Kažkur toli

KOSTAS POŠKUS

Kažkur toli toli, jeigu toks pasakymas gali tikti mūsų šaliai, kurią galima automobiliu pervažiuoti per pusantros valandos, prie vinguriuojančio per pušynus žvyrkelio dunkso keistokos konstrukcijos, daugialypis savo forma ir daugiaprasmis idėjomis paminklas su kompiuteriu išspausdinta eiliuota dedikacija:

Atlikęs pareigą tėvynei

Tavim didžiuojasi visi

Dabar čionai prie kelio rymai

Žino tauta kas tu esi.

Ar tik nevažiavome grybauti tą kartą? Žinodamas, kad Valdas savo automobilyje visuomet leidžia Valinskienės šlagerius, o aš to pakęsti negaliu, iš namų pasiėmiau Orlovos kompaktą. Vairuotojas ir jo žmona, mano sesuo, klausėsi rūgščiais veidais, sesuo dar replikomis komentavo kiekvieną raudonplaukės dainelę: „Tai nuo ko tu pavargai, mergyte?“ Vėl buvo visu garsu paleista Inga, o aš bereikšmiu žvilgsniu spoksodamas pro langą galvojau, kad visi vairuotojai turi savo vairavimo manierą. Pavyzdžiui, Valdas nesąmoningai važiuoja kelio viduriu, vairą laiko per alkūnes sulenktomis rankomis, o aš darau priešingai, t. y. taisyklingiau ir geriau – taip galvoja, beje, didžiuma vairuotojų. Taip galvojau dar pusantrų metų, kol man sankryžoje sukant į kairę tiesia linija atlėkė visai nestabdydamas pilietis, bandė mane apvažiuoti iš priekio ir aš su savo pasenusiu renuku smagiai šoktelėjau aukštyn ir į šoną. Taip mano puikybei buvo suduotas dar vienas aperkotas. Nežinantiems paaiškinsiu, kad šiuo terminu bokse vadinamas apgaulingas smūgis, kai viena ranka parodoma jo imitacija, o kita smogiama iš tikrųjų. Palyginimas gal ir ne visai vykęs, bet prieš tą lemtingąjį įvykį buvau padaręs porą gerų darbų žmonijai, todėl pradėjau tikėti savo humaniškumu ir reikšmingumu. Galvojau, kad likimas man už gerą atsilygins geru. Išėjo ne visai taip, o aš dar kartą buvau nubaustas už puikybę.

O dabar reklama:

Pasinaudokite MŪSŲ N priemone tualete, po naudojimosi ja jis žibės lyg altorius.

Tada pralinksmėjau: pesimizmas vis dėlto nėra mūsų tautos išskirtinis bruožas. Pasirodo, kad ir tualetą galima prilyginti altoriui. Tik nenorėčiau, kad būtų lyginama atvirkščiai. Begalinis dvasinis susikaupimas ir rimtis – prie sodybų rymantys kryžiai, o viduje dėl žmonijos kančių susirūpinę rūpintojėliai – gerai dera su visai praktiškais dalykais – ežerų pakrantes užtvėrusiais užkardais su užrašais „Privati valda!“ Važiuodamas pro vieną tokią valdą prisiminiau, kad prieš du dešimtmečius ten norėjau privažiuoti kiek arčiau ežero, bet tuo sukėliau senojo raugo kaimiečio nepasitenkinimą, kurį jis išreiškė pliekdamas perrišamą karvę jos pačios grandine. Dėl šventos ramybės automobilį pastačiau atokiau nuo vandens. Bet ne, naujai iškeptasis savininkas iškvietė kažkokius miško sargus, jų vyresnysis pareikalavo dvidešimties litų, o gal dar vagnorkių, baudos. Su manimi važiavo dvi iškilios damos, tai aš dėl šventos ramybės sumokėjau reikalaujamą sumą. Vyresnysis išplėštame iš sąsiuvinio lape net išrašė kažką panašaus į baudos kvitą, nuolat reikšmingai pakeldamas akis ir cituodamas Vytautą Landsbergį. Kai kažkuriam iš draugų papasakojau apie tą įvykėlį, tas mane išvadino durneliu. Sutikau su jo nuomone, bet aš niekados nepasitikėjau septintojo dešimtmečio rašytojų eskaluojamomis romių ir gerų senelių temomis. Žinoma, buvo ir tokių, bet mačiau, ir ne vieną kartą, kolūkių melžėjas ir veršelių augintojas pliekiančias savo globotinius šakėmis per šonus ir kojas. Vinco Krėvės sukurtas personažas yra toks todėl, kad išimtis, o ne bendra taisyklė. Nenorėdamas pasirodyti visiškas cinikas, paminėsiu kitą atvejį. Važiuodamas miško keleliu ne kartą mačiau ne visai tradicinį kryžių. Pasakysiu atvirai, kad tie pajuodusio medžio, rimtais ir susikaupusiais veidais man ganėtinai nusibodę, todėl nutariau daugiau dėmesio skirti šiam, padarytam iš ne visai tradicinių medžiagų, nuspalvintam neįprastomis spalvomis. O šis ir poezija spinduliuoja:

Veidu tau prakaitas vingiuoja,

Užtat ramu tavoj širdy.

Už laisvą tėviškės rytojų

Kas dieną, naktį vis budi.

Nebaisios vieškelio tau dulkės,

Lauki kantriai, kol rytas auš.

Per amžius tau žydės čia tulpės,

Kiekviens praeivis atsiklaups.

