Ažušiliai. Sugrįžimas į Videniškius

VIDAS POŠKUS

Videniškių apylinkėse, man regis, yra ne viena tokia vietovė, kurios pavadinimas prasideda priešdėliu ažu-. Ažušiliai, Ažubaliai, Ažugiriai… Gal taip net ir nėra, tačiau priešdėlis būdingas Videniškių šnektai ir apibūdina šio krašto žmones. Prisimenu moterį, iš kurios kadaise pirkdavome pieną, – vis atrodydavo, kad dėl begalinių až, ažu, ž ji truputėlį švepluoja arba dūzgia kaip to spiečiaus, matyto ant mokyklos atbrailos, bitės. Dabar toji mokykla uždaroma, o moteriškė gerokai pavyto. Ji turėjo ir bičių (gal net tas spiečius buvo jos), ir mums, perkantiems pieną, kartą teko bėgti nuo įpykusių vabzdžių. Kad ir kiek stengėmės save įtikinti, kad rytmetinio kopinėjimo išerzintų bitelių dūzgesys plaukuose kelia tik psichologinį diskomfortą, šeimininkams atidarius antras, į gatvę išeinančias, duris, pasileidome bėgti, persekiojami tų pačių až, ažu, žžžžžžž. Ristelė netruko virsti šuoliais ir neblogų sprinterių greičiu apsukome garbės ratą aplink visą vietovę (net nežinau, kaip ją geriau pavadinti – bažnytkaimiu ar jau miesteliu). Simboliška, bet ramybę atgavome tik atsidūrę vėsiame bažnyčios prieglobstyje.

Videniškių šnektos ypatybėmis dar kartą teko įsitikinti ir būnant Šventojo Lauryno atlaiduose (būtent tada vėl pamačiau ir minėtąją pienininkę); jie vyksta rugpjūčio pradžioje šiam kankiniui dedikuotoje, kunigaikščių Giedraičių statytoje toje pačioje bažnyčioje – mūsų gelbėtojoje nuo bičių. Vyrai vėjų ir alkoholio (ne paslaptis) nugairintais veidais, kresni ir monumentalūs, primenantys veidus, kaukes ir maskaronus iš tos pačios

Autoriaus nuotrauka

šventyklos renesansinės sakyklos. Iš jos, beje, kunigas sakė pamokslą, aiškindamas, kad anksčiau pamokslaudavo ir dvi valandas. Bet užteko to paties vaizdo, kad suprastum – niekas Videniškiuose nepasikeitė per pastaruosius kelis šimtus metų. Kito tik detalės, fragmentai, gyvenimiški ornamentai, bet esminė, egzistencinė struktūra išliko ta pati. Dar pasakysiu, kad Videniškių mergaitės ir merginos yra labai gražios. Jos taip pat yra užfiksuotos bažnyčioje – konkrečiai Mergelės atvaizdas kairiajame šoniniame altoriuje. Tiesa, Dievo Motina yra neabejotinai aristokratiškesnių bruožų, na, o moteriškosios lyties ir jauno amžiaus videniškiečių archetipas yra tokia Danutė – lyg iš pieno plaukusi, kūniška šviesiaplaukė ir mėlynakė mergaitė, kadaise dirbusi vienoje, jau neveikiančioje, Videniškių parduotuvėje. Būtent tokios (ne viena, o visuomet po kelias) šmėžavo Lainio ežere (čia jos nardė su specialia įranga, kol viena prasipjovė delną ir ilgai stovėjo įbridusi, laikydama sužalotą vietą), atlaidų metu (procesijos ir santūraus religinio įkarščio – tai ne oksimoronas, o tipiškas lietuviškas jausmų reiškimo būdas – fone jos keistai regėjosi su savo trumpais sijonais ir ilgomis kojomis).

Tie ažu, žu, žžž yra užkoduoti pačiame Videniškių apylinkių peizaže. Ir tuo įsitikinti galėjome būdami, tiksliau – grįždami į Ažušilių kaimą. Sugrįžimu tai galima pavadinti tik sąlygiškai. Beveik prieš dešimtį metų kelias vasaras praleidome pačiuose Videniškiuose. O Ažušiliuose lankėmės tik kartą, tik vieną vasaros dieną, sprogusią spalvingais pievų žolynais (laikas abiem atvejais artėjo link Žolinės). Užteko vieno, vičvieno kartelio, kad jie, tie vidurdienio vaiduoklio realumu priverčiantys įtikėti laukai ir miškai, tos moreninės kalvelės, visi kalvoti žvyrynai ir pelkelės tarp jų, taptų artimi ir savi.

