Ieškotojai

Pragaraščiai

Gautas atviras Angelės Marinos Mykolienės (Marijampolė) laiškas „Šiaurės Atėnams“, jame rašoma: „Sveiki, labai nustebau, tiesiog kurį laiką negalėjau patikėti tuo, kad jau net ir kultūrinėje spaudoje, o ypač „Šatėnuose“, ėmėsi publikuotis Agapitas Biesaitis, kuris akivaizdžiai dangstosi pseudonimu (kaip spėju, jis ne pirmą sykį kažką panašaus rašinėja) ir nedrįsta pasirodyti tikruoju vardu bei pavarde. Taigi, minėtasis personažas parašė straipsnį skirtą bažnytinių paveikslų bjaurojimui propaguoti, pavadintą kažin kokiais „Pragaraščio pagrindais“. Perskaičiau ir tikrai nebegaliu daugiau tylėti ar ilgiau laukti. Privalau, jaučiu pareigą, netgi būtinybę viešai pasisakyti bei atskleisti tikrąsias panašias bjaurystes skelbiančių rašinėtojų užmačias.“

Regis, devintojo dešimtmečio viduryje (praėjusio amžiaus) ėmiau domėtis magijos ir žiniūnystės istorija. Be abejo, pirmiausiai susidūriau su Katalikų bažnyčios teologijos niuansais, toliau buvo trumpas inkvizicijos kursas, galiausiai apsistojau ties demonologija ir kerėjimais. Tikriausiai ne menkiausią vaidmenį manosios sferos pasirinkimui turėjo tuometinis nelegalių Vilniaus „videosalonų“ dygimas, kai susimetę po 25 rublius, prisitepę sumuštinių, atsinešę šiek kiek alkoholio apie 20 viename kambarėlyje susigrūdusių žmonių per paprastą buitinį televizorių kiaurą naktį žiūrėdavo senus, vertimu ar įgarsinimu būtinai sudarkytus amerikiečių filmus. Didžiąją repertuaro dalį sudarė švelniai erotiniai bei visokiausio plauko egzorcistiniai drakulų, Polanskio ir panašūs filmai. Tiesą sakant, sovietmečiu buvo sudėtinga, o kartais ir iš viso neįmanoma rasti kokios nors rimtos medžiagos apie demonologiją. Galėjome naudotis tik bendrais, visiems prieinamais šaltiniais. Nors Kijeve išspausdino „Raganų kūjį“ (minkštais viršeliais), vietoj popiežiaus Inocento VIII bulės Summis desiderantes affectibus, veik visada buvusios įvadu, įkišo ateisto Lozinskio straipsnį. Visą kitą, be minėtosios knygos, medžiagą teko rinkti iš varganai negausių nuotrupų, pasitaikydavusių rusiškuose Vakarų istorikų darbų vertimuose, dažnai nieko bendro neturėjusiuose nei su kerėjimais, nei su magija. Vis dėlto juose prašmėžuodavo Jeano Bodino, Martino Antoine’o del Rio, Nicolas Remy ir kitų demonologų citatos. Kai kuriuose tekstuose buvo užsimenama apie kerėjimo procesą, savaime suprantama, pristatant tradicinę perspektyvą, skelbiančią, kad visos raganos yra tik nekaltos avelės, o inkvizitoriai – tik kraujo ištroškę maniakai. Pamažu iš citatų, ištrauktų iš konteksto, iš istorijų, iš legendų ir „nepatvirtintų faktų“ ėmė dėliotis nors ir miglotas, bet gana vientisas vaizdas. Staiga, netgi dusyk, mane aplankė sėkmė. Visų pirma sena gera pažįstama pakvietė mane dirbti žurnalo (apie visokiausias ezoterikas, okultizmus, magijas) korespondente. Nenorėčiau skelbti leidinio pavadinimo, manyčiau, tai ne itin svarbu. Kur kas svarbiau tai, kad, dirbdama šį darbą, galėjau asmeniškai bendrauti su nepaprastai įdomiais žmonėmis ir mane dar kartą aplankė sėkmė. Mažne visus šio žurnalo straipsnius autoriai rašė trimis skirtingais būdais. Pirmasis metodas reiškėsi internetinių publikacijų apie zombius, vampyrus, burtininkus perrašymu savais žodžiais. Kitokį veikimo būdą taikė fantazija bei kūrybiškumu trykštantys asmenys ir iš piršto laužtą ar tiesiog išgalvotą situaciją pateikdavo kaip tikrą. Trečiajai straipsnių kūrimo metodikai prireikė laisvojo korespondento. Turėjau susitikinėti su ekstrasensais, raganiais, astrologais, su kerėjimų, užkalbėjimų, vampyrų, ateivių, psi-ginklo, transformerių, teletabių aukomis ir gauti iš jo (jos) interviu. Visą surinktą medžiagą pateikdavau redakcijai, tada jau patyręs žurnalistas iš to suregzdavo padorų straipsnį ir, be abejo, pasirašydavo sava pavarde. Truputėlį apmaudoka, bet tiek jau to.