Kovos lauke patrankos gaudė,

Tvirtas kary, tautos sūnau,

Kodėl vis vien prie kelio snaudi,

Laimėjai kovą, bet ne sau.

Aiškindamas tekstą taip, kaip jį suprantu, pasakyčiau, kad rymančio paminklo vienas svarbiausių komponentų, be jau minėto teksto, yra realų žmogų vaizduojantis bronzinis biustas. Vešli šukuosena ir antakiai su pabrėžtomis plaukų sruogomis, į tolį nukreiptas žvilgsnis ir valingas smakras leidžia manyti, kad modelis buvo rimtas žmogus. Kadangi nėra paaiškinamojo užrašo, noromis nenoromis pasitelkiama fantazija – kas tas žmogus? Gal kaimo švietėjas? Gal atsiskyrėlišką gyvenimą gyvenęs mokytojas ir poetas, bet tai irgi švietėjas. O gal partizanas? Viena aišku, kad daug kraštui nuveikęs, nesavanaudis patriotas, kovotojas už mūsų ir jūsų laisvę. Ne veltui virš jo galvos styro ryškia raudona spalva nudažytas, netgi šiek tiek violetinio tono Jogailaičių kryžius, o ant plieninio pjedestalo stovi dvi žvakidės su greta padėtomis žvakėmis. Atseit, praeivi, susikaupk ir ženk iš lėto, o jei kišenėj neturi žvakutės, gali paimti iš čia esančių ir uždegti.

Ir vėl pacituosiu reklamą. Fantazijos turtingumu tikrai nepralenksiu tikrųjų jos kūrėjų, todėl nutariau padaryti eksperimentą ir sujungti iš skirtingų kontekstų dvi į vieną:

Mes mylime maistą. Tik liepos mėnesį galioja nuolaida suaugusiųjų sauskelnėms.

Kaip ir daugelis kitų dalykų mūsų gyvenime, tekstas ar atvaizdas gali būti dvilypis, trilypis ir daugialypis.

Buvo vėjuota ir šlapia diena – pakeli galvą ir pamatai, kaip ką tiktai skaisčiai mėlynas dangus tampa purvinai pilka mase ir į mansardos stogą ima barbenti pereinantis į tikrą liūtį lietus. Nuotaika visai sugižusi, nes kaimynai, keisdami stogą, netyčia užkabino manąjį ir dabar siena teka tamsūs latakai. Visi žinome, kad tekančio upelio čiurlenimas ar jūros bangų mūša nuteikia pakiliai, o lašantis čiaupas ar pro kiaurą stogą kapsintys lietaus lašai žmoguje pažadina miegantį vilką. Tokį surūgusį mane ir surado įėjęs Lukas. Kai atgniaužė rieškučias, jo jaunatviškas veidas švietė geraširdiška šypsena – ant delno tupėjo paukštelis. Gana dažnai pas mus jų, besiblaškančių, išsigandusių, įskrenda pro atvirus langus. Šis buvo ramus, tiktai stryktelėjo ant kitos rankos krumplių ir sustingo paminklo poza. Todėl įėjusi A ir prieblandoje pamačiusi tamsų grakštų siluetą pirmiausia pagalvojo, kad tai žaisliukas. Po trumpo aptarimo, kai aš jį pavadinau dagiliu (blefavau), A perėmė paukštelį ir nunešė link viršlangio. „Nuskrido!“ – „Aukštyn ar žemyn?“ – susidomėjo Lukas. „Aišku, kad aukštyn.“

Kitą dieną skaisčiai švietė saulė. Buvo net per karšta. Automobilių aikštelėje dešimtmetis bamblys pagal geriausių holivudo trilerių standartus ėmė įkaitu iš lizdo iškritusį ir netekusį nuovokos strazdo jauniklį. Prie įkaitusio asfalto dviem plastikiniais kroksinių spalvų revolveriais spaudė paukštelio galvą reikalaudamas: „Judink subinę, nes ištaškysiu smegenis. Pif paf!“ Po didaktinės paskaitėlės netaręs nė žodžio, nuleidęs galvą, nugūrino šalin. Jau perėjęs aikštelę nesąmoningai atsigręžiau. Šaulys stovėjo už dekoratyvinio krūmo dviem plastikiniais revolveriais nusitaikęs man į plikę. Pif paf!

Įsigykite „Crocksus“ visam gyenimui. Po dvi poras per metus.

Nieko sau! Taip ir matau save likusius gyenimo metus su kroksais.

Parašęs šias eilutes, padedu įsivaizduojamą plunksną į šalį (įsivaizduojamą, nes rašau kompiuteriu) ir formuluoju atsakymus į logiškai mąstančio žmogaus klausimus: ką norėjau pasakyti? kokios rašinio išvados? Į pirmąjį klausimą atsakau pečių gūžtelėjimu – ką norėjau, tą ir pasakiau. Į antrąjį – moralo nebus.

Paminkle pavaizduotas asmuo nėra amžiumi senas ar žuvęs kovos lauke, patrankos jam gaudė nebent prisižiūrėjus kino muilų apie Didįjį tėvynės karą, tikram kovos lauke nekovojo. Ko gero, ir ne tiek daug prakaito kakta nusroveno, bet vis tiek gražu. Kadangi gyvena vienas, nutarė pats savimi pasidžiaugti, kol gyvas, ir nelaukdamas iš kitų malonės pasistatyti paminklą pats sau. Tai ir yra vienas pagrindinių reklamos ir geros nuotaikos išlaikymo principų.