Vėlyvos vasaros popietę
PETER ALTENBERG
Peteris Altenbergas (tikr. Richard Engländer, 1859–1919) – austrų rašytojas, gimęs Vienoje, stambaus žydų pirklio šeimoje. Po nesėkmingų bandymų įsitvirtinti vienoje ar kitoje srityje (1880 m. nutraukė teisės ir medicinos studijas) dėl itin jautrios psichikos, gydytojams pripažinus neveiksnumą užsiimti bet kokia profesine veikla, Engländeris apsisprendė pakeisti savo miesčionišką vardą ir pasinėrė į bohemišką gyvenimą – daugiausiai laiko praleisdavo Vienos kavinėje „Griensteidl“ (nuo 1890 m. tapo jos nuolatiniu klientu), vėliau kavinėje „Café Central“, kurioje dar ir šiandien prie vieno iš staliukų galime aptikti jo skulptūrą.
Altenbergas pasižymėjo savotišku charakteriu, jam dar gyvam esant apie jį sklandė legendos, buvo kuriamos įvairios istorijos, anekdotai, jo bruožų galima atpažinti turint Thomo Manno, Arthuro Schnitzlerio, Franzo Werfelio kūrinių herojus.
Inspiruotas įspūdžių, trumpučių susitikimų, diskusijų kavinės erdvėje ir atsitiktinai nugirstų pokalbių, Altenbergas pradėjo rašyti trumpus impresionistinius prozos kūrinėlius, vaizduojančius Vienos gyvenimo akimirkas. Esminis vadinamųjų altenbergiškųjų eskizų bruožas – būties refleksija, įvykio, įspūdžio aprašymas, remiantis minimalistinėmis priemonėmis ir intensyviai naudojant ekstatinio nuščiuvimo, tylos meterlinkąja prasme intervalus. Pirmasis eskizų rinkinys, sulaukęs audringo skaitytojų pritarimo ir itin pozityvių kritikų vertinimų, išėjo pavadinimu „Kaip aš matau“ („Wie ich es sehe“). Jo paskatinta ištisa altenbergiškos manieros kūrinių banga kirto Austrijos monarchijos sienas.
Altenbergas išleido vienuolika eskizų rinkinių.
„Aš galiu tik patraukti dėmesį, bet nesužavėti – – –“, ištarė ji.
Ji dėvėjo plačią melsvą suknelę su mažyčiais baltais taškeliais, buvo užsidėjusi rudą šiaudinę skrybėlaitę, padabintą baltais gvazdikais – – –.
„Ten viršuje – nuostabus miško keliukas – – –, tarė jis, visur nedideli dagių, šviesiai violetinių gėlių ir beržų ploteliai, o einant nosies tiesumu apačioje matyti balton puton besiplakanti upė – –.“
Ji dirstelėjo į jį taip, tarsi būtų ištarusi: „Argi nenorėtum pabūt ten su manim ir uosti mano suknelės aromato – – – ?!“
Tačiau jie netraukė nosies tiesumu, keliuku, vedančiu link nedidelių dagių, šviesiai violetinių gėlių ir beržų laukymių, bet drėgnoje pievoje prie tamsiai rudo stalo gėrė kavą en grande societé, vėliau žaidė badmintoną – –.
Jaunos mergaitės plaukai sudrėko, ir minkštos garbanėlės plaikstėsi palei smilkinius – –.
Ji buvo labai graži – – –.
Pradėjo lyti – – –.
Tarsi kvapiojo lipiko žiedais gegužę stipriai padvelkė nenupjautos pievos. Rudi takeliai sublizgo lyg stikliaus glaistas. Švarutėliai nusiplovė žvirgždukų krūvos prie kelio, o suvirpėjusios tuopos gėrė lietų – – –.
Ji nešėsi savo puikiąją šiaudinę skrybėlaitę, dabintą baltais gvazdikais, o jis, tarsi rūpestinga mama, virš jos rudų plaukų laikė skėtį –.
Paskui jie užsuko į kazino patalpose esantį fortepijono kambarį.
Skurdžiai apstatyta, tamsi patalpa, atsiduodanti rūsiu – – –.
Mergaitės brolis skambino Šopeno etiudą As-dur.
Tai prilygo šniokščiančioms, atsiritančioms ir išnykstančioms jūros bangoms – – –.
Visiškai sutemo.
Lauke už lango nuo vėjo šuorų plazdeno kaštonų lapai, audra prabilo garsais š š š – –. Tolumoje žybčiojo stiklinis žibintas – –.
Besiliejantis etiudas As-dur artinosi, krito į širdis ir tirpo – – –.
Ponų pora rūkė – –.
Buvo matyti vien žėruojantys cigarečių galiukai.
Jis sėdėjo be galo arti jos ir virpėjo – – –.
„Pašokim – – –“, pasiūlė ji.
Lauke nuo vėjo šuorų plazdeno kaštonų lapai, ant palangės švysčiojo cigaretės, brolis skambino, o tiedu lėtai, be garso šoko tamsoje – – –.
Vėliau ji paklausė: „Kaip vadinasi tas etiudas, kurį skambinai – – –?!“
„Šopeno As-dur – –“, atsakė pianistas. Dar pridūrė: „Robertas Šumanas nuostabiai atsiliepia apie šį etiudą. Kodėl klausi?!“
„Šiaip – – –.“
Tačiau jaunasis vyriškis jautėsi lyg sapne – –. Jis taip pat patyrė kažką nuostabaus klausydamasis etiudo As-dur, tačiau nemokėjo to išreikšti taip kaip Šumanas – – –. Jis tik tyliai tarstelėjo mergaitei: „Mano maloningoji karaliene – – – – – – !“
Vertė Rūta Ježak
