iš pasiūlytųjų santykių su konvencija jis atitinka. Juk naujoji forma (B) tarytum automatiškai implikuoja senosios (A) paneigimą ir todėl ją taip pat galima laikyti kontrakonvencine (A’). Ir atvirkščiai – kas gi daugiau gali konstituoti senosios formos paneigimą (A’), jeigu ne naujoji forma (B)? Maža to, bėgant laikui, A’ ir B gali užimti A vietą (kaip nutiko su šiuolaikiniais hipnozės naratyvais), o tai, kas ligi tol laikyta A, gali ūmai tapti A’ arba B išraiška.

Vis dėlto pateiksime vieną klasifikacijos pavyzdį. Tarkime, konvencija numato, kad pagrindinis kūrinio veikėjas turi būti jauna moteriškosios lyties atstovė. Įsidėmėkime raktažodžius: „jauna“ ir „moteriškosios lyties“. Jeigu vienas jų išlaiko teigiamą ženklą, o kitas įgyja neigiamą ženklą arba jeigu neigiamą ženklą įgyja abu konvencijos dėmenys, tokius atvejus laikome kontrakonvenciniais: jaunas nemoteriškosios lyties veikėjas, nejaunas moteriškosios lyties veikėjas ir nejaunas nemoteriškosios lyties veikėjas. Tačiau „nejaunas“ mūsų koncepcijoje būtinai reiškia „jaunumo“ priešingybę, o ne bet kokį netapatumą apskritai; t. y. „nejaunas“ yra lygu „senas“ ir niekam daugiau. Todėl visa, kas neišsitenka kontrakonvencijos kategorijoje, pakliūva į ekstrakonvencinių atvejų grupę: jaunas nei moteriškosios, nei nemoteriškosios lyties veikėjas, nejaunas nei moteriškosios, nei nemoteriškosios lyties veikėjas, nei jaunas, nei nejaunas moteriškosios lyties veikėjas, nei jaunas, nei nejaunas nemoteriškosios lyties veikėjas ir, galiausiai, nei jaunas, nei nejaunas nei moteriškosios, nei nemoteriškosios lyties veikėjas². „Nei, nei“ variantą mūsų pateikto pavyzdžio atveju atitiktų „belytis“ arba „dvilytis“ veikėjas.

Susumuokime gautus rezultatus:

_{A veikėjas (+, +)}

^{• Jaunas moteriškosios lyties}

_{A’ veikėjas (+, –); (–, +); (–, –)}

^{• Jaunas nemoteriškosios lyties}

^{• Nejaunas moteriškosios lyties}

^{• Nejaunas nemoteriškosios lyties}

_{B veikėjas (+, ~); (–, ~); (~, +); (~, –); (~, ~)}

^{• Jaunas nei moteriškosios, nei nemoteriškosios lyties}

^{• Nejaunas nei moteriškosios, nei nemoteriškosios lyties}

^{• Nei jaunas, nei nejaunas moteriškosios lyties}

^{• Nei jaunas, nei nejaunas nemoteriškosios lyties}

^{• Nei jaunas, nei nejaunas nei moteriškosios, nei nemoteriškosios lyties}

Komplikacijų kyla, kai visai atsisakoma veikėjo, vadinasi – ir naratyvo. Tai mus nubloškia į dar aukštesnį lygmenį, mat veikėjo ar naratyvo nebuvimas nėra matuojamas potencialių veikėjų ar naratyvų tipais: veikėjo ir pasakojimo atsisakymas implikuoja apskritai kitokio tipo kūrinį. Nenaratyvinis tekstas nėra kurio nors vieno naratyvinio teksto porūšio antipodas: jis priešingas visiems naratyvinio teksto porūšiams susyk. Šiuo atžvilgiu naratyvinis tekstas būtų konvencijos pavyzdys, nenaratyvinis – kontrakonvencijos, o nei naratyvinis, nei nenaratyvinis tekstas – ekstrakonvencijos atvejis.

Bet tai reikštų, kad naratyvo konvencijos viduje esama pasipriešinimo galimybių, kurios ir surašytos lentelėje. O ar įmanomas atvirkštinis variantas, kai prieš pagrindinę srovę brendantis meninis srautas (kontrakonvencija ir ekstrakonvencija) nubrėžia savas taisyklių vagas (tam tikras konvencijas)? Iš tiesų šį reiškinį pastebėjome jau anksčiau, sakydami, kad, esant tam palankioms sąlygoms, A gali virsti A’ arba B, o A’ arba B gali virsti A. Tad tenka pabrėžti, kad trejopas skirstymas (į A, A’ ir B) yra įmanomas tik priėmus nuostatą, jog kūrinys (ar paskiras jo bruožas) egzistuoja laike ir jo reikšmė, vertinimas bei santykis su kontekstu yra dinamiški. Negana to – minėtas skirstymas neturėtų būti vykdomas, peržengiant skirtingus kūrinio sampratos lygmenis, t. y. kūrinys gali būti naratyvinis (A prieiga), bet remtis neįprasta strategija (A’ arba B prieiga) gilesniame (kūrinyje veikiančių personažų, autoriaus vartojamo leksikono ir pan.) lygmenyje.

