Nacionalizmas kaip kičas

KAROLIS DAMBRAUSKAS

Pradėti, mano manymu, reikėtų nuo teiginio, kad abu fenomenai yra banalybės išraiška.

Nacionalizmas – moderniųjų laikų reiškinys. Kičas taip pat. Jųdviejų ištakos glūdi Prancūzijos revoliucijoje. Nacionalizmą pirmiausia sieju su 1792 m. vykusiu prancūzų ir prūsų mūšiu prie Valmi, kurio metu prancūzų armijos generolas François Kellermannas vesdamas savo karius į mūšį pirmą kartą sušuko: „Tegyvuoja Tauta!“ Kitaip tariant, tautinė sąmonė pirmąkart buvo artikuliuota. Prancūzijos revoliucija taip pat yra ir politinio kičo motina. Savo knygoje „Nepakeliama būties lengvybė“ Milanas Kundera rašo, kad „nuo Prancūzijos revoliucijos laikų viena Europos dalis buvo priskirta kairei, kita – dešinei. Tačiau vieną [kairę] ar kitą [dešinę] apibūdinti teorinių principų, kuriais jos užsiima, priemonėmis yra neįmanoma. Tad nieko keista: politiniai judėjimai remiasi ne tiek racionaliais požiūriais, kiek fantazijomis, vaizdiniais, žodžiais ir archetipais, kurie tuo pat metu sukuria šį ar kitą politinį kičą.“¹

Kitaip tariant, tokia perskyra subanalino politinę realybę. Komentuodamas šį Kunderos pasažą, Leonidas Donskis yra atkreipęs dėmesį, kad „perskyra tarp kairės ir dešinės būtų visai racionalus dalykas, jei ne tas nesutaikomas manichėjiškas skilimas tarp jų, kone moralinė ir politinė bedugnė, o sykiu ir intensyvumas, su kuriuo šios viena kitai antiteziškos pozicijos yra ginamos. O juk jos abi yra du to paties modernybės Jano veidai – visai kaip dviveidžio senovės romėnų ribos dievo veidai, kairė ir dešinė yra vienas kitą papildantys ir neretai susiliečiantys moderniojo jautrumo tipai.“²

Panašiai apie nacionalizmą atsiliepia serbų rašytojas Danilo Kišas – anot jo, šis fenomenas remiasi įsitikinimu, kad subjektas (nacionalistas) puikiai išmano objektą (tautą), ir tikėjimu, kad kitos tautos ar kultūrinės grupės yra menkesnės ir neįdomios. Tokiu atveju, pasak autoriaus „nacionalizmas yra banalybės ideologija“ arba „totalitarinė ideologija“³. Todėl – visų svarbiausia – nacionalizmas yra negatyvi dvasinė kategorija: jis yra paremtas ir išgyvena neigimu ir dėl neigimo. Kitaip tariant, kito neigimas yra jo gyvasties sąlyga.

Apibrėždamas nacionalisto savybes Kišas teigia, kad tai individas, kuris neturi jokių individualių bruožų. Jis neturi įsipareigojimų konkretiems žmonėms ar aplinkai, bet yra įsipareigojęs mistinei tautai ar, kalbant Benedicto Andersono terminais, įsivaizduojamai bendruomenei, masei žmonių, kurių jis nepažįsta ir su kuriais jo nesieja joks tiesioginis ryšys. Nacionalisto keliami tikslai yra visuomet pasiekiami. Ikimoderniose visuomenėse aristokratui buvo svarbi asmeninė šlovė. Nacionalistui, masės žmogui yra svarbi tautos, savos žmonių grupės, bet ne asmeninė šlovė. O juk apibendrintų sąvokų fone tautos šlovę pasiekti yra lengviau nei asmeninę. Nacionalistas – esama moderniąja padėtimi nepatenkintas, susigūžęs ir frustruotas žmogus. Jis dreba nuo asmeninio maišto idėjos, vengia savikritikos, kuri reiškia išėjimą iš savosios komforto zonos. Kišas šį bailumo ir nacionalizmo išvešėjimą sieja su moderniesiems laikams būdingu individo sugniuždymu ir išmetimu į socialinių judėjimų pakraščius, sukeliamu antagonistinių ideologijų susidūrimų. Taigi vienintelis individui liekantis dalykas – galimybė ieškoti savo „socialinės būties kur nors kitur“. Kišo teigimu, „nacionalistas yra frustruotas ir sumišęs individas, o nacionalizmas yra kolektyvinė frustruoto nacionalizmo išraiška. Tai yra ideologija ir anti-ideologija tuo pačiu metu.“