Ne sykį teko traukiniu iš Maskvos grįžti į Vilnių. Lietuvos raganos ir kerėtojai seniai palaiko itin glaudžius santykius su kolegomis iš didžiosios Rusijos. Tąsyk Maskvoje ypatingų reikalų neturėjau, tik vieną interviu (ir tai ne itin sėkmingą), aplankiau porą draugių. Rusijos sostinė man tikrai nėra itin miela, kaip paprastai, norėjau kuo greičiau iš ten dingti. Beje, tai visuomet stengdavausi daryti, tenka prisipažinti, kad kartais dėl to truputėlį nukentėdavo atliekamos užduoties kokybė. Pamačiau gerai pažįstamą traukinį, radau vagoną, maloniai nustebau kupė aptikusi tik vieną keliauninką. Pasisveikinau, užmečiau krepšį ant lentynėlės, atsisėdau, nekantraudama atsiverčiau neseniai įsigytą knygelę apie pasakas, užkalbėjimus ir kerėjimus. Bendrakeleivis įdėmiai pažvelgė į antraštę, kažko paklausė (tiksliai nepamenu), galiausiai ėmėme kalbėtis. Pokalbis traukinyje ne tik nulėmė tolesnę mano tyrinėjimų kryptį, bet ir padovanojo man mokytoją ir draugą. Pasirodo, netikėtai sutiktas keliauninkas esąs istorijos mokslų daktaras, etnografas, folkloristas. Ir aš, jautriai, o kartais primygtinai jo vadovaujama, ėmiau justi, kaip manieji diletantiški tyrinėjimai pamažu perauga į kokybiškai naują lygmenį. Man įtaką darė ne tik asmeninis jo žavesys ar kunkuliuojanti energija, – pavyzdžiui, ketvirtą valandą ryto jis skambina, nes nori pasidalinti keliomis mintimis apie germanų ir lietuvių mitologijos santykį, – bet ir tai, kad, jo padedama, galėjau kapstytis tokioje medžiagos gausybėje – nuo ką tik publikuotos iki archyvinių duomenų, kad net internetiniai resursai pavydėtų. Atsiprašau, tiesą sakant, truputėlį nuklydau į šalį, bet vis dėlto šis ištęstas įvadas tiesiogiai siesis su tolesniu mano pasakojimu. Šiaip jau studijuojant, kaip kalbėjo mano mokytojas, nesvarbu – magijos istoriją ar matematiką, reikėtų laikytis trijų pagrindinių taisyklių:

1. Užmiršti kvailių frazę (kuri ne ką mažiau, o gal net ypač tinka garbiems mokslo atstovams): „Taip nebūna! Negali būti!“