Dėl ko plėtojama ši metodologinė maišalynė? Metas atskleisti savo ketinimus. Rašytojas siekia aprašyti ką tik nupjautos žolės kvapą. Kokias priemones jis pasirinks? Jį atgraso vien mintis apie koherentišką ir teleologinį naratyvą, trimačius veikėjus, dramatiniais dėsniais paremtas veiksmo situacijas, netgi norminę leksiką ar sintaksę. Kitaip tariant, daugumą elementų, sudarančių A. Hipnozė – kaip išskirtinė A galimybė – jo taip pat netraukia. Žinoma, galima spėti, kad jis nėra nė pajėgus efektyviai panaudoti minėtas priemones, tačiau toks padėties išaiškinimas toli gražu neišspręstų mus dominančios problemos. Pagaliau, argi kas neigtų, kad net ir pats mėgėjiškiausias ir meistrystės požiūriu prasčiausiai atliktas kūrinys gali įkvėpti aukščiausios rūšies emocijas ir idėjas jį kontempliuojančio žmogaus sieloje ir mintyse? Mūsų rašytoją motyvuoja impulsas, užuot ėjus literatūrinės fikcijos apylankomis, nurodyti intensyvią patirtį sukėlusį objektą ir tuo apsiriboti. Toks ir tebūtų didysis jo veikalas – ką tik nupjautos žolės kvapo įvardijimas: vienas sakinys, gal du.

Įprasta manyti, kad joks save gerbiantis kūrėjas negali tiesiog imti ir išrėžti norimą pasakyti mintį, mat šitaip jis nepaliktų meninei raiškai būtinos paslapties ir atimtų iš skaitytojo, žiūrovo, klausytojo, parodos lankytojo ar gatvės, kurioje vyksta performansas, praeivio galimybę pačiam nuspręsti, kur tosios minties ieškoti ir kaip ją vertinti. Esą tai jau nebebūtų didis menas. Bet juk mūsų aptariamu atveju paslaptis išliktų: rašytojas tik įvardytų kvapą, bet neaprašytų apmąstymų ar išgyvenimų, kuriuos tasai kvapas – nesvarbu, iš tiesų ar ne – jam sukėlė. Kiekvienas skaitytojas pats juos susikurtų (ir šitaip užimtų kūrėjo vietą). Tai būtų hcoasas, bet, mūsų kukliu manymu, tai vis tiek būtų literatūra iš didžiosios raidės.

Taip, iš esmės, anot šios koncepcijos, bet koks užrašytas tekstas³ gali būti laikomas literatūra. Sąrašas, sąskaita, inventorizacija ir panašūs tekstai yra ypatinga literatūra: jie yra tikras lobis kultūriškai orientuotai vaizduotei, mat iš jų įmanoma vaisingai rekonstruoti ar sukonstruoti ištisos socialinės sistemos vaizdinį. Įsivaizduokime kūrinį, kuriame būtų išvardyti mėgstamiausi rašytojo kvapai ir nieko daugiau⁴. Tai būtų be galo gražu. Tai būtų pasaulis, sklidinas potencialių pasaulių.

Kokios rūšies tai būtų literatūra? Neskubėkime šiam menamam kūriniui suteikti poezijos vardo – tai nepelnytai nukreiptų mūsų dėmesį į fonetinį kūrinio apvalkalą, sau pakankamas ritmo ir sąskambių kategorijas. Trumpai sakant, į tai, kas ligi šiol yra paskutinis prieglobstis tiems iš mūsų, kurie, susidūrę su nenaratyviniais tekstais, visomis išgalėmis siekia išvengti klausimo apie nagrinėjamų kūrinių formos implikacijas jų bendrajai reikšmei. Apie poeziją mėgstama kalbėti net tuomet, kai semantinė kūrinio plotmė kalbėtojui yra visiškai neaiški, užtat tais atvejais, kai kūrinys yra klasifikuojamas kaip esantis už poezijos ribų, kalbėtojui, ūmai priverstam ieškotis kito šiaudo, neretai tenka ilgainiui iškelti baltą vėliavą. Mūsų manymu, formos ir reikšmės klausimas yra itin opus prozos provincijose ir pastarosios jokiu būdu neturi būti pajungiamos poezijos metropolijai⁵.