Taigi tokiu atveju nacionalizmas yra tarsi nenusisekusio individualaus gyvenimo kompensacinis mechanizmas. Toks maištauti nelinkęs individas neturi jokio kūrybinio potencialo (prisiminkime Nietzschės genijų maištininką), kurio reikia gyvenimo autentiškumui.

Tačiau aptariamų fenomenų negalima suvokti neaptarus didžiųjų socialinių XVIII–XIX a. visuomenės pokyčių. Čia pirmiausia, žinoma, turime kalbėti apie modernizaciją. Norėčiau remtis kai kuriais čekų kilmės britų filosofo ir socialinio antropologo Ernesto Gellnerio pastebėjimais, liečiančiais modernybės ir nacionalizmo (o kartu ir kičo) šaknis. Anot Gellnerio, industrializacija pakeitė gamybos būdus ir visuomenės struktūrą. Ikiindustrinė visuomenė buvusi heterogeniška, kiekvienas regionas turėjęs savo dialektą, papročius, kurie dėl žemo žmonių mobilumo ir išprusimo laipsnio keitėsi labai pamažu. Industrializacijos metu į miestuose įkurtus fabrikus plūstelėjo minios skirtingų žmonių. Gellneris pažymi, kad padidėjęs žmonių darbo mobilumas ir išaugęs komunikacijos tarp skirtingų visuomenės narių laipsnis lėmė poreikį atsirasti universaliam raštingumui ir kultūriniam homogeniškumui. Įdomu tai, kad, anot Gellnerio, tokio tipo visuomenėje kultūrinis atstumas ar distancija tampa politiškai ir socialiai įžeidžiančiu dalyku.

Anot autoriaus, tiek agrarinė, tiek industrinė visuomenės turi kompleksinę darbo padalijimo sistemą, tačiau kultūros vaidmuo šiose visuomenėse kardinaliai skiriasi. Tradicinės visuomenės atstovui visiškai nerūpėjo toks dalykas kaip kultūra. Galima teigti, kad „tradicinis žmogus stokojo bet kokio kultūros koncepto. Jis pažinojo savo kultūros dievus, bet ne pačią kultūrą.“⁴ Tokiose visuomenėse kultūra buvo diversifikuota, nevientisa, daugiausia perduodama ne specialių ir centralizuotai valdomų švietimo įstaigų. Taigi jos padėtis ir išraiška buvo visiškai skirtingos. Modernybėje, priešingai, žmogaus kultūra, jo kalba ar stilius yra jo brangiausias turtas. Kultūra nuo šiol yra tikroji buvimo visaverčiu piliečiu sąlyga: ji užtikrina sėkmingą žmogaus socialinį dalyvavimą, gelbsti jį nuo diurkheimiškos anomijos, užtikrina jam žmogiškojo orumo jausmą. Kultūros, kuriai jis priklauso, riba yra jo įdarbinamumo, jo pasaulio ir jo moralinės pilietybės riba. Moderniaisiais laikais ji tampa pasididžiavimo ir malonumo šaltiniu.

