LAURA KROMALCAITĖ. Eilės
svarstau
ar ji mato kad mano akys tik svilina jos kaktą o sąmonės ekrane – tuštuma?
tada vėliau
ar ji mato kaip mano akys pavirsta vabalėliais kurie bėginėja po josios palaidine?
šventa naktis
prižadėjai eiti miegoti, tai kodėl tavo kambary tebedega ŠVIESA? ką tu veiki palinkęs prie darbo stalelio? pažadėjai, kad pradėsi dirbti, bet tik spitrijies į NIEKUR
neberašyk, prašau, aš mačiau tavo rankraščius, popiergaliai, daugiau nieko
ir kodėl ta ŠVIESELĖ šviečia tau į veidą, bet kojas palieka TAMSOJE?
turbūt plaunies veidą, bet pamiršti nusimazgoti ir pėdas
gesink žiburį, nes tavo NEŽINIĄ jau seniai užgesinęs manasis ŽINOJIMAS, ta dirbtinė šviesa, krentanti iš tavo stalinės lempos, geba apšviesti odą, bet ne MINTĮ
žinai… o ir nakties liko jau visai mažai
lotosai keroja katės skrandy
dedies, kad viską žinai, o aš žinau tik tai, kad mėgsti ryti akimis dukters kojas
tu kaip veislinė katė, viena iš tų, kurios ant pjedestalų parodose markstos, o jis buvo mišrūnas, todėl dukra gimė perkreipta
dedies, kad viską žinai, pasirodo, žinai nieko, norėčiau padailinti pneumatiniu kūju tavo galūnes, kad liautumeis lindusi prie mano užrašų, lotosai supas ant suvytusių tavo krūtų — -– traukia žemyn —
tu kaip katė bėgi kuo toliau nuo namų, kad numirtum
nepriteklius
kažkur anapus sujaukto patalo anapus šaltosios pagalvės pusės anapus sezonų pačių neramiausių anapus būsto, anapus mūsų būtojo kartinio anapus dailiausių krūtų ir šakumų plėšies drabužius nuo odos o man vis tavęs per mažai