2. Nebijoti stebėtis.

3. Stengtis prisikasti prie šaltinių, negalvoti, „kad ir taip tiks“.

Apie ieškotojus sužinojau palyginti neseniai, prieš kokius aštuonerius metelius, skaitydama vieną magijos istorijos tyrinėjimų studiją. Kaip tik tuo metu itin aktyviai domėjausi europietiškąja demonologija, o lietuviškoms maginėms praktikoms per daug dėmesio neskyriau. Tačiau medžiaga apie ieškotojus ėmė reguliariai rodytis, prasidėjus visuotinei interneto sklaidai, tapo netgi itin dažna. Ieškotojai? Kas jie tokie, ko gi ieško? Iš įprastų kerėtojų (čerauninkų) jie išsiskiria tuo, kad svetingai, savanoriškai, be jokių išankstinių susitarimo sąlygų leidžiasi apsėdami. Ir nors daugelis biesų apsėstųjų iš tiesų įgaudavo tam tikrų neįtikėtinų gebėjimų (galėjo kalbėti svetimomis kalbomis, levituoti, įgydavo neįtikėtinos jėgos ir t. t.), mažai kas džiaugėsi tokia „dovanėle“. Juk tais periodais, kai imdavo reikštis demoniškoji esybė, pats apsėstasis nieko nesuvokdavo, o galiausiai nieko neprisimindavo. Ieškotojai visiškai kitokie. Jie patys įkurdina biesą savyje ir už tokį svetingą priėmimą apdovanojami kerėjimo galiomis, ir dar – „svečias“ iki tam tikro momento nekenkia. Tai nėra formali sutartis su Velniu, kai viena šalis mainais gauna sielą, o kita – biesą familiarą, tokį biesiuką tarnaitį. Šiuo atveju pačiame žmoguje sėdi nečystasis, kartu sukuriama įtikinama iliuzija, tarsi kerėtojas vis dar savarankiškas, vis dar vadovaujasi sava valia. Skirtingai nei įprasti apsėstieji, ieškotojai puikiausiai suvokia visų savo sprendimų ir veiksmų pasekmes, viską kuo puikiausiai pamena. Ieškotojai buvo laikomi (aišku, ne be pagrindo) itin stipriais čerauninkais. Tiesa, tenka pripažinti, kad jų kerai buvo šiek tiek vienkrypčio charakterio, nors, be abejo, buvo ir tokių, kurie statydavo taures nuo peršalimo, tačiau iš esmės pagrindinė specializacija – nužiūrėjimas, prakeikimas, „porčia“. Manytina, ir kol kas niekas nesugebėjo paneigti šios pozicijos, kad Lietuvos krikšto laikotarpiu kai kurie itin mitrūs žyniai ne tik išvengė represijų, bet ir ėmėsi gadinti ikonas, bažnytinius paveikslus, teršė sakramentus, šventuosius rūbus, taures ir kryžius ar tiesiog sąmoningai siaubė bažnyčias. Ir jiems reiškėsi biesai, kuriems negalėjo nepatikti toks bažnytinių šventenybių išniekinimas. Be apreiškimų, dalis žynių gavo atitinkamas galias, įgaliojimus. Vėliau jų palikuonys, mokiniai ėmė sudarinėti biesiškąsias maldas (vadinamuosius užmeldimus) ir užkeikimus ir plėtoti bažnytinių paveikslų ar kitų bažnyčios atributų bjaurojimo apeigas. Nors ieškotojams tarsi būdingi visi įprastų juodaknygių požymiai, vis dėlto savanoriškasis apsėdimo propagavimas jiems suteikė savitą braižą. Didžioji dalis rimtų čerauninkų užsimindavo apie „ne itin malonų jausmą“, jei kurį laiką neužsiimdavo kerėjimų praktika. Kai kurie tiesiog sakydavo, kad „biesai darbo prašosi“. Tai kaip tada turėtų jaustis tas, kuriame biesas tiesiogiai sėdi? Nečystajam patinka, kai į jį kreipiasi pagalbos, bet labiausiai jis mėgsta, kai žmogus nori pakenkti artimui savo. Patyrę ieškotojai irgi mini, kad jei kurį laiką niekam nekenkdavę, imdavę dėtis keisti dalykai. Biesas bendrabūvį kerėtojui primindavęs smulkiu įdrėskimu ar švelniu nudeginimu, jei bendras ir toliau nekreipdavęs dėmesio, tai prasidėdavę ir rimtesnių nutikimų – iki haliucinacijų, nuolatinės nemigos, drebulių. Apie tokį buvo kalbama, kad jis – „bieso pristotas“ arba „velnias išžindo protą“. Kodėl gi ieškotojams reikia taip rizikuoti? Tačiau, prieš mėgindami pateikti atsakymą, žvilgterėkime į ieškotojų pasaulėvaizdį.

