2013-ųjų birželio 23 diena

GINTARAS BLEIZGYS

2013-ųjų birželio 23 dieną nutiko keistas dalykas: laistydamas prie namo pasodintas gėles pastebėjau, kad sraigės yra sulipusios į kaukazinę slyvą ir graužia žalias slyvas. Sausra ir karštis – daugiau negu trisdešimt laipsnių jau keletą dienų. Tikriausiai, pagalvojau, sraigėms trūksta vandens ir jos sulipo į slyvą, kad galėtų iš augančių kaukazinių slyvų pasiurbti vandens. Kokio ten vandens. Grynos rūgšties. Prisiminiau Vytauto Kernagio dainą apie sraiges. Neatsimenu, kaip ten buvo toj dainoj. Prisimenu tik, kad laikas joms slinko lėtai. Įėjau į namą, užlipau į antrą aukštą, norėdamas knygų lentynoj

Bruknė prie žydinčios gudobelės. Autoriaus nuotrauka

rasti knygą su bardų dainomis – gal bus ir V. Kernagio daina apie sraiges. Įdėmiai išžiūrėjau lentyną po lentynos, pertvarą po pertvaros, bet kaip dažniausiai nutinka tokiais atvejais – knygos neradau. Eina šikt, pasakiau (beje, kai dabar parašiau „eina šikt“, tai iš karto matau, kaip tai neskamba, nes būdamas pusiau dzūkas juk iš tikrųjų sakau ne „eina šikt“, o „aina šikc“) ir pasukau atgal į lauką dar kartą pažiūrėti, ar tikrai tos sraigės sulipo į medį ir graužia slyvas (kitam gal atrodytų, kad čiulpia slyvas, bet man būtų šlykštu taip sakyti). Lipdamas laiptais vis galvojau, kad man veikiausiai pasivaideno, bet nuėjęs prie slyvos vėl pamačiau sraiges. Prunkštelėjau. Tada surimtėjau. Nes čia – ne juokai, gali būti, kad sraigės kovoja žūtbūtinę savo gyvenimo kovą: graužia slyvas, ieško drėgmės, be drėgmės – mirtis. Tada vėl prunkštelėjau. Tada įvyko dar baisesnis dalykas. Man bevaikščiojant į namus ir į lauką mano medžioklinė kalė, vardu Bruknė, kaži ko labai nerimavo. Iškišusi galvą pro antro aukšto balkono tvorelę į kažką pažiūrėdavo, paskui nubėgdavo į pirmą aukštą prie lauko durų, sulodavo, vėl nubėgdavo į balkoną – ir taip be perstojo. Galvoju, gal šuniukei vidurius susuko, nes vakar kaip tik taip ir buvo nutikę, mat mudu su dukra valgėme labai daug braškių ir kol patys valgėme, gali būti, kad ir šuniukei viena kita nubyrėjo, o nuo braškių tai būna blogai visiems šunims, kokius tik yra tekę turėti. Žodžiu, atidariau nerimaujančiai kalytei duris į lauką ir ji lyg strėlė šovė už namo, kur auga pasodinta gudobelė, kurią trisdešimt šeštojo gimtadienio proga prieš beveik porą metų man padovanojo bendradarbiai. Aš labai nustebau, nes kalytė prie mano gudobelės paprastai „savo reikalo“ neatlieka. Staigiai apsisukau pažiūrėti, ką ji ten veikia, bet tas mano „staigiai“, lyginant su medžioklišku jos greičiu, buvo panašus į sraigių „staigiai“. Kai atsisukau, mano kalytės nasruose jau spurdėjo varnėnas, kuris toje vietoje, kur aš per sausrą ką tik buvau gerai palaistęs žemę, sau rankiojo kirminus ar kokius vabalus, kurie dėl to, kad, kaip jau sakiau, buvau palaistęs žemę, labai gerai pasijuto ir iškilo („išlindo“ kažkaip neskamba) į paviršių. Vargšas varnėnas nespėjo net susivokti, kai rydamas kirminą pats pakliuvo į nasrus. Aš, žinoma, iš karto surikau savo kalei: palik. Ir ji tą pat sekundę varnėną išspjovė, nes gali būti, kad dabar šeimininkas, t. y. gaujos narys, kuris gaujos hierarchijoje stovi daug aukščiau už Bruknę (bent jau tiek tikrai sugebėjau per savo gyvenimą pasiekti), pats norės pakramsnoti sugautą grobį. Vargšas varnėnas, išspjautas iš šunės nasrų, kelias akimirkas dar taip gailiai konvulsiškai spurdėjo, suplakė sparneliais ir man taip suspaudė širdį (čia jau nejuokauju), kad pagalvojau: tikiuosi, mano kalė jį perkando taip, kaip dera medžiotojai, ir jis tuoj numirs – nesiblaškys čia kaip Ikaras pakirstais sparnais prieš mano sąžinę. Galiu prisiekti, kad nenorėjau jo mirties, kad nieko specialiai nedariau ir kad viskas įvyko netyčia, be mano žinios, netgi be mano nuovokos. Paukštis greit nurimo, nes mano kalė yra tobula medžiotoja. Yra papjovusi dvi kates ir vieną usūrinį šunį. Dėl visų šių trijų žūčių man yra labai gaila ir galiu taip pat prisiekti, kad nė vienos jų nenorėjau, kad jos visos įvyko be jokio mano pritarimo ir man ne juokais spaudė širdį dėl kiekvienos šitos beprasmiškos mirties. Pats mačiau, kaip kaime Bruknė pagavo katiną. Jis bėgo, ji vijosi. Katinas buvo įsitikinęs, kad pabėgs, nes paprastai už šunį jis būna greitesnis, bet čia buvo ne paprastas šuo, o speciali bėgikė, kuri bėga greičiau negu katinas. Ji katiną labai greit pavijo ir kai šis atsispyrė nuo žemės norėdamas lėkti didesniais šuoliais, ji, katinui dar esant ore, savo dešine letena trenkė vargšeliui per kojas, kol jis vertėsi ore, dantimis pagavo tiesiai už sprando, krestelėjo ir paguldė ant žemės jau nebegyvą. Tai įvyko tiesiai man prieš akis – lyg iš giedro dangaus. Ir, negana to, paguldžiusi negyvą katiną ant žemės kalytė meilingai vizgindama uodegą pakėlė akis tiesiai į manąsias ir kone šypsojosi, akimis nuolankiai sakydama: prašom, šeimininke.

