„Nobelio komitetas klysta…“

VENEDIKT JEROFEJEV

(Apie Josifą Brodskį)

Šis tekstas buvo parašytas 1987 m. gruodį leidyklai „Serebriannyj vek“ (tekstas skelbiamas 2005 m. išleistoje V. Jerofejevo knygoje „Malaja proza“). Publikacijos likimas nežinomas.

Natalija Šmelkova savo atsiminimuose prisimena šią istoriją: „Jerofejevą supažindinau su atvykusia iš Niujorko savo pussesere – žurnaliste, literatūros kritike Lilija Pann. Ji kreipėsi į Jerofejevą leidyklos „Serebriannyj vek“ prašymu parašyti šiek tiek apie Brodskį Nobelio literatūros premijos suteikimo proga. Po ilgų įkalbinėjimų Jerofejevas perduoda jai tekstą, sukurtą pagal dienoraščio įrašus – jo pažįstamųjų atsiliepimus apie Brodskio poeziją.“

„Nobelio komitetas klysta tik vieną kartą per metus!“ – prieš mėnesį pasišaipė mano bičiulis. Ir aš, tiesą sakant, apie Brodskį nerašysiu, nėra reikalo. Smalsiau žinoti, ką 1987-ųjų spalio pabaigoje apie jį prasitarė man pažįstama sostinės publika: nuo fiziko atomininko iki cerkvės sargo. Apie tai kuo trumpiau.

L., leidyklos „Progress“ korektorius: „Iš pradžių, kaip Piterio veltėdis, jis buvo šimtąkart įdomesnis. Piligrimas ir tiek. Dabar, žengęs už Rubikono, jis sukietėjo nuo žandenų iki genitalijų.“

R., Pirmojo medicinos instituto dėstytoja: „Aš matau, kad Stokholme elgiamasi pagal principą: viskas gerai, kas blogai rusams.“

V. T., poetas: „Tu, Venia, kaip nori, o aš štai dėl ko jo nemėgstu: jame mažai beribės erdvės. Mūsų beribės erdvės laikais reikia būti beribiam, o jo beribėse erdvėse tik ilgumos. Bet ir nepernelyg beribės – galėtų būti ilgėlesnės.“

A., fizikas, mokslų daktaras: „Jam viskas svetima, ir jis visiems svetimas. Nors kai kuriems netikėtai užkluptiems skaitytojams atrodo, kad jis visus atjaučia. Nathanas Rothschildas irgi dalyvavo Vaterlo mūšyje. Kaip žiūrovas, ant atokios kalvos. Tai klausimui apie „Kalvas“.“

N. S., menotyrininkas: „Reikalas netgi ne tas, kad jis – baltasis emigrantas. Bet jis yra kažkuo neesmiškas. Nepaisant visų jo teigiamybių, jis neturi kažko tokio, kažko tokio, kas paverčia jį visiškai neturinčiu štai to paties, ko jis visiškai neturi.“(!)

V. M., vertėjas, kraštutinis dešinysis katalikas: „Aš nekalbu apie paties eilėraščio vertybes, tai akivaizdžiausiai akivaizdu. Bet jis turi tai, ką anksčiau vadindavome taip: nepakaltinamas prieš aukščiausiąją instanciją.“

M., kraštutinė kairioji stačiatikė: „Na, ne toks jau šis nemalonumas – premijos paskyrimas. Jau praėjo tie laikai, kai mums buvo baisios Nobelio komiteto klastos“ (1987 11 01).

B. S., literatas: „Rašyti reikia vidutiniškai arba šlykščiai. Puikiai rašyti, kaip tai daro J. Brodskis, – negražu ir nuodėminga. Ir, nepaisant viso to, žeidžia nacijos, likusios savo namuose, garbę.“

V. L., irgi literatas: „Jis visiškai nemoka rašyti. Eilėraščio eilutė turi pati skambėti savyje, o ne teškenti žemyn. Ką jūs pasakytumėte, jeigu Honšiū-Hondo niekuo nesiskiria nuo Hokaido? Įsivaizduokite, Sachalinas betarpiškai pereina į Hokaidą, o Hokaidas – į Honšiū-Hondo. Ir jokio La Peruzo sąsiaurio. Tai atgrasu.“

S., biologas: „Dabar aš tikiu tais istorikais, kurie tvirtina, kad Paryžiaus komuna buvo žydiška machinacija“ (1987 06 01).

Nebetęsiu, kad visiškai nenuvarginčiau. O panegirikų svarstyti nepateikiu dėl jų perteklinės retorikos ir vienodumo ir todėl, kad joms visoms pritariu, kas be ko. Šiaip ar taip, raštingam rusų žmogui – tai aš žinau aiškiai – būtų šalčiau ir nykiau pasaulyje, jeigu Josifo Brodskio poezija dėl kokios nors priežasties neegzistuotų.

Visos nuomonės apie poetą yra mano paties nepaprastai sutrumpintos ir pateiktos literatūrinio suvokimo lygmeniu.

Vertė Arvydas Valionis