Sausas medis dega

GINTAUTAS LESEVIČIUS

^I

^{Laivo denyje du JŪREIVIAI: pirmojo rankos už galvos, jis, atsigulęs aukštielninkas, deginasi, o antrasis didžiulėmis sodininko žirklėmis karposi nagus. Į sceną, ištiesusi į šonus rankas, lyg futbolininkas po įvarčio, „įskrenda“ ŽUVĖDRA. Imituodama lėktuvo ūžimą suka ratus aplink JŪREIVIUS.}

JŪREIVIS I. Galima prisijaukinti žuvėdrą?

JŪREIVIS II (susitelkęs į karpymą, vangiai). …Man atrodo, kad…

JŪREIVIS I sėdasi, tiesia delną, daro judesį, tartum mėtytų trupinius. ŽUVĖDRA liaujasi plasnojusi aplinkui ir susidomėjusi siekia „trupinių“, kuriuos JŪREIVIS I svaido vis arčiau savęs.

JŪREIVIS II (su nepasitikėjimu stebėdamas viešnią). …žuvėdra, kada ėda, kramto kramto… Ir neryja…

JŪREIVIS I. Tylėk! (Dainuoja pritardamas nesama gitara) Ryk, žuvėdra, ryk vieną kartą. Mes nenooorime kentėti. Ryk, žuvėdra, ryk vieną kartą. Kodėl tu nooori mus kankinti? (Staiga metęs dainuoti) Duok žirkles, žirkles – greičiau!

JŪREIVIS II. Kam tau? (Duoda žirkles)

JŪREIVIS I. Pakirpsiu sparnus ir nebepaskris – prisijaukinsiu. (Pastvėręs per arti prisiartinusią ŽUVĖDRĄ, kerpa jos sijoną – lieka mini)

JŪREIVIS II (aiškiai susidomėjęs ŽUVĖDROS kojomis). Mmm, gal ir galima prijaukinti… Žinai, aš apsiimu – prijaukint, išdresuot. (Braukia ŽUVĖDRAI per koją)

JŪREIVIS I. Už gerus norus – ačiū, bet aš jau pats.

JŪREIVIS II. Bet žirklės tai mano!

Pauzė, per kurią abu JŪREIVIAI įtemptai gręžia kits kitą akimis.

JŪREIVIAI (piktai skanduoja). Pa-mars-ko-mu-ra-či-tai-se! (Rodo ženklus)

JŪREIVIS II. Žirklės kerpa popierių! (Triumfuodamas apglėbia per liemenį ŽUVĖDRĄ ir išeina)

JŪREIVIS I. Žirklės!

Intermedija

ŽUVĖDRA. Aš akmuo, akmenėlis, ant kurio atsisės pavargęs klajoklis. Sėsk, žmogau, pailsink kojas, jūreivi. (Tupiasi ir prilenkia galvą prie kelių)

JŪREIVIS II. Popierius dengia akmenį. (Riesdamas nugarą lenkiasi virš ŽUVĖDROS, kol už jos paliečia rankomis žemę) Glotniai apdengia, apspaudžia, apkrenta.

ŽUVĖDRA (išsivadavusi). Aš žirklės, aš guliu stalčiuj, aš išgaląstos, aš laukiu savo popieriaus.

JŪREIVIS II (bandydamas praskėsti ŽUVĖDROS kojas). Žirklių kojelės skečiasi plačiai plačiai, nes popierius kietas kietas.

ŽUVĖDRA (nustūmusi JŪREIVĮ II). Kartonas? Fui! Tavo kita pusė – ruda, šerpetota. (Svajingai) Mano popierius švelnutis, baltutis, 100 g/m², ekologiškas…

II

JŪREIVIS I (stovi ištiesęs į šonus rankas). Iš perdirbto medžio?

ŽUVĖDRA. Iš perdirbto popieriaus – popierius į popierių.

JŪREIVIS I. O medis į popierių?

ŽUVĖDRA. Tai senamadiška… O man gaila medžių. Kad medį į kažkokį popierių… Visą galingą medį į popierėlį… (Atsargiai liečia išskėstas JŪREIVIO I rankas) Čia?..