Kad Vilniuje papjovė dar vieną katę, mūsų kaimynų katę, tai mes, žinoma, visa šeima slepiame. Ta katė kartais ateidavo ir pasiusiodavo prie mūsų namo durų. Mes pykome. Nežinojome, kokių priemonių imtis, nes išeini į lauką – prie durų smirda ir viskas. Kalytė puikiai suprato mūsų pyktį. Vieną vakarą ramiausiai sau atvilko negyvą katę ir paguldė prie mūsų durų. Maždaug – sutvarkiau reikalą, esu geras šuniukas, geras šuniukas. Mums, žinoma, buvo šokas, gerai dar, kad buvo žiema, buvo tamsu, niekas nematė, tik tų kaimynų, kurių katė buvo, tokia sena močiutė pro langą viską matė, bet ji sena, kurčia, su ja jau beveik niekas nesusišneka, jeigu ir pasakys savo namiškiams, ką matė, tai (galvojome tada) vis tiek bus tik sergančio žmogaus kliedesys. Kokią katę? Kas papjovė? Žmona nunešė katės kūnelį į gretimą tuščią sklypą ir sukrovė sniego kalnelį. Žiema tais metais buvo šalta ir ilga. Kai sniegas nutirpo, didelei mūsų nuostabai, katės nebuvo.