Keista yra grįžti į kadaise lankytas vietas. Viskas regisi taip pat, bet jauti ir matai, kad visgi ne tas pats. Štai važiuojame per pačius Videniškius – tas pats bažnyčios bokštas, ta pati klebonija, tas pats vienuolyno, vėliau mokyklos kiemas su dienas ir naktis čia monotoniškai beprasmiškai leidžiančiais, žiopsančiais ir nuobodžiaujančiais paaugliais, tos pačios pirkios, atsukusios siauruosius fasadus į pagrindinę gatvę, ta pati kooperatinė parduotuvė su ta pačia pardavėja („konkurentė“ Danutė, atrodo, išvažiavusi gyventi į Molėtus).

Tačiau pasižiūrėjus atidžiau matosi skirtumai. Bažnyčia perdažyta „teisingesnėmis“, bet ne tokiomis paveikiomis spalvomis (viską atiduočiau už tuos žydrus senuosius piliastrus interjere), klebonijoje nelikę kunigų, atrodo, kad mirusi ir bažnyčios siela – Stefutė, šeimininkutė, nepraleisdavusi nė vienų pamaldų, puošdavusi jas iš savo darželio priskintais jurginais, lelijomis, ramunėmis. Prieš mokyklą, beveik ant senojo vienuolyno ledainės pamatų, įrengtas modernus sporto aikštynas (tačiau čiabuviai ir toliau propaguoja gyvybingas alko-drybsojimo tradicijas), nugriauta viena, gal net dūminė, juodu ruberoidu apkalta gryčia – vietoj jos valandomis kyla nuobodus eurostandartinis būstas. Pardavėja taip pat senstelėjusi ir pakumpusi.

Nuramina tik tai, kad esminiai, galima sakyti, struktūriniai dalykai yra savo vietoje. Liesėnų piliakalnis, tas menamas kunigaikščių Giedraičių lizdas, nors ir sukultūrintas pastaraisiais metais, išsaugojęs savo formas. Kapinių koplyčia pačiuose Videniškiuose, geltoniu švytinti tarp tujų, – lyg koks iš Italijos perkeltas architektūrinės mozaikos gabalėlis, priverčiantis patikėti romėniškąja lietuvių kilmės teorija, – stovi kaip stovėjusi. Tik medinės durys labiau supuvusios, išbrinkusios, išsivarčiusios ir suteikusios galimybę paukščiams įlįsti vidun (šioje vietoje kyla asociacijų su pačiu Sovijaus mitu ir gal iš Indijos atkeliavusiu senuoju papročiu atiduoti mirusiuosius sparnuočių „globai“). Galop Siesarties upelis ir jo slėnis – jis toks pats kaip visada: su dantyta eglių karūna horizonte, keliais arkliais (vėl primenančiais giedraitiškuosius heraldinius hipokentaurus), du nuošaliau dunksančiais Baltadvario pilies griuvėsiais (tik neišlikusi monumentali, daug vėlesnė daržinė šalia dvaro, dydžiu ir didingumu priminusi tvirtovę). Turbūt pats hidronimas koduoja šių vietų pastovumą. Vienas lituanistas kalbininkas kadaise užsiminė, kad Siesarties pavadinimas turi sąsajų su sanskritu. Kai bičiulio indo paklausiau, su kokiu konkrečiai šios šventosios kalbos žodžiu, jis net nedvejodamas atsakė: „Sarasvati.“ Sarasvati arba Sarsuti („tekanti upė“, „turtinga vandenų“) – tai Vedų epochos upė, juosusi arijų tėvynę, kadaise įtekėjusi į vandenyną, paskui pranykusi smėlynuose. Kaip visada, tai tinka vinguriuojančiai, tarp pievų pranykstančiai, vietomis dirbtinai ir natūraliai išplatėjančiai Siesarčiai.