Su tuo, kas jau pasakyta, susijęs dar vienas svarbus faktas. Moderniam tautiniam žmogui reikėjo pamiršti, kas jis buvo anksčiau. Tačiau juk ši homogenizuota kultūra negalėjo atsirasti iš nieko, vadinasi, tuo pat metu jis turėjo prisiminti, kas jis buvo! Čia verta ištisai pacituoti vieną Andersono žymiojo veikalo ištrauką: „Kaip galėtume paaiškinti šį paradoksą? Galima pradėti nuo to, kad prancūziško daiktavardžio „la Saint-Barthélemy“ vienaskaitos forma sujungia ir žudikus, ir žuvusiuosius, t. y. tuos katalikus ir protestantus, kurie kadaise suvaidino vietinės reikšmės vaidmenį didžiuliame ir nešventame Šventajame kare, siautėjusiame Centrinėje ir Šiaurės Europoje XVI amžiuje, ir kurie tikrai negalvojo apie save visus drauge kaip apie „prancūzus“. [...] Šia tropų sistema siekiama pavaizduoti kolosalių religinių konfliktų, vykusių viduramžių ir ankstyvojoje moderniojoje Europoje, epizodus kaip paguodžiančius brolžudiškus karus tarp – ko gi daugiau? – tėvynainių prancūzų. Kadangi galime būti visiškai tikri, kad didžioji dauguma Renano amžininkų prancūzų be kitų pagalbos niekada nebūtų išgirdę apie „Šventą Baltramiejų“ ar „žudynes Prancūzijos pietuose“, mes pradedame suvokti tą sistemingą istoriografinę kampaniją, valstybės skleidžiamą daugiausia per valstybinių mokyklų sistemą, kuri siekė „priminti“ kiekvienam jaunam prancūzui ir prancūzei seriją senųjų laikų žudynių, dabar įvardijamų kaip „giminės istorija“. Pasirodo, kad „būti pamiršusiems“ tragedijas, apie kurias reikia nuolat „priminti“, yra tipiška priemonė tautinėms genealogijoms kurti.“⁵

Taigi šiai homogenizuotai kultūrai būdinga įtampa, kurią sukelia skirtingos atminties strategijos. Nacionalistiniam mąstymui būdinga apie praeitį mąstyti dabarties kategorijomis, o tai turbūt ir lemia tą homogenizuotoje kultūroje glūdintį nenatūralumą. Tokiai savotiškai simuliacijai palaikyti reikalingos valstybinio lygmens pastangos (mokyklos, valstybiniai simboliai, šventės etc.). Tačiau cituotoje ištraukoje verta stabtelėti ties užmaršties aspektu. Dabar jau galime kalbėti apie kičą.

Kičo šaknys slypi modernybėje. Taip pat žinome, kad jam būdingas masiškumas, demokratiškumas, kitaip tariant, noras visiems patikti, pomėgis mėgdžioti tai, kas turi vertę. Jis siekia padaryti meną demokratiškesnį, išvaduoti jį iš elitizmo. Be kita ko, kičui taip pat būdingas siekis suteikti malonumą, pramogą (jis reiškiasi kaip meno vartojimas) ir pasitelkus šias veiklas leisti užsimiršti modernaus pusiaudienio nuobodulio kamuojamam žmogui. Tačiau kičas, kadangi jo siūlomos priemonės tėra autentikos substitutai, pasirodo besąs klaidingas ir neįvykdomas iš(si)vadavimo planas.

Jam, anot filosofo Tomo Sodeikos, „stinga vidinio kūrybinio impulso ir originalumo. Kičas tik kartoja išorinę to ar kito stiliaus pusę, […] grožio ir originalumo vietą čia užima simuliacija. Kičas reprodukuoja objektus, sumažindamas arba padidindamas jų natūralų dydį, imituodamas medžiagas, iš kurių jie padaryti, mėgdžiodamas jų formas. Kičas – tai tik stiliaus simuliacija, orientuota į masinį vartojimą ir pritaikyta masinio vartotojo skoniui.“⁶ (Prisiminkime Kišą ir jo reakcingą asmenybę.) Taigi kai kalbame apie nacionalinę kultūrą ar tautą, kalbame apie simuliaciją. Kalbame apie kultūrą, kuri sudaryta iš daugybės individualių kūrybinių aktų, ir atitinkamai apie hipotetinę bendruomenę, sudarytą iš atskirų individų arba tam tikrų jų grupių. Pabandykite su tauta nueiti išgerti alaus. Kitaip tariant, tauta ir nacionalinė kultūra yra žodžiai, kuriuos primetame tikrovei ir kurie tokiu būdu tą tikrovę iškreipia. Šios sąvokos suponuoja totalumą ir siekia būti pritaikomos visiems, nors to būti negali. Krepšinio rungtynes laimi ne mistinis „mes“, o apibrėžtas skaičius sportininkų ir juos aptarnaujantis personalas. Prisimindami Gellnerį ir jo teiginį, kad nacionalizmo kvintesencija yra teiginys, jog politinis ir etninis vienetai turi sutapti, galime teigti, kad toks siekis yra tas pats neįgyvendinamas kičiškas pažadas. Realybėje šie vienetai niekada iki galo nesutampa, o jeigu ir sutampa, tai dažniausiai dėl masinių deportacijų ir etninių valymų.