Katės netekę kaimynai paskui pavasarį nusipirko šunį. Vieną jie jau turėjo – tokį nediduką, tiksliau – nedidukę, vardu Moli, jos veislė kažkokia panaši į Jorkšyro terjerų – nežinau visų mažų šunų veislių. Naujasis šuo (tiesa – ne šuo, o kalė) buvo niufaundlendų veislės. Na, na, pagalvojau. Bus jums sunku su dviem kalėmis. Moli labai išlepinta – ne kaip šuo, o kaip žmogus auginama buvo, kaip lygi tarp žmonių lygiųjų. Ir žmonės, t. y. tie iš Moli gaujos (kaimynai), klausė savo kalytės. Niufaundlendė taip neklausys – tai aišku kaip dieną, galvojau. Kodėl turėtų klausyti, būdama mažiausiai dešimt kartų didesnė už savo vyresniąją „sesutę“. Šuo juk į gyvenimą žiūri daug paprasčiau negu žmogus – silpnesniam netarnauja. Viskas aišku ir paprasta, jokių išvedžiojimų, jokių: ak, kokia graži Molytė, kokia ji trapi, gailėtis reikia – pavyzdžiui, prie bendro stalo sodinti ir taip toliau. Nežinau, ar buvo tas bendras stalas, ar ne, bet niufaundlendė užaugo. Ir tikrai tapo mažiausiai dešimt kartų didesnė už Moli. Moli nepasidavė, norėjo vadovauti. Jaunoji didžioji sesuo kentė. Šunys labai gerai transliuoja į aplinką (pavyzdžiui, kaimynams, jeigu šie, žinoma, supranta) visokias šeimos vidaus problemas, ypač susijusias su visokio plauko hierarchijomis, įsipareigojimais, šeimininkų psichikos stabilumu ir panašiai. Kad su kaimynais ne viskas gerai, liudijo ne tik šunys. Kai mes dar nebuvom galutinai persikėlę į namą, kuriame dabar gyvenam, kai dar tik rengėme viską ir nebuvo tvoros, skiriančios mus nuo kaimynų, galvojau, ką gi čia reiktų padaryti, kad, kai atvažiuosime gyventi į namą, kaimynai mane ir mano šeimą gerbtų. Galvojau galvojau ir sugalvojau. Aplink namą buvo priaugę visokių kiečių ir didelių žolių, tai atsivežiau mačetę, vaikščiojau aplink namą ir šienavau. Labai įtikinamai. Neišlaikiusi reginio į kiemą tuoj išėjo kaimynų senutė – toji, kur sakiau, kad kurčia ir keistoka, – tada ji dar buvo kiek jaunėlesnė ir ne tokia kurčia – tik keistoka. Išėjusi į lauką, ji iš karto žengė prie manęs, šypsodama ir kone dainuodama: oi mužyk kakoj! Net man gera pasidarė. Mano, sakė ji, vyras buvo lakūnas, mirė, jau seniai, dabar iš vyrų tik žentas likęs, bet slabak takoj, ne taip, kaip tamsta. Prilipo tas jos pasakymas. Gal ir visai be reikalo. Nes joks ne slabak tas žentas. Tik šiaip toks lėtesnis, prie tinginio truputėlį. Nežinau, kokį darbą jis dirba, bet, būna, užeina periodai, kad namuose nedirba nieko. Nedirba ir viskas. Pernai nusprendė namą apšiltinti. Nusipirko putplasčio, prisikrovė prie namo ir mėnesį nieko nedaro. Maniau, pinigų neturi, brangu juk meistrus samdyti ir taip toliau. Bet maždaug po mėnesio kaimynas tik švyst ir per kelias dienas tuo putplasčiu visą namą apklijavo. Pasirodo, pats moka viską padaryti. Ir dar neįtikėtinu greičiu. Paskui vėl kokį mėnesį ramybė. Miega kaimynas, nieko nedaro. Po mėnesio tik pyst ir per kelias dienas nuglaistė visą namą. Ir tas „pyst“ čia ne kokie juokai, nes kaimynė šį pavasarį netikėtai susilaukė naujagimio (mes net nepastebėjome, kad ji laukiasi).

Bet aš čia kiek nuklydau. Noriu grįžti į ypatingąją 2013-ųjų birželio 23 dieną. Taigi, kai nuvijau savo kalytę nuo negyvo varnėno, nuėjau toliau apžiūrinėti sraigių. Stoviu, žiūriu į slyvą (ji auga prie pat tvoros su minėtais kaimynais), tik staiga anapus tvoros pasigirsta Moli lojimas, tada kažkokio šuns riaumojimas, Moli nutyla, pradeda klykti kaimynų vaikai ir svečiai, aš užlipu ant tvoros dėl visa pikta pažiūrėti, ar mano kalytė ten kur nors į jų vidinius reikalus neįsipainiojusi, ir matau, kaip vaikai bara niufaundlendę, toji atsitupia, taip kažkaip akivaizdžiai (tarsi su panieka) nusisukdama nuo visų kaimynų kieme prie stalo esančių žmonių, o kaimynė kelia nuo žemės nebejudančią Moli. Labiausiai visame šitame reikale man pasidarė gaila vaikų. Žiaurus tai buvo įvykis, vaikai verkė, pyko ant niufaundlendės, o ta nesuprato, kas čia ne taip, nes gali būti, kad ji tik norėjo parodyti dabar jau nebejudančiai Moli jos vietą. Ir labai gali būti, kad „ta vieta“ reiškė ne tik niufaundlendės santykį su Moli, bet kad suaugusi niufaundlendė norėjo ir žmonėms parodyti, kad jie „nebijotų“, kad taip nepataikautų mažyčiam šuneliui. Gali būti, kad didžioji sesutė taip gynė savo šeimynykščius – tuos pačius vaikučius, kurie dabar ją bara, verkia, spiegia. Tai va, burblenau sau panosėje piktdžiugiškai patvirtindamas žiūrint į kaimynus ir kitus visokių šuniukų turėtojus jau seniai galvą kvaršinusią tiesą: blogai, kai ne žmonės valdo, o šunys. Ir čia nėra koks nors juokas. Nėra paprastas dalykas. Mano šeimai taip pat aktualus kalių sugyvenimo klausimas. Po bokserės Trojos žūties prieš porą metų turime tik vieną Bruknę. Norime turėti daugiau. Dukra nori vokiečių dogės, aš noriu Cane Corso veislės kalytės (dar kitaip vadinamos italų mastife) arba bulmastifės, dėl bulmastifės pritartų ir žmona, dukra greičiausiai taip pat, bet visų trijų išvardintų veislių kalės gali būti, kad kai užaugs, mėgins vieną kartą visiems laikams išsiaiškinti santykius su Brukne, kuri yra vokiečių kurcharų veislės, labai valdinga, linkusi dominuoti, bet skirta medžioklei, o ne šunų pjautynėms. Todėl ir nedrįstame dar vienos kalės įsigyti.