Vargu ar literatūros ir meno lauke rastume žmogų, kuriam visos šios nuostatos būtų naujos ir negirdėtos. Tai akivaizdžiai romantizuotos, ideologiškai įkrautos ir netgi, ko gero, pasenusios nuostatos. Galėtume gintis, esą mūsų proteguojamas chaoos menas žaidžia atviromis kortomis. Antai realistinės krypties kūrėjų darbai yra kur kas labiau ideologiškai įkrauti ir manipuliatyvūs: jų kūriniuose reikšmės kūrimo praktikos (ideologinės prielaidos, medžiagos atranka ir pateikimas, vartojami tropai, teleologinis pasakojimo pobūdis ir t. t.) privalo būti nuosekliai maskuojamos, kad jų kalbėjimas apskritai galėtų būti suvokiamas kaip perteikiantis natūraliąją pasaulio tvarką, t. y. darytų tikroviškumo (realistinio pasakojimo) įspūdį. Mūsų proteguojamas menas esą to nedaro: minėti dalykai, užuot tūnoję kūrinio paribiuose ar suvis antrajame jo dugne, iškyla į patį jo paviršių, kad būtų skaitytojo, žiūrovo, klausytojo, lankytojo, praeivio aktyviai reflektuojami. Arba – kad tai, kas begal įprasta, pasirodytų prieš mūsų akis kuo neįprastesniais pavidalais. Tuomet, anksčiau ar vėliau, tikėtina, pasikeistų ir bendroji visuomenės padėtis. Bet tik nedaugelį žavi šios svajos, o įtikinti joms atsiduoti likusiuosius nėra mūsų tikslas.

Imkime paskutinį pavyzdį, – šįsyk ne hipotetinį, o padiktuotą mūsų kasdienės patirties, – kuris ir davė pavadinimą šiam rašiniui. Mus nuo vaikystės keri retsykiais užklumpamas ir ne ilgiau nei dvi minutes trunkantis reginys, kai raitytos seno laikrodžio rodyklės rodo be trijų arba be dviejų dvylika. Tomis akimirkomis jos yra panašios į Laisvės statulą: valandinė rodyklė – tai statulos kūnas, minutinė rodyklė – ranka, iškėlusi fakelą. Reginys yra taip giliai nusėdęs mūsų patirtyje, kad, rodos, jis vienas pats yra sugėręs visui visą mūsų būtį. Todėl natūralu, kad kiekvienas bandymas jį aprašyti tradicinėmis literatūros priemonėmis baigiasi triuškinamu pralaimėjimu: kartą įžengus į konvencinės fikcijos lankas, neišvengiamai nuklystama pernelyg toli nuo išsikelto tikslo. Norimas aprašyti reiškinys yra toks konkretus, kad konvencinė fikcija neįstengia prieiti pakankamai arti jo branduolio. Nusistovėjusi tvarka reikalauja atstumo tarp patirties ir reprezentacijos, kuri šiuo atveju neįmanoma.

Įprastinė rašymo praktika siūlo dvi išeitis iš šios situacijos: 1) pripažinti idėjos nepakankamumą, t. y. negalėjimą tapti visaverčiu meno kūriniu, ir ją atmesti; 2) pasitelkti norimą aprašyti reiškinį, konstruojant kitą fikciją, t. y. paversti jį mažyčiu pastarosios ornamentu, užuot mėginus tąjį reiškinį išlaikyti dėmesio centre.

Šios išeitys mūsų netenkina, nes jos skatina susitelkti į antrarūšius projektus, nekreipiant dėmesio į mūsų būtį sugėrusius vaizdinius. Štai kur didžioji hcaosinio meno vertė! Jis atsiduria arčiausiai tikslo, nes apeina konvencinės fikcijos pinkles.

___

¹ Disleksusas – grožinio teksto elementas, meninės raiškos priemonė: tam tikro norminės kalbos žodžio ar žodžių junginio raidžių tvarkos pakeitimas, kurį tyrinėtojai vertina kaip sąmoningą autoriaus instancijos valios išraišką. Atkreiptinas dėmesys į šio termino turimą „prabangumo“ konotaciją (aliuzija į automobilių gamintoją „Lexus“), kurią sąlygoja tai, kad dabartinės pasaulinės literatūros konvencijos šios raiškos priemonės neskatina ir ne kiekvienas rašantysis sau ją leidžia. Šių eilučių autoriaus tarp jų, be abejonės, nėra. Taip pat derėtų pabrėžti, kad šiuo terminu jokiu būdu nesiekiama užgauti disleksikų.
² Sintoksikacija – apsinuodijimas modernistiniais imperatyvais, grįstais eksperimentavimu su sintakse, jos struktūrinių ribų išmėginimu ir labiausiai paplitusių sakinio konstrukcijų išklibinimu.
³ Tegul ir neužrašytas.
⁴ Sakome „įsivaizduokime“, bet panašaus pobūdžio tekstai jau kuris laikas yra spausdinami kaip literatūra: prisiminkime, pavyzdžiui, tam tikrus Jorgės Luiso Borgeso, Maxo Frischo, Johno Bartho ar Kennetho Goldsmitho kūrinius.
⁵ Literatūrinis metanarcisizmas – savanoriškas, apsimestinai kilnus rašytojo polinkio savo kūriniuose puikuotis erudicija ir stiliaus meistryste atskleidimas kitame kūrinyje, siekiant darsyk pasipuikuoti.