Šėtonas, ieškotojų manymu, visai ne sukurtasis angelas, bet vyriausiasis, Kristus šiuo atveju – jaunėlis, Dievo sūnus. Pasak jų, būtent Šėtonas sukūrė materialųjį pasaulį, atitinkamai net ir šiandien yra tikrasis pasaulio valdovas. Dievas tuo tarpu, asmeninių kėslų vedamas, ėmėsi žmogaus kūrybos pagal savo paveikslą ir panašumą. Jis lyg ir maitinasi žmonių sielomis. Šėtonas, kaip tik priešingai, jautė pareigą būti „nelaimingosios“ žmonijos draugu, dovanoti jai žinojimą ir pažinimą. Ieškotojų teigimu, Šėtonas pirmajai moteriai ne tik siūlęs ragauti uždraustą vaisių, bet ir buvęs tikruoju Kaino tėvu. Šiandienos ieškotojų tradicija vis dar tęsia Kaino giminės ir kraujo liniją. Galutinė Šėtonėlio pergalė ir įsiviešpatavimas Žemėje – sektiniausia juodžinių (kitas ieškotojų pavadinimas) pastanga. Beje, kai kurie ieškotojai įsitikinę, kad už savuosius nuopelnus galiausiai jiems pavyks tapti pusbiesiais. Ieškotojai, be intymaus bendravimo su savyje įkurdinta tamsos esybe, stengiasi užmegzti kontaktus ir su kur kas rimtesniais personažais. Devyni tamsieji ieškotojų kunigaikščiai, aišku, ne 72 Saliamono demonai, tačiau – ne mažiau įdomūs. Šėtonas. Kaip bebūtų keista, ieškotojai vartoja kaip tik judėjiškąjį pragaro Aukščiausiojo Kunigaikščio vardą. Jis yra svarbiausia panteono figūra ir visų biesų vadas. Puolęs angelas, vyriausiasis Dievo sūnus Satanelis (liet. Šėtonėlis) per nuopuolį prarado dieviškąjį priešdėlį el (iš hebr. elohim – dieviškasis) ir virto įprastu Šėtonu. Neužmirškime to, prie jo dar teks sugrįžti. Spiegėlys. Jį vadina Didžiuoju Juoduoju Kunigaikščiu, manoma, kad jis užėmęs aukštą postą angelų taryboje, tačiau skatinęs, kurstęs Šėtonėlį maištui, nuolat spygavęs jam apie tai. Po nuopuolio tapo blogio įsikūnijimu. Mėgsta kruvinas aukas, ypač kiškius. Musinas – skraidančiųjų arba musių valdovas. Danguje priklausė aukščiausiajai angelų tarybai, Šėtonėlio kviestas stojo į jo pusę. Globoja ir kuruoja bendrus raganų ir kerėtojų susirinkimus. Jaučia potraukį rodytis aukštu, tamsiu, sparnuotu, raguotu