Turbūt galėtume sakyti, kad kičas yra natūrali nacionalizmo estetika. Kanados akademikas, politikas ir žurnalistas Michaelas Ignatieffas, kalbėdamas apie nacionalinį meną, teigia, kad jis visuomet yra kičas ar emocionalaus nuoširdumo pantomima. Juk nuoširdus yra tik tas menas, kuris yra asmeninis, o nacionalinis menas jau pagal savo apibrėžimą negali būti asmeninis. Kadangi, pasak autoriaus, nacionalinis menas yra susietas su tradicija arba, šios nesant, su kiču, jis vargu ar geba kurti kažką naujo. Su tuo susijęs ir autoriaus pateikiamas apibrėžimas, jog nacionalizmas esti tarsi „svaja, kad visa tauta gali būti lyg kongregacija; dainuojanti tuos pačius himnus, klausanti tų pačių gospelų, besidalijanti tomis pačiomis emocijomis, susijusi ne tik tarpusavyje, bet ir su mirusiaisiais, palaidotais po jos kojomis“⁷.

Kaip ir minėtasis užmiršimo ir prisiminimo pavyzdys, kičas yra tos pačios simuliacijos temos objektas. Walteris Benjaminas yra teigęs, kad pasikeitusios techninės meno reprodukuojamumo galimybės atėmė iš meno jo autentiškumą laiduojančią aurą. „Technologijos atiduoda išorinį daiktų vaizdinį ilgam atsisveikinimui kaip ir banknotus, kurie yra priversti prarasti savo vertę. Ir būtent sapnuose valia (originale vartojamas žodis hand) susigrąžina šį išorinį [daikto] vaizdinį ir, net jeigu jie vis išslysta, užmezga kontaktą su pažįstamais kontūrais.“⁸ Galbūt, mąstydami apie nacionalizmą, galėtume teigti, kad toks pats sapno pavidalo kontaktas mus sieja su ikimodernia kultūrine praeitimi? Techniškai valstybinio švietimo institucijose apdoroti istoriniai faktai mums grąžinami taip išlaikant šiokį tokį ryšį su praeitimi? Prisiminkime pamiršimo / atsiminimo pavyzdį, kurį minėjome kalbėdami apie Andersoną. „Pusė, kuria daiktas išsiverčia į sapną, yra kičas“, – teigė Benjaminas, kalbėdamas apie kičą ir siurrealizmą. Tokiu atveju kičą galbūt galėtume traktuoti kaip sapnuojamą daiktų paviršutiniškumą. Kičo produktai, banalūs kultūros šalutiniai produktai yra įsisavinami kaip sapnai. Tačiau čia prisimintina kita Benjamino ištara.

Anot jo, tai, kas anksčiau vadinta menu, paprastai prasidėdavo „dviejų metrų atstumu nuo kūno“, tačiau kičo epochoje „daiktų pasaulis užpuola žmogų“ ir ilgainiui „ima modeliuoti žmogaus vidų“. Naujasis žmogus, anot Benjamino, turi pačią senųjų formų esmę. Tačiau šį kaip konfrontaciją su konkrečia aplinka iškilusį naująjį žmogų Benjaminas vadina „būtybe, kuri nusipelno „apstatyto žmogaus“ [furnished man] vardo: kūnas „apstatytas“ [angl. furnished, vok. meuble] formomis ir prietaisais taip, kaip prancūzų kalba sakoma apie protą, „apstatytą“ sapnais arba moksliniu žinojimu“. Šiuo požiūriu medituodami nacionalizmo fenomeną galime sakyti, kad nacionalistiškai nusiteikusio žmogaus protas yra apstatytas tam tikrais vaizdiniais ar idėjomis. Būtent apstatytas, apsuptas jų, bet neturintis su jais tiesioginio ryšio. Dviejų metrų atstumas nuo kūno yra greičiau patriotizmas nei nacionalizmas, kuriam svarbi distancija tarp mylinčiojo ir mylimojo. Savotiška platoniška meilė arba vakarėlio šventimas per „Skype“.