JŪREIVIS I. Šakos. Matai, koks aš išdžiūvęs, jauti?

ŽUVĖDRA. Jaučiu. (Priglaudžia ausį prie JŪREIVIO I širdies) Kaip sula srovena… (Atšlyja) Aš lijundra. (Kelia JŪREIVIO I rankas) Atgaivinu tave, tavo rankos į dangų.

JŪREIVIS II. Ji kruša, ji tave iškruša.

Pripuolęs atplėšia ŽUVĖDRĄ nuo JŪREIVIO I – jo rankos bejėgiškai nukrinta. JŪREIVIS I paniūromis žiūri į JŪREIVĮ II.

JŪREIVIAI (piktai). Pa-mars-ko-mu-ra-či-tai-se! (JŪREIVIS I parodo visus penkis pirštus)

JŪREIVIS II. Ką tu čia rodai?

JŪREIVIS I. Aš – medis!..

JŪREIVIS II. Nususęs medis… Akmuo suskaldo medį.

JŪREIVIS I. Kas įstengtų pakelt į orą akmenį?

ŽUVĖDRA. Aš audra, aš išjudinu akmenį.

JŪREIVIS I. Bet tu pamažu nurimsti, tu išsikvepi.

ŽUVĖDRA. Aš pavirstu į ledą – aš Ledi Ais. (Gulasi ant žemės, rankos ir kojos prispaustos)

JŪREIVIS II. Ledlaužis laužia ledus! Ekspedicija… (Plėšia ŽUVĖDROS rankas ir kojas, šiurkščiai, negrabiai glosto)

ŽUVĖDRA. Ai, skauda, aš tirpstu! Gelbėkit!

JŪREIVIS III (mosikuodamas bėga skersai sceną). Atšilimas, atšilimas, globalinis atšilimas! (Stabtelėjęs prie ŽUVĖDROS, spirteli jai koja į pašonę) Tu išgelbėta.

ŽUVĖDRA. Ačiū dievui. (Ropščiasi iš po užsigulusio JŪREIVIO II, pribėga prie JŪREIVIO I, glaudžia prie jo kaktos delną, paskui lūpas) Sausas medi, tu degi, tu užsidegei.

JŪREIVIS I. Aš liepsnoju.

ŽUVĖDRA klausosi JŪREIVIO I širdies.

JŪREIVIS I. Ten kas nors girdėt?

ŽUVĖDRA. Ten kunkuliuoja, verda, sausas medi, ten užvirė!

JŪREIVIS II. Atsivėsink! (Išverčia JŪREIVĮ I per bortą) Kad ugnis nepersimestų – pašalinau gaisro židinį.

ŽUVĖDRA. Židinį?.. Gera būtų pasišildyt žiemos vakarais…

JŪREIVIS II. Tu nebijotum ištirpti?

ŽUVĖDRA. Prie jo – ne. (Užlipa ant borto ir šoka į vandenį) Aaaa!

JŪREIVIS II žiūri persisvėręs per bortą.

JŪREIVIS I (plūduriuodamas). Medis neskęsta, medis plaukia… Kaip šūdas.

JŪREIVIS II. Kodėl – „kaip“?

ŽUVĖDRA (grimzta). Žirklės skęsta ir žirklės rūdija jūros dugne.

JŪREIVIS I. Ne!!!!!!!

ŽUVĖDRA. E… (Burbulai)

JŪREIVIS I. Aš popierius. Dabar! Medis į popierių – aš neekologiškas popierius. (Visas išsitiesia) Popierius peršlampa ir peršlapęs skęsta. (Nuskęsta)

JŪREIVIS II. Net sušilau. (Uosto ir vėdina pažastis) Akmuo lėtai įšyla, bet ir lėtai šilumą atiduoda aplinkai… (Pamokomai kilstelėjęs pirštą) Fizika! (Pauzė) A, dar kojų!.. (Užsikelia koją ant borto ir karposi nagus)