pavidalu. Taip pat gali apsireikšti šlykščia juoda muse su žmogaus veidu. Vybura – taip pat Juodasis Kunigaikštis, priklausęs slaptajam angelų komitetui. Kalbama, kad vis dėlto jis, o ne Šėtonėlis gundęs Ievą. Įprasčiausias jo pavidalas – didžiulė gyvatė su žmogaus galva ir šikšnosparnio sparnais. Veisiasi vandenyje, esti gobšumo ir pavydo biesas. Tikėtina, kad jam pavaldi visa vandenyje plaukiojanti nečystata. Pasizulis – geidulių ir paleistuvystės biesas. Užleidžia žmogui geidulius, skatina azartinius lošimus, girtuoklystę, pasirodo tamsiais šeriais apaugusio ožiagalvio vyriškio pavidalu. Juodoji Kunigaikštienė Našlė – kapinių šeimininkė. Ankstesniajame (dangiškajame) gyvenime ji buvo vieno angelo žmona, sykį Viešpatį apėmė rūstybė, įtūžęs nužudė neįtikusį angelą. Našlė ilgai slėpė apmaudą ir pagiežą, pasitaikius progai dalyvavo Šėtonėlio organizuotame maište. Itin liekna, aukšta moteris, apsitaisiusi juodu, kūną ir veidą visiškai dengiančiu apsiaustu, sparnuota, ant galvos – smulkūs ragiukai. Nepena – geidumo ir pasipelnymo biesas. Dėl meilės turtams Šėtonas pavedė jam valdyti žemės išteklius, naudingąsias iškasenas. Geologų globėjas biesas itin mėgsta auksą ir brangenybes. Kvenkščius – mitinis gyvūnas, ne kartą minimas Simono Daukanto ar Vydūno studijose, požemio gyventojas. Priešingai nei turtininkas Nepena, sukelia žemės nederlingumą, karstinius reiškinius ir kitokius su dirvonais sietinus kataklizmus. Verstakulis – miškų, girių ir raistelių nečystatos biesas. Gali pasiversti bet kuo, labiausiai mėgsta krūmokšnio, nors pasitaiko ir kupsto, pavidalą. Jam pasirodžius, kyla stiprus vėjas, veisimosi buveinės užfiksuotos neperžengiamose tankynėse. Aprašytieji devyni kunigaikščiai turi gausybę biesiukų pagalbininkų, arba familiarų, juos kartais perleidžia ar trumpam paskolina raganoms, kerėtojams. Kaip galėjome įsitikinti, veik visi biesiškieji ieškotojų panteono kunigaikščiai (išskyrus Šėtoną ir Spiegėlį) užsiima gana siaura specializacija, kaip, beje, ir kiti, smulkesnieji, biesaičiai, pavyzdžiui:

