Juoda tulžis
KAROLIS ŽUKAS
Manyje jis tūno taip ilgai, kad nė nepamenu dienos, kai pirmą kartą suvokiau jį egzistuojant. Būna dienų, net ne dienų, o savaičių, kai pabundu ir nieko nenoriu daryti. Nenoriu atsakinėti į skambučius, eiti į universitetą ir darbo pokalbius, nenoriu eiti išlenkti alaus ir blevyzgoti su kokiu bičiuliu, nenoriu būti mandagus su merginomis, kurios rodo man simpatiją, nenoriu prisilakti vien tam, kad juos visus pakęsčiau, nenoriu nei valgyti, nei eiti praustis. Noriu tik vieno – noriu, kad niekada nereikėtų keltis iš lovos. Aš žinau, kad dėl visko kaltas jis, jis verčia mane taip jaustis.
Galbūt klystu, tačiau esu įsitikinęs, kad jis juodos spalvos ir visai ne dėl to, kad juoda spalva simbolizuoja blogį, o todėl, kad manau, jog jis tąsus kaip šilta derva, o derva juk būna juoda. Įsivaizduoju jį kaip aštuonkojį, išskleidusį savo čiuptuvus po visą mano krūtinę. Vienu apsivyniojęs mano širdį, jaučiu, kaip kartais lengvai ją spustelna. Kiti čiuptuvai virpina saulės rezginį, dar vienas apsivyniojęs didžiąją arteriją – tik pajutęs didesnį mano aktyvumą, tuoj pat puola ją spausti ir mažinti kraujospūdį. O skrandį užlieja juoda, tiršta tulžimi.
Jį nuslopinti padeda tik svaigalai. Dažniausiai išgeriu ką nors lengvesnio, bet neprošal ir kelios taurelės stipriųjų. Alkoholį jis sunkiai pakelia ir, kiek tai bekartočiau, tolerancijos jam neįgauna. Įsivaizduoju, kad jis kiekvieną kartą jaučiasi kaip pirmą kartą prisiliuobusi trylikametė mergaitė. Tada jis mane palieka ramybėje, čiuptuvais nedirgina nei širdies, nei diafragmos. Galiu atsikvėpti ir ką nors nuveikti. Nors nemeluosiu, išgėręs sunkiai nuveikiu ką nors naudingo, tad kova labiau idėjinė. Tokie galynėjimaisi yra trukę ir kelias savaites, ir netgi kelis mėnesius. Kad galėčiau visiškai atsiduoti kovai, tekdavo mesti ir mokslus, ir darbus, nuomojamą butą iškeisti į kambariuką pas tėvus ar bičiulius.
Retkarčiais jis pradeda darbuotis iš pat ryto, jau pabundu su lūpų kampučiais, nusvirusiais žemyn, bet dažniausiai pradeda tik gerokai įpusėjus dienai. Iki pusiaudienio gali skrajoti lyg ant sparnų ir tada tik dzingt tarytum bitei įgėlus ir geros nuotaikos – kaip nebūta. Kartais, keletui dienų, jis nusiramina, bet tik tyliai pagalvok apie jį, pasidžiauk tikėdamasis, kad jis niekada nebegrįš, ir tuoj pat pajutęs kirbant viduje keiksi save, kaip galėjai būti toks naivus.
Kartą sapnavau, kad jo atsikračiau. Gerklėje pajutau gumulą. Žiaukčiojau žiaukčiojau kaip kokia katė, kol galiausiai jis išvirto man pro burną. Vienas čiuptuvas, ant kurio kabojo juodas gniutulas su kitomis nutįsusiomis virpančiomis galūnėmis, vis dėlto liko mano viduje, nuo jo varvėjo juodos gleivės. Čiupau už tos vienintelės mane ir jį jungiančios gijos ir gerokai timptelėjau, skrandį perrėžė skausmas, jis nenorėjo taip lengvai pasiduoti. Puoliau ieškoti ko nors aštraus, jo kūnas siūbavo ir trankėsi man į kelius, čiuptuvai kartais apsivydavo apie blauzdas. Burnoje jutau šlykštų skonį. Išrausiau visus stalčius, kol galiausiai radau žirkles. Tuoj pat nukirpau čiuptuvą, glitus jo kūnas klestelėjo ant žemės. Iš žaizdos pasipylė juodas skystis. Čiuptuvą, kuris vis dar buvo manyje, lengvai ištraukiau. Numečiau greta juodo gumulo. Iš jo kūno išbėgo visas skystis, liko tik juoda bala ir beformė plėvė.