Gailėdamasis vargšės Moli (vis dėlto vėliau ji pasirodė esanti gyva) nulipau nuo tvoros, apsidairiau: ką gi protingo dabar galėčiau nuveikti? Norisi nuveikti ką nors pozityvaus po visų dramatiškų šios dienos įvykių. Nuėjau į namo rūsį, pasiėmiau šakes, tada nuėjau prie Bruknės sumedžioto varnėno, pakėliau jį atsargiai šakėmis (nenorėdamas rankomis liesti), apžiūrėjau, nusprendžiau: bent jau išnešiu iš kiemo, gal kur pakasiu padoriai. Nešinas varnėnu nuėjau į gretimą sklypą, tą, kur buvome katę po sniegu paslėpę. Paėjęs gilyn į nenaudojamą sklypą padėjau varnėną ant žemės, apsidairiau – varnalėšų priaugę, tokios didelės, negražios, reikia, sakau, dar ir varnalėšas išrauti, kad gražiau būtų. Smeigiau šakėmis į didžiulį varnalėšos stiebą, ėmiau sukioti šakes į vieną pusę, į kitą, galvojau, gal pavyks įpainioti tą varnalėšą tarp šakių dantų ir išrauti su visomis šaknimis, o jeigu išrauti nepajėgsiu, tai gal bent nulaušiu – vis bus gražiau. Varnalėša stipri. Neišsirauna, nelūžta stiebas. Sukau taip stipriai, kad net šakių koto galas sutraškėjo lyg lūždamas. Ištraukiau šakes, apžiūrėjau – nelūžusios. Tada, galvoju, reikia gerai užsimoti ir kirsti, gal taip nulaušiu varnalėšą. Kaip užsimojau iš visų jėgų, kaip kirtau – net pyrstelėjau. Taip iš niekur nieko ir taip netikėtai. Apsidairiau – ar niekas nemato, ar niekas negirdi, kokia gėda, ką kaimynai pasakys. Ėmiau garsiai kvatotis, nes taip juokinga pasidarė: oi, mužyk kakoj, kaip kirto varnalėšą, kaip kirto – tai tik pyrst. Parietęs uodegą nuėjau namo. Beje, lauke jau ėmė ir temti. Kažkaip visai lyg netyčia sėdau prie kompiuterio ir ėmiau rašyti dienos įspūdžius. Parašęs iki tos vietos, kur pasakoju apie nebejudančią Moli, dar buvau nuėjęs į virtuvę. Žmona išvažiavusi į Kiaunorius, tai aš galiu padaryti tokį dalyką: prisivalgyti česnakų tiek, kiek tinkamas. Žmonai vis trukdo česnakų kvapas, kai privalgau česnakų, ji pyksta neva negalinti viename kambaryje su manimi gulėti, aš šypsausi, sakau, matyt, vampyriška tavo prigimtis čia kalba. Bet šiandien niekas nekalbės. Prisilupu šviežių česnakų, kurių žmona pati nupirko turguje prieš išvažiuodama, kad galėčiau kiek tinkamas „živincis“ (čia toks iš Dzūkijos, iš mano vaikystės ateinantis, žmonai keistas, bet gražus žodis). Tą ir darau.

Valgau sau česnakus su dešra, duona, agurkais ir pomidorais. