Skolų knygelė f generacijai (1)
GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ
Skolų knygelė – tokia lotyniška žodžio calendarium reikšmė. Toks, neslėpsime, ir šio projekto tikslas – grąžinti kai kuriems literatūros dinozaurams skolas. Ne visiems, akcentai baisiai subjektyvūs, kartais net asmeniški. Taip pat ir f generacija – jokiu būdu ne koks nors pejoratyvas, o socialinių tinklų pagimdytas bendruomenės jausmas, mielas bendrabūvis: jam priklausau ir aš! Gal atsitiks net taip, kad vartotojas (draugas, priešas ar neutralus) nuo adventinio šokoladuko dienos langelyje… užtaikys ant krienų. Gali būti efektyvus atminties, asociacijų ir vaizduotės sužadinimo metodas, davęs peno ne vien Proustui, bet ir masių inkultūrizacijoms. To ir linkiu, atmesdama oficialią pretenziją į neskoningą kalendų iškilmingumą. Atleiskite, ceremonimeistrai.
Rugpjūčio 3 d.
1909 m. gimė Liūnė Janušytė, Lietuvos rašytoja, vertėja (m. 1965).
Cigaretė, vyno taurė, meilė – bohemiškos moters atributai Liūnės Janušytės „Korektūros klaidoje“ (į tai yra atkreipusi dėmesį profesorė Viktorija Daujotytė). Salomėja Nėris (dienoraštyje?) yra rašiusi, kad kiekvienos moteriškės esmę (dabar bijau nucituoti, nes nerandu niekur to sakinio, bet apytiksliai) sudaranti meilė. Kitus bohemos atributus paliko labiau emancipuotoms. Mąstant vulgariai froidistiškai – ir cigaretė, ir vyno taurė gali būti traktuojamos kaip skirtingų genitalijų simboliai, vadinasi, žymi demonstratyvų savarankiškumą. Spaudoje pasirašinėdama feljetonus ir humoreskas, L. Janušytė nevengė vyriškų slapyvardžių (Marsas, Gagris) – galbūt tai žymi ne tiek troškimą susitapatinti su kita lytimi, kiek poreikį būti pripažintai, apgaunant diskriminuojančią „netalentingos lyties“ nuostatą.
Rugpjūčio 6 d.
2006 m. mirė Gintaras Beresnevičius, lietuvių religijotyrininkas, etnologas, prozininkas, publicistas, eseistas (g. 1961).
Feisbuke gausu nuorodų į seną „Kultūros savaitės“ interviu, aikčiojama, kokio masto tai buvusi asmenybė ir t. t. Nejaugi to nebuvo matyti, tarkime, prieš dešimtmetį? Kokią valktį nuo akių nutraukia kiekvieno žinomesnio žmogaus mirtis (ypač dramatiška), kad visi kaip pamišę ima jį virtualiai aukštinti, nors gyvam esant net neskaitė?
Rugpjūčio 12 d.
1923 m. gimė Birutė Pūkelevičiūtė, poetė, prozininkė, aktorė ir režisierė (m. 2007).
Birutė Pūkelevičiūtė apie savo „Metūges“, praėjus 44 metams nuo jų išleidimo: „Galimas dalykas, kad „Metūgės“ savo moteriškąja laikysena truputį pasiankstino: iš tolo dar buvo negirdimi artėjančio feminizmo būgnai ir švilpynės. O aš, nors ir nesu „feministė“, vis dėlto buvau „femina“ (1996). Taip nedrąsiai save dažnai apibūdina moterys, kurios aktyviai nedalyvavo jokiuose judėjimuose – nenešė transparantų, nerengė protesto akcijų, nevykdė savanoriškos edukacinės veiklos. Turbūt tai vienas charakteringiausių feminizmo antagonizmų. Tačiau „Metūgės“ negali neišduoti: intuityvus feminizavimasis buvo viena svarbiausių autorės idėjų, išryškėjusi kaip nuolatinė kūrybos tema. Todėl B. Pūkelevičiūtę, be abejo, galima vadinti feministe, net primirštant epitetą „nesąmoninga“.
Rugpjūčio 14 d.
1934 m. gimė Elena Nijolė Bukelienė, lietuvių literatūros tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktarė (m. 2006).
1992 m. Elena Bukelienė parašė recenziją (pavadinimu „Akvarelės“) B. Pūkelevičiūtės „Aštuoniems lapams“ (kartais kalendos ima ir tarsi savaime susisieja). Joje reiškiama nuomonė, kad „neatsitiktinai Škėma piktinosi, jog autorė perėmė jo filosofinio romano „Balta drobulė“ planuotę gana elementariam turiniui – moraliniam sielos patosui išreikšti“. Aišku, šiandien neįmanoma su tuo nuolankiai sutikti, tačiau įdomu tai, kad recenzuojama autorė suvokiama kaip kažkas akivaizdžiai smulkesnio už Škėmą; netgi operuojama sąvokomis „moteriškas / vyriškas rašymas“ (šiandien jos būtų viešai pasmerktos, tačiau to meto kontekste buvo įprastos, nekvestionuojamos, vartojamos ir Vytauto Kubiliaus). Pati recenzija itin akvareliška, organiška B. Pūkelevičiūtės metakalbai. Galvoju: jeigu profesorė būtų galėjusi imtis studijos apie religinius B. Pūkelevičiūtės vaizdinius, gilinusis į jų biblinę simboliką, rašiusi ir sau artima tema – galgi būtų padarytas žingsnelis religinio išgyvenimo feminizavimo link.
Rugpjūčio 18 d.