Paminėkime dar porą faktų, kurie galėtų būti sąlyčio taškai aptariamų reiškinių atžvilgiu. Kičui reikalingas aukštasis menas, tai, kas yra vertinama, ir tai, ką būtų galima modifikuoti. Taip pat visuotiniai vertinimo kriterijai, nes kitaip kičas negalėtų sakyti, kad jis padaro prieinamą elitinį meną. Jeigu nėra sutartinių kriterijų, kaip (ne)kičas gali egzistuoti?

Modernioji masių demokratija pasižymi tuo, kad čia atstovaujama ne tiek žmonių interesams, kiek jų tapatybėms. Kad politikas sulauktų sėkmės tarp Amerikos rinkėjų, jis turi pateikti save kaip vieną iš savų, vieną iš amerikiečių. Tad moderniosios demokratijos genetikoje esama užkoduoto populizmo. Siekis patikti visiems kartu yra ir kičo bruožas. Kičas kaip ir politinė demagogija nepasiūlo išeities: nusipirkę „Monos Lizos“ reprodukciją, jūs neturėsite jos originalo. Kičas nesprendžia autentiškumo problemos, jis pataikauja masės žmogaus tapatybei (dabar ir TU gali turėti tai, kas anksčiau buvo nepasiekiama). Kičas nesiekia išnarplioti realybės, nesprendžia jos konfliktų, o supaprastindamas bendrą tikrovės vaizdą stengiasi trivializuoti konfliktą, panaikinti reikalo problemiškumą. Žr. cituotą Andersono knygos ištrauką – praeities konfliktai paaiškinami miglotu prancūziškumo argumentu.

Rumunų kilmės literatūrologas Matei Calinescu kalbėdamas apie kičą teigia, kad tai, kas sudaro kičo esmę, tikriausiai yra jo beribis neapibrėžtumas, jo silpna haliucinacinė jėga, jo suklastotas svajingumas (dreaminess), jo lengvo katarsio pažadas⁹. Argi nacionalizmas nėra lengvo katarsio pažadas? Argi jis nesuvirpina mūsų noro būti kažko didesnio, bendresnio, kažko, kas būtų tiesa, dalimi. Tai lengvai duodamas pažadas ar paaiškinimas todėl, kad kalbama apie neapibrėžtus dalykus, kurie yra abejotino realumo, lyg tie Benjamino sapnai, kuriais labai malonu būti apsistačiusiam.

Straipsnis parengtas pagal to paties pavadinimo pranešimą, skaitytą šiais metais vykusioje Laisvojo universiteto (LUNI) vasaros stovykloje

___

¹ Milan Kundera, Unbearable Lightness of Being, trans. by Michael Henry Heim. New York: Perennial Classics, 1999 (from 1984 original), p. 134–135.
² Leonidas Donskis, „Lietuvos kasdienybėje – politinis kičas“, Klaipėda, 2007 m. balandžio 16 d. Internete http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/ldonskis-lietuvos-
kasdienybeje-politinis-kicas.d?id=1#ixzz2cmDOoIXx.
³ Danilo Kis, „On Nationalism“, Performing Arts Journal, 53, 18.2, 1996, p. 13–16.
⁴ Ernest Gellner, „Nationalism and the two forms of cohesion in complex societies“, Culture, Identity, and Politics, Cambridge University Press, May 29, 1987, p. 23.
⁵ Benedict Anderson, Įsivaizduojamos bendruomenės: apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir plitimą, iš anglų k. vertė Aušra Čižikienė, Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 222.
⁶ Tomas Sodeika, „Tolstant nuo tikrovės: apie Jeano Baudrillard’o filosofiją“, Literatūra ir menas, 2007 m. balandžio 20 d., interviu parengė Edvinas Rimkus.
Internete http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110926042535/http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3139&kas=straipsnis&st_id=10636.
⁷ Michael Ignatieff, Blood and Belonging: Journeys into the New Nationalism, Random House, 2010, p. 72.
⁸ Walter Benjamin, „Dream Kitsch: gloss on surrealism“, The Work of Art in the Age of Its Technological Reproducibility, and Other Writings on Media, Harvard University Press, 2008, p. 236.
⁹ Matei Calinescu, „Kitsch“, Five Faces of Modernity: Modernism, Avant-garde, Decadence, Kitsch, Postmodernism, Duke University Press, 1987.