Rugpjūčio lentynos

MARIUS BUROKAS

_Sveiki,

_{norėčiau šį puslapį pavadinti „Knygų žiurkėmis“, bet pavadinimas jau užimtas, tad belieka pasivadinti „Skaitykla Nr. 5“. Kiek leis kuklios jėgos, naujasis puslapis supažindins su užsienio literatūros naujovėmis, polemika, tendencijomis ir reiškiniais. Nepamiršime ir lietuvių literatūros – šiame numeryje pirmą kalendoriaus lapą atverčia Giedrė Kazlauskaitė, o ateityje bus įdomių naujienų iš paraščių, užkulisių, archyvų ir biografijų.}

„Paprastai apibūdindavome save pabrėždami tai, ką mylime. Vietą, kurią laikome namais, šeimą, draugus. Bet šiame amžiuje apibūdiname save pagal tai, ko nekenčiame. Tave apibūdina tai, kas tave užknisa. O jeigu niekas tavęs neužknisa, kas tuomet esi?“

Šiuos žodžius rašytojas Salmanas Rushdie ištarė Edinburgo tarptautiniame knygų festivalyje kalbėdamas apie „įžeidumo kultūrą“. Ir pataikė kaip pirštu į akį. „Įžeidumo kultūra“, pasak Rushdie, atsiranda iš žmonių noro politiškai identifikuotis. „Vietoj vienos geležinės uždangos atsirado gausybė bendrijų, pasirengusių žudyti ir žūti dėl savo riboto įsivaizdavimo apie pasaulio sanklodą. Be to, religinis fanatizmas nebėra vien islamo liga, dabar mes matome jo apraiškas ir kai kuriose krikščioniškose konfesijose.“

Tačiau Rushdie netiki, kad knyga turi galios įžeisti. „Konservatyviems musulmonų pasaulio lyderiams nepatiko mano knyga („Šėtoniškos eilės“ – M. B.). Aš ir nesitikėjau, kad jiems patiks. Na ir ką? Skaityti romanus nėra privaloma. Jei nenori skaityti knygos – neskaityk. O jei pradėjai ir ji tau nepatiko – visada gali ją užversti. Taip knyga praranda galią tave įžeisti.“

Nemanau, kad gerb. rašytojas teisus. Knygoje esantys žodžiai smegenyse pasėja sėklą, kurios taip lengvai neatsikratysi. Ketinu pristatyti neseniai pasirodžiusias keturias knygas – visos jos buvo plačiai aptariamos, sukėlė susidomėjimą, o kai kurios ir pasipiktinimą. Paskaitykite apie jas (šiais laikais gauti norimą knygą nebėra problema), o tada ir spręskite apie knygos galią įžeisti ir rašytojo galias keisti ir pasikeisti.

Jau senokai nebežinome, kas dedasi Lotynų Amerikos literatūroje. Gabrielio García Márquezo, Mario Vargaso Llosos, Julio Cortázaro vardai ir kūriniai mums vis dar lieka svarbiausi. Lietuvių leidėjai ir skaitytojai ką tik atrado čilietį Roberto Bolaño, kurio populiarumo bumas Vakaruose praūžė prieš keletą metų. Tačiau ta literatūra nestovi vietoje, naujų ir talentingų rašytojų gausu, nemažai jų verčiama ir į šiuolaikinę lingua franca – anglų kalbą.

Ką tik angliškai pasirodė jauno ir stipraus Kolumbijos rašytojo Juano Gabrielio Vásquezo romanas „The Sound of Things Falling Apart“ („El ruido de las cosas al caer“) – ispaniškai jis buvo išleistas 2011 metais.

Keturiasdešimtmečio Bogotoje gimusio keleto premijų laureato romane kalbama apie kovą su narkotikų prekyba Kolumbijoje, apie Pablo Escobarą, apie ištisą kartą, sužalotą išdavysčių, žmogžudysčių, nusikaltimų, kartą, kenčiančią nuo potrauminio streso sutrikimo ir apie tai nė nežinančią.

Jaunas teisės profesorius Antonijus biliardinėje susipažįsta ir susibičiuliauja su paslaptingu senuku Laverde, atsėdėjusiu kalėjime. Netrukus juos abu, stovinčius gatvėje, apšaudo motociklininkas. Laverdė žūsta, Antonijus sužeidžiamas ir jo gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Jį apsėda mintis išsiaiškinti žuvusio bičiulio praeitį. O šis, pasirodo, buvo lėktuvo, gabenusio į JAV marihuaną ir kokainą, pilotas.

Tai knyga apie tragišką Kolumbijos – šalies, pralobusios iš narkotikų prekybos ir jos sužlugdytos, – istoriją. Vásquezas – puikus pasakotojas ir stilistas, keletas Kolumbijos dešimtmečių atrodo it neįtikėtina fantastinė istorija (vien ko vertas asmeninio Pablo Escobaro zoologijos sodo aprašymas). Rašytojas jau lyginamas su Bolaño ir net su pačiu Márquezu.