Ažušiliai taip pat be galo taikliai atitinka savo pavadinimą. Žvelgiant nuo Videniškių, nuo Baltadvario ir Siesarties pusės, jie tikrai yra už šilo. Šiame dar įsiterpęs Lainio – jaukiai mažo ežeriuko – duburys. Ažušiliai – tai šilai ir iš jų išaugančios pievos, kalvelės ir pelkės arba pelkėtos žemumėlės kalvelių papėdėje. Ažušiliai – tai taip pat gatvinis kaimas, kurio kai kurie trobesiai datuojami mažų mažiausiai devyniolikto šimtmečio penktuoju dešimtmečiu. Paribyje tarp žmogaus ūgio žolių švyti betoninis senkapius ženklinantis kryželis, jam antrina aukštas kaimo kryžius ūlyčioje su gana manieringai atnaujinta horizontale ir Nukryžiuotuoju.

O mes gyvenome sodyboje kaimo pakraštyje, prie kuo tikriausio šilo, namuose, pastatytuose tuoj pat po karo, šalia buvusios žvyrduobės. Medinis namelis ir pusė tvarto tiesiog balansavo ant laukinėmis žolėmis apaugusio kraterio. Tačiau viskas – rąstų sunėrimas, stogo uždengimas ir net toji skylė prie durų (savotiška spyna, pro kurią įkišta ranka su pagaliu iš vidaus atkeldavo sklendę) – regėjosi nepakitę jeigu ne nuo amžių amžinųjų, tai bent nuo kelių praėjusių amžių. Ar bent dekoracijos Žemaitės ar Krėvės kūriniams – kaip ir tos duonkepės krosnys, molinės aslos ir kamaros, sidabriškai pilki tvarteliai, iš lauko riedulių sumūryti kapčiai, pro šiferio ar modernios dangos eketes prasimušantys skiedriniai stogai.

Ažušiliuose vietinių žmonių beveik nelikę. Iki šiol laikosi tik apsauginiu sostinėje besidarbuojantis Petras – gyvasis informacijos šaltinis sodybininkams-vasarotojams, tarp kurių ir gydytojai, ir rašytojai, ir lituanistai, ir net – semiotikai ar religiniai šarlatanai, autentiškos sodybos kieme įsirengę akmenų parką-muziejų-šventyklą, kuriame mezgamas ne bet kas, o tiesioginis ryšys su kosmosu.

Nors ryšį su kosmosu čia, Ažušiliuose, galima megzti labai paprastai. Nereikia nei jokių meditacinių duobių, nei amūrais apgyvendintų tvenkinių, nei iškastų, bet tariamai iš žemės savaime augančių riedulių, nei maldų, prasidedančių egzaltuotu: „O, Kosmose!“

Tuo įsitikinome patį pirmą vakarą, kai atvykome pas Giedrę ir nugaromis įsitaisėme ant demblių ir užtiesalų šalia jos užkurto laužo.

Prisipažinsiu, pradžioje ciniškai nusiviepiau dėl tokios banalybės: žiūrėti į žvaigždes (kaip ir veikti bet ką, visuotinai garbinamą) – kas begali būti banaliau? Gerai, kad tamsoje nematė niekas mano veido. Nepastebėjo ir kaip persimainė jis pamačius pirmuosius lėktuvus, mirguliuojančius savo švieselėmis ir jungiančius Vilnių su Ryga, Helsinkiu, Peterburgu, taip pat palydovus, iškilmingai plaukiančius skliautu. Ką jau kalbėti apie tas nežinomas (mums) planetas, išryškėjančias tarp silpniau žibančių žvaigždelių, žvaigždynus (be žvaigždėlapio neperskaitomus ir neperprantamus), vakaro gaisų vos praskiestą Paukščių Taką ar – galop – krintančias švieseles. Apimti ekstazės, galvodami slapčiausius ir paprasčiausius norus, mes jų pavidalais įsivaizdavome bet ką – žvaigždes, kometas ir meteoritus.

Antrąją naktį dangaus televizija pakeitė programą – vietoj žvaigždžių ir meteoritų skliautą papuošė žaibai, amalai ir perkūnijos. Švytėjimas nutvieksdavo pievas ir šalia stūksančius medžių guotus, garsai užpildydavo visas lomas ir aukštumėles. Dangus lietumi prapliupo tik nakčiai įpusėjus, pasirodė vien tam, kad dar prailgintų audrų ir škvalų laidą.

