Ritualai

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ

Atidarau langą, bet neiššoku. Kietas asfaltas iš lėto tyžta, keičiasi į pažliugusią pievą, skęsta tarytum sala šioj bekraštėj pelkėj. Žemės žaizdos užsitraukia norėdamos apsaugoti mane nuo bedugnių. Išėjimas pro langą dabar neišvestų į kitą dimensiją, tik į šunų šlapimu dvokiančią gatvę. Jie renkasi čia vakarais ir drauge su savo šeimininkais gurkšnoja alų. Girdžiu, kaip vilkiškomis iltimis trakšteli butelių kamštelius, suurzgę sviedžia juos šalin ir tuojau pat pradeda nepadorų girtuoklystės aktą. Kartais įsilinksminę šokteli iki pat mano lango – tuomet prisimenu, kad gyvenu pirmame aukšte, ir nieko čia nepadarysi.

Kasdieniai ritualai praranda žavesį tuomet, kai tampa nykia rutina. Kiekvieną rytą atsikeliu iš lovos, atidarau langą, tiesa, dažniausiai be jokios intencijos pro jį išskristi, bet jokiu būdu nepalieku užverto. Ne dėl galbūt kamuojančio nerimo po naktinio piktųjų dvasių šėlo išvysti vieną kitą iš jų pasilikusią šiame kambary, ne, viskas dėl paslapčia juntamos baimės sutrikdyti vyksmo ritmą. Vos atsimerkus nutildyti žadintuvą, pasižiūrėti į veidrodį, išgerti stiklinę šalto vandens. Be vandens gyvybė neįmanoma, nejau išties numirčiau, jei atsisakyčiau šios, bene pačios svarbiausios, ritualo dalies? Savavališkai pasiryžtu atsisakyti vandens. Tik ne šįryt, galbūt rytoj. Kai dienas ištinka dykumėjimas, kiekvienas saulės patekėjimas tampa nepakeliamai svarbus.

Maxo Ernsto iliustracija iš romano „Gerumo savaitė“ (1934)

Nušvitus naujam rytui, išgeriu stiklinę vandens, kurios išgerti neturėjau. Šįkart gomurį glostantis tyrumo jausmas stipresnis nei bet kada anksčiau. Servetėlės kampas susiglamžo, susisuka į beformį gumulą, įplyšta. Deformacijos procesas baigiasi ties ta vieta, kurioje prasideda šlapias stiklinės paliktas ratilas. Balta pilnatis ant mano stalo, aplink ją – sudriskęs dangus. Toks mėnulis neprišaukia girtaujančių šunų stūgsmo, tik žmonės nekasdieniškai irzlūs. Kaimynas jau bent valandą stoviniuoja po mano langu, šaukia savo moterį. Suglumusi bandau prisiminti vardą, kuriuo pažįstami ir nepažįstami šaukia mane. Ne, vardas ne toks, vadinasi, aš nesu jo moteris. Prisimenu, kad gyvenu pirmame aukšte. Viršum mano lango – daugybė kitų langų, už kurių slepiasi jos, su prijuostėmis, šluotomis ir šluotelėmis, gėlių (be abejo, nuvytusių) puokštėmis, sudužusiomis vyno taurėmis, nes pasibaigus romantikai belieka prisiminimai. Tikriausiai kuri viena kaip tik šiuo metu klausosi jo šūksnių, primenančių šuns lojimą.

Tildomas žadintuvas ieško vietos po pagalve. Rausiasi vis giliau, atrodo, tuojau pasieks duobę, kurios anksčiau čia nebuvo. Ners gilyn tarp paklodės siūlių, išsibarstys dalimis, liks tik skaičiai. Žadintuvas yra pranašas, nurodantis dienos pabaigą, kai iš didžiausių iliuzijų, neįgyvendintų planų taip pat lieka tik skaičius. Dažniausiai apvaliašonis nulis, kartais vienetas, bet niekuomet pranašautas šešetas ar aštuonetas. Žadintuvas yra nevykęs pranašas.