1952 m. gimė Vilius Orvidas, skulptorius, Orvidų sodybos–muziejaus įkūrėjas (m. 1992).
Literatūriškai neapmąstyti liturginiai Viliaus Orvido tekstai (man rodos, jie šokteli aukščiau eilinės maldaknygės lygio).
Rugpjūčio 20 d.
1899 m. Palangoje suvaidintas pirmasis viešas lietuviškas spektaklis „Amerika pirtyje“. Šią komediją parašė broliai Antanas ir Juozas Vilkutaičiai, prisistatę Keturakio slapyvardžiu. Dėl pjesės autorystės buvo daug ginčytasi, tačiau dauguma literatūros tyrinėtojų pagrindiniu jos autoriumi dėl rašymo manieros ir būdo savybių laiko Juozą Vilkutaitį.
Premjera įvykusi daržinėje (grafo Tiškevičiaus sandėlyje), stovėjusioje ant jūros kranto (dabar J. Basanavičiaus g. ir Meilės alėjos kampas, kur „Jūratės ir Kastyčio“ skulptūra). Galimybė gatvės teatro projektui – vasaromis okupuoti budulių teritoriją, priverstinai vaišinant menu. Kultūros agresija kaip priešnuodis liaulybės piktžolėms.
1913 m. gimė Meilutė Julija Lukšienė-Matjošaitytė, lietuvių literatūros tyrinėtoja, pedagogė, edukologė, habilituota socialinių mokslų daktarė, viena iš Tautinės mokyklos koncepcijos autorių (m. 2009).
Šiais metais sukako šimtas metų, kai gimė Meilė Lukšienė. Ta proga „Ryto allegro“ transliavo Ramintos Jonykaitės parengtą laidą iš atsiminimų, komentarų; Darius Kuolys citavo Spenglerio metaforą: Meilė Lukšienė buvusi tautos sodininkė. Mintys beklausant:
– O iš tikrųjų įdomi, stipri buvo asmenybė, puikiai išmanė edukologijos istoriją; ir praėjusių epochų, ir dabartines Vakarų švietimo sistemas. Vanda Zaborskaitė savo knygoje „Autobiografijos bandymas“ rašė, kad profesorei rūpėjo, supaprastintai tariant, kaip išmokyti mokinį mąstyti.
– Užmojis kilnus, bet pirma mąstyti tektų išmokyti mokytojus…
Rugpjūčio 21 d.
1959 m. gimė Liudvikas Jakimavičius, rašytojas.
„Elio“ – neabejotinai geriausia (bent jau kol kas) Liudviko knyga. Feisbuke į „Atrinktosios poezijos“ grupę buvo įdėtas eilėraštis „Gimdymo trauma“: minimalistinio epo forma kuriamas mitas (ar bent jau jo transformacija) su vos vos dvelkiančiu autobiografizmu.
Su gimtadieniu, Liudvikai!
Rugpjūčio 27 d.
1978 m. mirė Ieva Simonaitytė, rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja. I. Simonaitytė laikoma žymiausia Klaipėdos krašto gyvenimo vaizduotoja lietuvių prozoje (g. 1897).
Senosios kapinės Nidoje: užrašas ant krikšto – „Else Pippis Geb. Karallus 1939“. Žinau, kad ta pavardė charakteringa ne vien regionui, bet koks malonus sutapimas ją čia aptikti.
1884 m. gimė Liudas Gira, lietuvių poetas, dramaturgas, kritikas, publicistas, vertėjas (m. 1946).
Iš neformalių dialogų:
– Vincas Mykolaitis-Putinas aštriai puldinėdavo kairiuosius: buvo toks tekstas „Dėl manifesto apie runkelius ir žvieglius“, nukreiptas prieš Liudą Girą. Bet va įdomu: ar Putinas, aštriai pasisakydamas, kada nors rizikavo? Ar buvo taip, kad jis neatstovautų dominuojančiai kritinei pozicijai, kuri turi tvirtas atramas literatūros lauke? Sakykim, kaip tai darė kad ir tas pats Korsakas ar Boruta, šiuo metu neatsižvelgiant į tai, kas iš to išėjo.
– Ne, ir Liudo Giros kritika (recenzijos, straipsniai), gėda sakyti, man gerokai įdomesnė už Putino. L. Giros kūrybai ir asmenybei Putinas skyrė nemažai dėmesio: tiesa, vienaip apie jį rašė 1934 m. ir jau visai kitaip – 1947 m. Labiau įtikina pirmasis variantas.
Rugpjūčio 30 d.
1910 m. gimė Halina Korsakienė, Lietuvos rašytoja, vertėja, visuomenės veikėja (m. 2003).
Per „Radijo paskaitą“ Solveiga Daugirdaitė, kalbėdama apie Valerijos Valsiūnienės biografiją ir kūrybą, palygino ją su kita tos pačios kartos rašytoja – Halina Korsakiene. Esą pastarosios likimas atšiauriuoju pokariu susiklostė palankiau veikiausiai dėl to, kad buvo sėkmingai ištekėjusi (turbūt formuluota korektiškiau, bet nelengva trumpai referuoti). Feisbuke įsižiebė diskusija, kad tokia išvada keistoka: kur jau čia santuokai toks substitutas. Suprantama, taip atrodė rašytojams vyrams.
Namuose tikrai būta „Raštų“ tomo, bet taip niekad ir neradau laiko perskaityti. Rašytojos statusą, kuriuo, pasak Jurgos Ivanauskaitės, H. Korsakienė taip didžiavosi (šiandien man tai atrodo gražu, senoviška, net verta kinematografijos), nustelbė biografija, šeimos istorija, anūkės asmenybė.
