IRENA VYŠNIAUSKAITĖ. Eilės

Visas ne mano

kiek mokiau tave sūnau

nemeluoti

nedrumsti mano minčių

netingėti

visko su „ne“

ir tapai tu

netikras

ir tapai tu visas

ne mano

Moterų vakaras

nusileido

beveik iki tamsmėlynio

vakaro dugno

nieko nemelavo

vienų vieninteliam

kavos puodeliui

nusinešė

jauna grakšti padavėja

du senus sunkius gyvenimus

atsargiai pridengtus arbatpinigiais

Senučių vasaris

Koks panašus gyvenimas į sniegą –

Iškris, pradings, tai vėl už stiklo suboluos.

Tylu. Senutės užpustytos miega

Švariuos vasario pataluos.

Ir aš iš taip toli atvažiavau ir užsiklojau

Kaip amžinybe – gydančiu sniegu.

Tylu. Pradingo viskas, ką žinojau.

Sapnų pusnyne – eilėse – miegu.

Slėnis

Nukrės eilėraštį kaip obuolį ruduo.

Iš kur į kur jis krenta – nesuprasi.

Yra rūke dar kitas krantas, bet vanduo

Neleis tau jo pasiekti. Skęsi

Lėtai, be jokios širdgėlos. Tylės

Dangus ir vasarą iškvėpęs slėnis.

Paskui ateis pastiręs vakaras. Prie kojų suanglės

Šviesa. Liks tik vanduo, naktis ir plėnys.

Gyvybės zuikutis

Gyvybe – alkanas zuikuti,

Pavasario ankstyvo šukėje šokąs.

Aš gyvenu tarp „būti“ ir „vėl būti“,

Rašau, lyg tuoj užsnigtų viską. Kas

Mane kaip samaną paglosto? Slieko

Lėta būtis. Ramybė kurmio kauburių.

Vanduo, eilėraščiai ir paukščiai. Nieko,

Tik tą samaniškumą vienišą turiu.

Sekmadienio dugne

Muša rytas sekmadienio būgną.

Aš tiek daug į tave išmainiau.

Nusileidau į patį dugną,

Kur nebūna dugniau.

Plėnių slėniai vaiduokliai. Purienų

Praeitis pakaruoklė. Pirma

Išdavystė sapne. Nusigręžęs į sieną

Guli tavo šešėlis su mano žiema.

Medūzų vasara

Nukritome į vasarą. Ištirpome. Sudužom.

Nuleistos burės. Nulaužti stiebai.

Dejuoja jūra. Mylisi medūzos.

Pakrante rieda perkaitę krabai.

Sukliko vėjo būgnas, plyšo ir nutilo.

Prie kojų sugulė sapnų lokiai.

Ir nežinai, ar pilnaties vitražas dužo,

Ar tu, pavirtusi vien šukėmis, rėkei.

Metų gelmėje

Senamiesčio dulksnoj – liesų senučių siluetai.

Nuo čerpių laša vakaras raudonai. Gelia

Gelmėj. Magrito skėčiais leidžias mano metai.

Jau nieko neturiu, tiktai žaros vienintelę riekelę.

Ir aš, ir jie – lunatikai. Lyg būtų negyvenę.

Bet tu tardai mane, ir aš kaip Jobas pakartoju:

„Esu teisi“, ir žvaigždės pačios byra į kišenę

Lyg pinigai. Tai kas, kad aš ir vėl juos pralošiu? Į rojų

Eilėraščio per pačią delčią įeinu. Alefo

Vidunaktis, ir man tikrai daugiau nereikia nieko,

Tik šito požemio, dainuojančio lig ryto kapo

Ir tavo liūdesiu priglundančio prie veido sniego.