Su apmaudu žiūriu į keturrankį Višnų ir galvoju: jeigu aš turėčiau dvigubai daugiau rankų, galbūt dienos darbai tilptų į valandas. Jei taip kiekvienai po ranką, būtų bent keturi. Keturi šokoladiniai pyragai, keturios perskaitytos knygos (tiesa, pirmiau tektų išmokti Brailio raštą), keturi, kaip ten sakoma, iki apakimo nublizginti langai. Praktiška ir patogu: pirmiau apakti nuo blizgesio, paskui imtis Brailio. Bet kurgi dingsta visa tai, ką sukuria dvi jau turimos rankos? Dieviškumo stoka ir amžina žmogiška destrukcija. Atsiriekiu nekuklų gabalėlį ką tik išsikepto pyrago.

Tik kitą rytą žiūrėdama į veidrodį pastebiu virš lūpos išaugusį apgamą. Net neįsivaizduoju, per kiek laiko įprastai ant kūno atsiranda tokie dariniai, bet viena naktis, mano manymu, yra gerokai per mažai šiam dideliam įvykiui. Perbraukiu lūpas delnu, apgamo nebelieka. Pasirodo, tai tebuvo vakarykščio pyrago trupinys. Šitaip praėjusių dienų trupiniai prilimpa prie mūsų kūno, išsibarsto atminty ir galiausiai būna sugraužiami ten tūnančių pelių. Muridae šeimos graužikai naujų įspūdžių pavidalu. Arba atvirkščiai. Vis iš naujo, kol pats tampi graužiku, kramsnojančiu savo laiką. O ar kada buvo kitaip? Mėgina būti. Svajojant apie padvigubėjusį rankų skaičių, padvigubėjusius daiktus, galybę daiktų. Tik vis užmirštu, kad kiekvienas iš jų, vos įžengęs į materijos pasaulį, tampa nauju graužiku. Negailestingai naikinamo laiko inkštimas skamba garsiau nei tas, kuris sklinda iš šuns nasrų.

Po langais vėl triukšmauja girtaujantys. Vienas kamštelis, du, trys… Šitaip stengiasi pataikyti į laikrodžio ritmą. Ir dievaž jiems puikiai sekasi. Tobulai veikiantis rutinos mechanizmas neišspjauna laukan net gašliai į kažin kokios literatūros klasikės monumentą spoksančių nedorėlių. Tikriausiai vienas iš tų atvejų, kai klasika atgyja jų akyse, nes šiaip jau klasika dažniausiai mirusi. Dar ir kaip atgyja, atsakytų tas, kuris kaip tik dabar čiuopia akmeninę sėdimąją. Sakytum, dvasinis pakylėjimas iki pat dangaus, jei dangus nebūtų taip žemai. Išties, jei dangus nebūtų paprasčiausia susiglamžiusi servetėlė, viskas nebūtų taip sudėtinga. Ar bent jau paprasčiau tuomet, kai ištinka nenumaldomas noras kelti rankas į viršų ir šaukti(s). Ką gali žinoti, gal kada nors būtų atsakyta, o dabar, nudelbus žvilgsnį į susiglamžiusią baltumą, nebelieka jokios vilties.

Iš veidrodžio stiklo į mane nekrutėdamas dėbso išblyškęs veidas. Jį atpažinti sulig kiekviena diena tampa vis sunkiau. Formą prarandantys antakiai, tamsėjantys akių vokai, keletas naujų raukšlių. Dabar jos veik neįžiūrimos, bet vieną dieną, kuri, žinau, bus visai tokia pati kaip ši, vos įžiūrimos bus raukšlėse paskendusios akys, lūpos, skruostai. Suglebusi oda taps nauju bruožu, nauju tapatybės žymėjimu. Vardas keisis, įstrigs kažkur tarp pagyvenusi ir sena, imituos vieno žodžio pergalę prieš, kaip kažkada manyta, nenugalimus metų drakonus. Bergždžios grumtynės su laiku išbaido grakščias jaunystės antilopes. Kažkodėl sudėtinga įsivaizduoti pasenusią antilopę, gal jos iš tiesų nesensta, o galbūt slepia susiraukšlėjusią odą po minkštu kailiu. Žmogui, norinčiam neprarasti jaunystės žavesio, taip pat reikėtų užsiauginti kailį. Paslėptų kūno kismą taip, kaip būtas ir nebūtas nuodėmes paslepia šis kintantis lukštas.