Kartais svarstau, kas jis galėtų būti. Gal tai koks be galo retas virusas ar neregėta kaspinuočio atmaina, ne tik reikalaujanti maistingų medžiagų, bet ir apskritai norinti užvaldyti visą mano kūną. Taip taip, aš beveik įsitikinęs, kad jis siekia išstumti mano sielą lauk ir tapti mano kūno šeimininku. O gal tai koks svetimkūnis iš kitos planetos. Gal dabar pats invazijos įkarštis ir beveik kiekvienas Žemės gyventojas turi po tokį gražuolį savyje. Pažiūrėjus pro langą sunku ką nors spręsti, vaikšto visi laimingi ar tiesiog susimąstę, svajojantys ir pasimiršę, skuba namo, į darbus, pas draugus, po vieną, poromis ir grupelėmis, nepamanytum, kad kas savyje nešiotųsi po kokį neaiškų padarą. Vienas kitas paniurėlis atrodo įtartinai, bet juk visi laimingi nebus. O gal tik man vienam teko garbė tapti svetimkūnio gyvenamąja vieta, gal negresia jokia invazija. Juk elementariam tiriamajam eksperimentui užtenka ir vieno Homo sapiens. Būtent dėl to bijau kreiptis į gydytojus. Jei aš čia toks vienintelis, akimirksniu netekčiau ramybės. Tuoj pradėtų tą padarą tyrinėti, krapštinėti, nė kiek neatsižvelgdami į tai, kas vyksta su manimi. Greitai tokia istorija pasiektų televiziją, spaudą. Netrukus prisistatytų kokie slaptieji agentai ir nežinia kiek dar velniavos užvirtų.
O grįžtant prie to, kad esu įsitikinęs, jog jis nori užimti mano kūną, tai viskas ne iš piršto laužta, taip manyti turiu svarių priežasčių. Pastaruoju metu jis iš manęs ne tik atima nuotaiką ir aktyvumą, bet ir priverčia pasijusti visai prastai. Pajuntu tokį silpnumą, kad, rodos, dar truputį ir nualpsiu, galva pradeda svaigti. O baisiausia, kad, pažiūrėjus į savo rankas, apima toks jausmas, kad jos visai ne mano. Atrodo, tarsi jos būtų svetimos rankos! Aš vis dar galiu jas valdyti ir visa kita, bet jausmas visai nebe tas. Ir tokių priepuolių vis dažnėja. Anądien, ištikus tokiam priepuoliui, nuėjau prie veidrodžio ir pažiūrėjau į save, jaučiausi, lyg žiūrėčiau į nepažįstamą žmogų. Ir patikėkite – buvo taip silpna ir negera, kad mažiausiai norėjau vaipytis, o atvaizdas veidrodyje ėmė ir nusišypsojo.
Turiu baigti rašyti, jaučiu, kad jis prabudo. Silpnumas apėmė kaip niekada stipriai. Tas padaras jaučia, kad aš žinau apie jo buvimą, pastarosiomis dienomis gerokai paspartino savo veiksmus. Prieš tai jis naktimis miegodavo, bet suprato, kad aš tuo naudojuosi ir didžiąją nakties dalį praleidžiu rašydamas ar ką nors skaitydamas. Dabar naktimis jis dažnai prabunda ir užklumpa mane įpusėjusį knygą ar bandantį ką nors aprašyti. Kaip štai ir šį sykį. Jaučiu, kad galas visai arti. Nežinodamas, ko iš tikrųjų jis siekia, išsiųsiu jums šį laišką, kad mano mirties atveju žinotumėte jos priežastį arba, pradėjus man elgtis kaip nors neįprastai, ne nustebtumėte, o suprastumėte, kad aš jau nebesu aš, kad tai jis išstūmė mano sielą ir apsigyveno mano kūne, kaip krabas svetimoje kriauklėje. O dabar mėginsiu nukakti iki naktinės parduotuvės, negaliu jam leisti taip paprastai mane įveikti.
