Miesto rajonas
GEORGES PEREC
1.
Miesto rajonas. Kas yra rajonas? Ar tu gyveni rajone? Tu iš rajono? Atsikraustei į rajoną? Kuriame rajone gyveni dabar?
Miesto rajonas yra kažkas neapibrėžta: tam tikra parapija ar, tiksliau sakant, ketvirtadalis arrondissement, maža miesto dalis, priklausanti policijos nuovadai.
Apskritai tai miesto dalis, kurią gali lengvai apeiti pėsčiomis ar, sakant tą patį, tik vartojant truizmą, – tai miesto dalis, į kurią tau eiti nereikia būtent todėl, kad tu jau ir taip ten. Tai savaime suprantama. Vis dar reikia pasakyti aiškiau, šiaip ar taip, daugeliui miesto gyventojų rajonas yra ir ta miesto dalis, kurioje nedirbi. Rajonu vadiname tai, kur mes gyvename ir nedirbame: gyvenamoji ir darbo vieta vargiai kada sutampa. Tai irgi akivaizdu, bet turi daugybę pasekmių.
Rajono gyvenimas
Tai labai svarbi tema.
Gerai, ten yra kaimynai, vietiniai krautuvininkai, pieninė, ūkinės prekės, tabako parduotuvė, kuri atidaryta ir sekmadieniais, vaistininkas, paštas, kavinė, kurioje esi jei ne nuolatinis, tai bent dažnas klientas (spaudi ranką savininkui ar padavėjams).
Žinoma, šiuos įpročius galėtum puoselėti – visada eitum pas tą patį mėsininką, bakalėjoje paliktum savo ryšulius, atsidarytum sąskaitą vietinėje krautuvėje, vaistininką vadintum vardu, savo katę patikėtum moteriai, kuri prekiauja laikraščiais, bet tai neveiktų, nesukurtų gyvenimo, netgi nesuteiktų gyvumo iliuzijos. Tai sukurtų intymią erdvę, nulemtų maršrutą (palikti namus, eiti pirkti vakarinio laikraščio, pakelio cigarečių, dėžutės skalbimo miltelių, kilogramo vyšnių ir t. t.), atsirastų dingstis keliems beviltiškiems rankų paspaudimams (labas rytas, madam Chamissac, labas rytas, mesjė Fernand, labas rytas, madmuazele Jeanne), bet tai visados liktų tik paslėpta savimeilė.
Žinoma, gali suburti orkestrą ar gatvės teatrą. Kaip sakoma, rajonui suteiktum gyvasties. Bet yra ir kitų būdų suvienyti gatvėse žmones ir grupes: leisti jiems pajusti prievolę ir norą kautis.
Rajono mirtis
Tai irgi labai svarbi tema (be to, miršta daugybė kitų dalykų: miestai, kaimai ir t. t.).
Tai, ką aš pamiršau paminėti, yra kino teatras su baisiomis sausojo valymo reklamomis ant kampo.
2.
Iš viso to, ką anksčiau paminėjau, tiesą sakant, gavau mažiau negu pasitenkinimą teikiančią išvadą, kad turiu tik šiokį tokį supratimą, kas yra rajonas. Tiesa, pastaraisiais metais rajoną keičiau kelis kartus; neturėjau laiko prie kurio nors deramai priprasti.
Savo rajoną tyrinėjau nedaug. Ir tai tik per atsitiktinumą, nes keletas mano draugų gyveno tame pačiame rajone kaip ir aš. Tai susiję su mano gyvenamuoju plotu ir užsiėmimais, kurie yra šiek tiek ekscentriški. Neturiu nieko prieš patį persikraustymą, netgi atvirkščiai.
Kodėl labiau neįvertinus išsiskaidymo? Kodėl, užuot gyvenus vienoje vietoje ir bergždžiai bandžius save ten sutelkti, neturėti penkių ar šešių kambarių, išmėtytų po visą Paryžių? Eičiau miegoti į Denfert, rašyčiau Place Voltaire, muzikos klausyčiausi Place Clichy, mylėčiausi Poterne de Peupliers, valgyčiau Tombe-Issoire gatvėje, skaityčiau Monso parke ir t. t. Ar tai kvailiau už tai, kas pasakyta ir padaryta, kai visos baldų parduotuvės sustumtos į Faubourg Saint-Antoine, visos stiklo dirbinių parduotuvės į Rue de Paradis, visi siuvėjai į Rue du Sentier, visi žydai į Rue de Rosiers, visi studentai Lotynų kvartale, visi leidėjai į Saint-Sulpice, visi gydytojai Harley gatvėje, visi juodaodžiai Harleme?
Iš: Georges Perec. Espèces d’espaces. Paris: Galilée, 1974
Vertė Akvilė Žilionytė