Tragikomiškai judantys stačiakampiai, štai kas mes. Apsimetinėjam, kad svaiginamės poezija ar bent jau gyvenimo proza, nors išties tik vynu. Kampai paaštrėja sudaužius butelį ir pabėrus šukes, atbunka atmerkus akis. Niekada neatsimerkti turėtų būti pagrindinė judančių stačiakampių taisyklė. Niekada negyventi arba gyventi iki galo, pilnai, kai toji pilnatvė veržiasi aitrumu iš gerklės. Kitaip ištinka jausmų atrofija, neilgai trukus mintys nustoja vytis viena kitą, tyžta sulig vidudienio spinduliais, besisklaidančiais man ant skruostų. Viskas taip laikina, stačiakampiai praranda kampus vos stuktelėjus.

Mano diena sudaigstyta iš skiaučių geometrijos. Viršutinis sluoksnis puošnus, bet koks judesys virsta ornamentu, pakartotu dar ir dar kartą, iki pat audinio pabaigos. Tai gali būti spyris, pakibęs ore. Spyris į kietas medines duris – vienas tų nevykusių bandymų išsivaduoti. Kiekvienas tokių bandymų tampa dar vienu įrodymu, kad begalybė turi ribas, tiesą sakant, netgi labai aiškias, apčiuopiamas. Erdvės ribotumo nuovoka, sena klaustrofobiškos baimės bičiulė, užsuka į svečius vos pradėjus žvalgytis aplinkui. Žvilgsnis sutinka Magritte’o paveikslo herojų, žvilgsnis jam sąmokslininkiškai mirkteli. Tuštuma, ištikusi herojų, primena begalybės pavidalą. Taip prasideda abejonių dūksmas – kieno tai pavidalas, jei ne jos, tos, kurios išvis neturėtų būti? Įsprausta tarp paveikslo rėmų, tyko tinkamos akimirkos, kai galės ištrūkti, visai kaip aš. Sąmokslininkiškai sukikenu, pasislenku arčiau sienos. Vos prigludus prie šaltos gelsvumos ant apnuogintų pečių įsispaudžia tapetų ornamentai.

Sapnuoju perpus lūžtančius elektros stulpus. Ar tai reiškia, kad už lango brėkšta? Jaučiu, švinta, bet negaliu atsimerkti, tarp stulpų nutįsę laidai kibirkščiuoja pernelyg ryškiai. Viena didelė kibirkštis skrieja iki pat kitoj gat-vės pusėj pabirusių žibinto duženų, užkliudo jas mikliu liežuvėliu ir geltonai nudažo visą nuo lietaus sušlapusį asfaltą. Žibinto stiklai girgždėdami susidėlioja į deformuotą ovalą. Šviesa. Atsimerkus, užsimerkus, visada šviesa. Išjunkite šviesą, pone Žibintininke. Net sudužusi ji neleidžia užmigti, neleidžia pabusti. Sapno siūlai vyniojasi sulenktais pirštais, apraizgo riešus, suriša kojas. Spyris į mirksinčią žibinto akį. Stiklo ovale prasiskyrusiu tarpekliu varva medus, dar geltoniau nudažo asfaltą. Kelių sluoksnių geltonio skiautinys primena mano dieną. Laikas pabusti.

Atidarau langą, išlipu – kam tie šuoliai, kai gyvenu pirmame aukšte? Surenku girtaujančių šunų paliktus butelių kamštelius. Iš už kampo pasigirsta priekaištingas amsėjimas. Išjunkite šviesą, pone Žibintininke, paslėpkite mane nuo jų uoslės. Jei pasidarys per tamsu, atsinešiu savo pilnatį. Neabejoju, kad ji vis dar ten pat, ant stalo, tik pakraščiai gal kiek apdžiūvę, bet juk taip anksčiau ar vėliau nutinka su visom baltom servetėlėm. Sušlapęs popierius išsausėja, susiglamžo lyg laikas, nemokšiškai lankstomas vis iš naujo ir iš naujo. Naujų pradžių ritualas – pats mėgstamiausias. Jį dažnai kartoja kaimynas su žmona, bet jai skirtos gėlės vis nuvysta. Štai kodėl po mano langu pilna ne tik šunėkų vis iš naujo pribarstomų kamštelių, dar pilniau nuvytusių gėlių su šaknimis, be šaknų, su priaugusiais vazonais, su sudužusiais vazonais arba išvis be jų. Nedera pamiršt, kad be vandens gyvybė neįmanoma. Kaktusas, ką tik sužydėjęs ant palangės, kartoja man tai taip pat dažnai kaip ir aš jam, sau.