O rytai – o rytai tokie patys ir visiškai nepakitę. Pirmąjį, sutiktąjį palapinėje, pažadino keistas garsas. Dar nepraplėšęs akių suglumau. Vis užsimerkęs galvojau: „Kas čia?“ Ausyse skambėjo kriuksėjimas. Iškišęs galvą laukan įsitikinau – senų obelų sode, lygiai po ta pačia su suaugusiu į raidę O kamienu (apie jį paskui kalbėjome kaip apie stebuklingą, gebantį pakeisti likimus), šalia lauko stalelio, obuoliavo visa šernų giminė. Akyse sušmėžavo net keliolika knyslių. Jie čepsėjo, kriuksėjo iš pasitenkinimo, krimsdami rasotus rūgščius krituolius. „Pabuskite, šernai…“ – sušnibždėjau bendramiegiams. Bet mane pirmieji išgirdo keturkojai. Kai vėl išlindau pažiūrėti, jie jau bėgo keistai, lyg guminiai ar ant spyruoklinių kojų, į eglynėlį.

Rytą po audros pažadino tyla. Pro langą į tamsų, pajuodusių rąstų rėminamą kambarį žemomis lubomis skverbėsi tik šviesa ir gaiviai rasoto rytmečio kvapas.

Ta nekintama rytų tyla, kaip bebūtų paradoksalu, buvo sutrikdyta tik sekmadienį, kai iš miestų į savo sodybas sugužėję vasarotojai, lyg susitarę, pradėjo pjauti žolę, versdami ją dirbtinai sukultūrinta veja.

Tų pjovėjų, vejininkų (skirti juos reikėtų nuo tikrųjų šienpjovių, guldančių visas tas smilgas, katilėlius, trikertes žvagines ir ramunes dėl tokio proziško, bet būtino dalyko – gyvulių pašaro) kova su žole galėtų būti kuo tikriausiu bergždžių pastangų įveikti ne ką kita, o patį laiką pavyzdžiu ir simboliu. Gal neatsitiktinai šis vaizduojamas kaip vyras su dalgiu. „Kiekvieną savaitgalį, užuot grybavęs, uogavęs, džiovinti pjaustęs obuolius, kepęs mėsą, gulėjęs pilvą išvertęs ar valgęs, turi pjauti tas atželiančias ir atželiančias nelemtas žoles“, – šią tiradą pabandžiau išreikšti tipiško sodybos savininko lūpomis.

Žolės ir žolynai yra pastovus Ažušilių (ir ne tik jų) reiškinys. Kaip tie kalkakmeniai, nužėrę kalnelių viršukalnes, kaip tie bebrų urvai ir pieštukiški kelmai, kaip tas buvęs durpynas eglėmis (natūraliai suaugusiomis ir pagal liniuotę susodintomis) apžėlusiais krantais ir maurų bei šiekštų kupinu paviršiumi ir dumblina gelme. Ant kalvų viršūnių – kerpės ir sausukai, jų šlaituose – raudonėliai ir žemuogės, drėgnose papėdėse – vos pereinami žmogaus ūgio dagiai, avietės, gervuogės. Pasukus į vieną pusę nuo Giedrės sodybos ir brendant žolynais, galima pasiekti laukinį ir tamsų laukinių karvelių, šikšnosparnių ir vanagų bei tų pačių šernų gyvenamą Ažušilių mišką (už jo ne bet kas, o Baltadvario pilkapynai – tikras anų laikų nekropolis), kitoje pusėje – kalvelės, apžėlusios nedideliais miškeliais (viename jų, prie pat minėtos semiotiko sodybos – gigantiški granito luitai lyg priešistorinės šventyklos griuvėsiai ir vaikų „būstinė“ – iš karčių, pagalių, lentų ir iš namų atsitemptų daiktų sukalinėtas kaimelis), pereinantį į mėlynus horizontus, kuriuos, kaip galima spręsti iš vakarais sustiprėjančio garso, nupjauna plento ašmenys.

Mūsų gyvenamoje sodyboje visą buvusį kiemą (išsivertusį it kokia Žemės bamba) okupavo stumbražolės. Jų sidabrinė spalva ir smaili galiukai lietė rąstinio, bet juodinto metalo spalvos tvartelio sienojus, kuteno kiekvieno prie skaidraus šaltinėlio (iš tiesų – gilaus gilaus gręžinio) besiprausiančio ar indus plaunančio kojas, šnarėjo savo nuolatiniu šnibždėjimu, primenančiu tiek Videniškių apylinkių šnektą, tiek sanskritą – až, ažu, žžžžžž…