Pakamša – klojimo arba jaujos biesas;

Dumblenis – pelkių, liūgynų;

Mišlius – pirties;

Nešdinis – laukų;

Rūgina ir Vienkupris – gyvačių biesai;

Braidžius ir Papinka – Sodomos nuodėmės biesai;

Žiobius – miškų biesas, vilkų globėjas;

Vėtrotas – audrų biesas;

Tausius – naminis;

Šaltžemis – šalčio;

Sujovas – bažnytinis biesas.

Tikrai nėra itin sudėtinga perprasti tai, kad didžioji ieškotojų demonų dalis yra mažne tikslios pagoniškųjų baltiškųjų stichijos galių kopijos. Tik šį kartą galios pavadintos „biesais“, priskirtos Šėtonui. Bažnytinis biesas Sujovas niekaip negalėtų priklausyti lietuviškajam panteonui, nors, kaip byloja liaudies patarlė, „ir vidury bažnyčios gali susitikti biesą“, šiuo atveju – akivaizdus naujadaras. Ieškotojai Sujovą garbina kaip visuotinio bažnytinio (ekumeninio) kerėtojų susirinkimo pagalbininką ir įkvėpėją. Manoma, kad šis biesas gyvenąs bažnyčioje ir taip pat itin aktyviai veikiąs kenkimo procesą per bažnytinių apeigų, misterijų išniekinimą. Žinoma, viešai bažnyčioje nė vienas kerėtojas nieko nesugeba pridaryti. Todėl ir prireikia bažnytinio bieso paslaugų. Ieškotojų įsitikinimu, Sujovui bendradarbiaujant, kerėtojas gali „užleisti“ arba „permesti“ ligą, spjaudyti ant šventųjų paveikslų, gesinti ar vartyti žvakes, skaityti „juodąsias psalmes“, gadinti bažnytines ceremonijas (ypač santuokos), netgi atjaunėti kitų sąskaita ir pan. Reikia prašyti bažnytinio bieso paramos, užtarimo, pagalbos, o ypač kad jis nusuktų kunigo ar mišių patarnautojų akis, ir jau tada kerėtojas gali ramiai, neskubėdamas ir itin nesijaudindamas atlikti minėtuosius veiksmus. Teko girdėti atvejį, kai stiprus čerauninkas visiškai sujaukė, apjuodino, subjaurojo visą bažnyčią (Telšių rajone) ir tarsi dėl to visos žmonių maldos keliaudavusios ne Dievui, o Šėtonui arba Sujovui. Tikra kvailystė taip manyti. Nors ir pripažįstame kerėtojo gebėjimą kenkti per bažnytinių apeigų subjaurojimą, netgi sujaukęs bažnyčią, jis tikrai nesugebės Dievui skirtas maldas persiųsti Velniui. Ir atvirkščiai: jeigu dėl vienokios ar kitokios priežasties žmogus imasi kreiptis į tamsos galias, tai niekas (savaime suprantama), išskyrus jį patį, negebės pakreipti Dievop. Seniau, pasirinkus kerėtojo kelią, tekdavo atlikti atkrikštijimo apeigas. Ritualu siekta panaikinti krikšto galią, kartu pašalinti buvimo Dievo žinioje pėdsakus. Devynias dienas po kairiu kulnu nešiotas (mindžiotas) paprastai ant kūno nešiojamas kryžius. Paskui naktį, pageidautina, „raganų valandą“, apie trečią, kryžkelėje per kairį petį išmetamas kryželis ir skaitomas specialus tekstas, skelbiantis atsiribojimą nuo Dievo, bažnyčios, giminės. Tada atliekamas išniekinimo veiksmas (sudarkomas, bjaurojamas šventojo paveikslas, laužomas kryžius) ir ištariama ištikimybės priesaika Šėtonui. Vietoj savosios sielos mainais gaunama kerėtojo galia. Ne itin rekomenduotina ritualą atlikinėti pagal aprašymus internete, knygelėje ar sąsiuvinyje. Čia svarbi kiekviena smulkmena. Pavyzdžiui, vaškas ceremonijai skirtoms juodosioms žvakėms tampa juodas ne todėl, kad į jį įmaišoma guašo ar akvarelės. Žvakės juoduoja nuo sudeginto kryžiaus arba šventojo paveikslo pelenų. Ieškotojai ir čia išsiskiria iš „įprastinių“ čerauninkų, jie neatlieka atkrikštijimo apeigų, bet yra įšventinami pirmuoju užkeikimo (iš trylikos blogio užkeikimų) ritualu, kuriuo siūloma: Atsisuki į šventojo paveikslo veidą kairiąja akimi žvairuoki šitaip tarki aš eretikas naujai pasiruošęs į šėtono pusę stoti tarnauti paties šėtono šaukiuosi visą biesų pulką didžiausią taip pat mirtį su numirėliais visais kviečiuosi žodeliais šiąnakt kviečiuosi šėtonišką galią vartus geležimi auksu baltuoju variu kaustytus į pragarą atveriu kad tik tarnaučiau gaučiau galelę paslaptingąją ruošiuosi ja dievo žmones gadinti ir teršti. Naujai įšventintasis privalo pateikti ištikimybės liudijimą ir iš pat pradžių kenkti tik savo artimiesiems.