Tiesa, jis pats kratosi Kolumbijos literatūros patriarcho šešėlio ir teigia norintis pamiršti absurdišką retoriką, kad Lotynų Amerika – magiškas ir nuostabus žemynas. „Mano romane taip pat esama iškreiptos tikrovės, bet ją iškreipia mūsų istorijos ir politikos žiaurumas bei smurtas. Manau, kad „Šimto metų vienatvės“ magiškasis realizmas – mažiausiai įdomi knygos dalis. Ją reikia skaityti kaip iškreiptą Kolumbijos istorijos versiją. Romanas įdomus bananų augintojų žudynėmis ar XIX amžiaus pilietiniais karais, o ne drugeliais ar kiaulių uodegytėmis. Márquezo romanas verčia mus iš naujo prasimanyti tiesą ir pasiklysti magiškajame realizme.“

Ne mažiau įdomūs dalykai vyksta mūsų pašonėje – Baltarusijoje. 2010 metais leidykla „Логвінаў“ išleido garsaus baltarusių menininko, Šiuolaikinio meno asociacijos kūrėjo, žurnalo „pARTizan“ leidėjo ir redaktoriaus Arturo Klinovo romaną „Шалом“ („Šalom“ arba „Šalmas“). Jis tapo baltarusių literatūros įvykiu, buvo nominuotas Giedroyco premijai. Šią vasarą romanas pasirodė ir rusų kalba.

Romaną tučtuojau praminė baltarusiška Venedikto Jerofejevo alkoholinio šedevro „Maskva–Petuškai“ interpretacija. Pagrindinis romano veikėjas – šiuolaikinis menininkas Andrejus Vorobejus (kuriantis skulptūras iš šiaudų, o uždarbiui lipdantis portretus antkapiams) – pasijunta pavargęs nuo nuolatinio skurdo, ištroškęs pripažinimo ir nusprendžia radikaliai pakeisti savo gyvenimą – tapti meno kūriniu.

Vieną pagiringą sunkų rytą Andrejus pasiima savo paskutinius 500 eurų (skirtus batams uošvei pirkti) ir Bonos turguje įsigyja kaizerio laikų vokišką šalmą. Andrejus prisiklijuoja šalmą prie galvos, prisiekia niekados jo nenusiimti ir tampa pagrindiniu vieno meno projekto Europoje eksponatu. O jo klajonės po Europą virsta avantiūriniu romanu su nedidele folkloro ir mitologijos priemaiša.

Romanas kandus, linksmas, parašytas lengvai, jame gana negailestingai šaipomasi iš reiškinio, kurį vadiname „šiuolaikiniu menu“. Menininkas Klinovo romane – ne tylus niekam nereikalingas girtuoklėlis, o šiuolaikinio meno karys, elgeta, šventasis pamišėlis, prašantis išmaldos. „Į šį žmogų labai panaši ir Baltarusija, ji niekaip negali susikalbėti nei su Rytais, nei su Vakarais, o ieško kažkokio savo kelio ir maištauja prieš visus“, – teigia autorius.

Mes jau šiek tiek pažįstame šiuolaikinę ukrainiečių prozą – išleistos Jurijaus Andriuchovyčiaus, Serhijaus Žadano knygos. Galėtų lietuviškai pasirodyti ir nors vienas baltarusių romanas. O „Šalmas“, nors ir nėra ypatingas šedevras, manau, būtų populiarus.

Kai kalbame apie rašytojus, nuolat iškyla vienas klausimas. Ir skamba jis taip: kodėl nemenka dalis literatūros šedevrų buvo sukurta nuo alkoholizmo kenčiančių rašytojų? Kodėl dauguma jų sugriovė gyvenimus sau ir artimiesiems, iš kur toks jų troškimas susinaikinti?

Į šiuos klausimus bando atsakyti rašytoja Olivia Laing savo naujoje knygoje „The Trip to Echo Spring: Why Writers Drink?“ Norėdama ištirti ryšį tarp kūrybiškumo ir alkoholio, Laing pasirinko šešis JAV autorius: prozininkus F. Scottą Fitzgeraldą, Ernestą Hemingwayų, Johną Cheeverį, Raymondą Carverį, tragiško likimo puikų poetą Johną Berrymaną ir dramaturgą Tennessee Williamsą.

„Tai viena geriausių knygų apie tai, kaip bėda ir nelaimė skatina kūrybiškumą“, – teigia Bookerio premijos laureatė Hilary Mantel. Ir iš tiesų – knyga sulaukė daug teigiamų atsiliepimų, buvo tučtuojau pastebėta.

Visi minėti rašytojai buvo alkoholikai, mėgo rašyti apie gėrimą, o neretai ir pildavo kartu – Hemingwayus su Fitzgeraldu Paryžiuje, o Carveris su Cheeveriu begerdami praleido vieną rūsčią 1973 metų žiemą Ajovoje, kur abu dėstė universitete (kai, žinoma, sugebėdavo iki jo nueiti).

