Vertėjas

VAINIUS BAKAS

Atleisk, nežinojau, kaip geriau tau išverst,

kad artėja ruduo.

Tai ėmiau ir išverčiau prie slenksčio

maišą sugrėbtų kaštonų lapų.

Kaip išversti, ką šneka ugnis židiniuos,

ką šnabžda raudonos kaip vėžiai anglys

šaltą žiemos pavakarį.

Į kokią kalbą išversti senų kuprotų

moterų krūpsėjimą,

kai matyti tik trūkčiojančios nugaros,

nusuktos nuo tavęs,

ir nežinai, ar juokias, ar verkia.

Kaip išversti dantiraščius, paliktus ant riekės

sužiedėjusios duonos,

paskubomis paliktus išnykstančios

tavo genties.

Dar nežinau, kokį atspalvį

turi sniegas tavo kalboj,

tai išverčiau po pusnių pusnis po langais,

galbūt suprasi dabar, apie ką aš?

Na, atleisk, aš visai nežinojau, kaip tiksliai tavo kalba

turi skambėt šitas žodis – žiema,

tai ant tavo balkono virvių

prikabinėjau varveklių varpelių,

spengiančių žiemryčiais.

Į gerąją pusę išverčiau senus eilėraščių kailinius –

naftalinas, o vis dėlto kvepia,

kalba, o iš tikrųjų tik – vėjo pamušalėlis,

prairęs per metų siūles,

praskydęs, praplyšęs…

o vis dėlto šildo…