Susidūrusi su ieškotojais, pirmiausiai ėmiausi stebėtis, tada dėmesingai tyrinėti, galiausiai supratau, kad jų „kerėjimo tradicija“ tėra labai jau sukta skirtingų religinių sistemų, legendų kompiliacija, tačiau – spręskite patys. Pirma, Šėtonėlio nuopuolio istorija, giminystės liudijimas, esą jis buvęs vyresnėlis Dievo sūnus, esti primityvus bogomilų erezijos perpasakojimas. Bogomilai savo vardą gavo ne iš „mielumo Dievui“, bet pagal idėjinį vedlį Bogomilą. Judėjimas kilo Х a. pietinėje ir pietvakarinėje Bulgarijos dalyje ir sietinas su Mažosios Azijos eretikais pauliukaičiais. Šėtonėlis bogomilams ir buvęs vyresniuoju Dievo sūnumi, materialaus pasaulio kūrėju. Jis netgi žmogų sukūrė, tik kažkaip nepavyko susitvarkyti, „gerai neišėjo“ su naujojo kūrinio siela, ir jam prisireikė Visagalio Tėvo rankos. Viešpats pagelbėjo, o nedėkingoji atžala ne tik suviliojo pirmąją moterį, bet dar ir maištauti ėmė (ar tik S. Freudas nebus paveiktas bogomilų?), už tai buvo nubaustas, prarado „dieviškąjį“ priešdėlį, kartu ir angeliškąją didybę. Pradėjus sektą persekioti Bizantijoje, bogomilai per Italijos pietus ėmė plisti į Vakarus. Vokietijoje juos vadino katarais, Prancūzijoje albigiečiais, o Italijoje paterenais, nors jų visų bendras vardas manichėjai liko toks pats, kaip ir anksčiau. Pamažu bogomilų idėjos tarp XII ir XV a. tiek per Vakarus, tiek per Rytus (Rusiją) ėmė skverbtis ir į Lietuvą. Neatmestina galimybė, kad bogomilai vienaip ar kitaip stengėsi užmegzti kontaktus su senaisiais pagonių žyniais. Antra, kyla tam tikrų problemų su lietuviškomis ieškotojų šaknimis. Sakyčiau, kad biesų ieškotojų panteonas yra klaidingas nesusipratimas. Ko gero, sudarinėtojams stigo fantazijos, tad surinko būrelį demonologijos personažų ir priskyrė jiems daugmaž lietuviškas pravardes. Tą patį galima pasakyti ir apie maldas biesams, tai kreivi, šleivi, akivaizdūs krikščioniškų maldų perdarai. Galiausiai trečia – savanoriškasis biesų ieškotojų leidimasis būti apsėstiems, ne itin dera su normalia kerėjimų teorija. Bet kuris juodosios magijos praktikas jums paaiškins, kad svarbu ne tik užmegzti santykį su tamsos esybėmis, priversti jas paklusti ar vykdyti užsakymus, bet ir kuo sėkmingiau apsisaugoti, pasirūpinti savo paties valios ir laisvės nepriklausomybe. Kaip tik tuo garsėjęs Saliamonas, į kairę ir į dešinę siuntinėjęs be jokios žalos sau ar aplinkiniams demonus. Tiesa, jis greitai perprato pavojaus rimtumą ir metė „žaidimėlius“. Tik visiškai kvanktelėjęs, į satanizmą pasinešęs kerėtojas bus svetingas, leisis apsėsdamas. Beje, mano giliu įsitikinimu, ieškotojai patys tuo visiškai ir neužsiima.

Šiandienos juodžiniai aktyviausiai ėmė reikštis visuotinio susidomėjimo senąja lietuvių religija fone. Spaudoje pasirodydavo straipsnių, publikacijų apie įvairiausius „žynių“ užkalbėjimus, senuosius kerėjimų rinkinius, burtažodžių kolekcijas ir t. t. Vos tik leidėjai suprato, kad liaudis ir „pelenus ryja“, religinės literatūros srautas tapo nevaldomas. Leido (ir leidžia) prie kavos puodelio kurptus amžinus atvėrimus, paslaptis, receptus, pamokymus, užmeldimus ar net prakeikimus. Ko gero, kai kurie asmenys, skleidžiantys ieškotojų sistemą, gal ir iš tiesų pasižymi kokiais nors ypatingais gebėjimais ar įgūdžiais, tačiau likusiuosius jie pritraukia visai ne dėl to, kad dalytųsi. Sprendžiant iš itin negausios ieškotojų bendruomenės Lietuvoje ar atskirų asmenybių, pasiskelbusių juodžiniais, rimtai niekas nieko nemoko, net nesiruošia mokyti. Tad kam visa tai? Kažkas iš žioplių melžia pinigus? Pragaraščio pagrindai, juodieji paveikslai, pragaraščio ikonos, senosios išminties foliantai, gal net ir specialusis maistukas kerėtojams, aišku, už sutartinę kainą. Neužmirškime mokymų, aukščiausio lygio seminarų su tikraisiais, autentiškaisiais iš kartos į kartą paslaptis perteikiančiais ieškotojais. O gal siekiama susukti žmogui galvą, atimti jo valią, gebėjimą gintis ir atverti jį kaip indą esybėms, kurioms tarnauja biesų ieškotojai?

Angelė Marina Mykolienė

satenai.lt