Laing žino, apie ką rašo, ji pati užaugusi alkoholikų šeimoje ir patyrusi visą pragarą. Tačiau ši knyga nėra medicininė ataskaita ar sensacingų faktų rinkinys. Jos žanrą sunku apibūdinti – tai ir kelionių knyga, nes autorė klajoja po minėtiems rašytojams brangias Amerikos vietas, ir literatūros kritika, ir autobiografinis išpažintinis pasakojimas, ir niūri degradacijos, nevilties, o kai kuriais atvejais (pavyzdžiui, Cheeverio) ir sveikimo kronika.

Originali ir įdomi knyga išsklaido mitus apie rašytojus girtuoklius ir atskleidžia, kokią siaubingą kainą jie sumoka už savo talentą ir silpnybes. Šių autorių kūryboje ir apskritai literatūroje ji įžvelgia ir galimybę „numalšinti skausmą ir nesijausti tokiam nepakeliamai vienišam“. Tiesa, lieka kitas klausimas: ar tik pats rašymas nėra priklausomybė, liga, o ne vaistas?

Per daugiau nei du tūkstančius metų Jėzaus gyvenimo mįslę buvo bandoma atspėti daugybę kartų. Žmonės susikūrė nesuskaičiuojamą gausybę jo biografijų, hagiografijų, aprašymų ir atvaizdų. Pastaruosius du šimtmečius mokslininkai ir populiarūs rašytojai stengėsi sukurti Jėzaus paveikslą naudodamiesi moksliniais metodais: istorinis Jėzus šiose knygose dažnai būdavo priešpriešinamas tikėjimo Kristui.

Knygoje „Zealot: The Life and Times of Jesus of Nazareth“ iraniečių kilmės mokslininkas Reza Aslanas žengia jau gerai pramintu keliu. Trumpai tariant, jis teigia, kad Jėzus buvo zelotas. Kas tie zelotai? Pasak „Tarptautinių žodžių žodyno“, tai senovės Romos provincijos Judėjos (Palestina) religinis ir politinis judėjimas, kovojęs su romėnų viešpatavimu, jie vadovavo sukilėliams per 66–73 metų Judėjos karą.

Aslanas teigia, kad Jėzus taip pat prijautė zelotams, buvo politiškai ir visuomeniškai aktyvus maištininkas, kovojęs prieš Romą, kad Jėzus, kaip ir Jonas Krikštytojas, pranašavo Dievo karalystę žemėje, kurią valdys pats Dievas ar jo paskirtas pranašas. Pasak jo, Jėzus niekados neketino įkurti naujos religijos, tikėjimo ar bažnyčios.

Žinoma, ši mintis nenauja, panašūs teiginiai buvo keliami jau XVIII amžiuje. Nenauja ir tai, kad Jėzus vaizduojamas kaip politinis aktyvistas, troškęs savo kraštui nepriklausomybės.

Nauja šioje knygoje tai, kad pateikiamas išsamus to meto Palestinos gyvenimo paveikslas, aptariama ekonomika, religija ir politika.

„Zelotas“ pasižymi geriausiais populiarios mokslinės knygos bruožais: knyga pagauli, parašyta įdomiai, sudėtingi dalykai aiškinami paprastai ir suprantamai. Be to, dauguma hipotezių ir teiginių pagrįsti nemenku šaltinių sąrašu.

Galbūt ši knyga ir nebūtų sulaukusi tokio dėmesio ir patekusi tiek į „New York Times“, tiek į „Amazon“ bestselerių sąrašus, jei ne dėl jos kilęs triukšmas. Konservatyviems krikščionims užkliuvo ne tik pati knygos tema, bet ir tai, kad autorius – musulmonas. Aslano šeima pasitraukė iš Irano kilus 1979 metų revoliucijai. Pats Aslanas, augęs prie San Fransisko, priėmė evangelikų tikėjimą būdamas penkiolikos, o vėliau, prieš įstodamas į universitetą, atsivertė į islamą.

Visa tai jis rašo jau savo knygos įvade. Mokslininkas „Zelote“ nepuola religijos, nekritikuoja Bažnyčios, nelygina islamo su krikščionybe pastarosios nenaudai. Jis tik pateikia hipotezę.

Tačiau Aslaną vis tiek užsipuolė „Fox News“ kanalo apžvalgininkė Laura Green – kalbėdamasi su juo, domėjosi ne knyga, o jo paties tikėjimu. „Jūs esate musulmonas, tad kodėl parašėte knygą apie krikščionybės įkūrėją?“ – žurnalistei rūpėjo tik tai.

Interviu sukėlė pasipiktinimą, o jo vaizdo įrašas kurį laiką buvo vienas populiariausių internete. Nieko nuostabaus, kad knyga per savaitę užkopė į perkamiausių knygų sąrašų viršūnes. Nors ir gaubiama skandalų aureolės, ji įdomi ir verčianti diskutuoti.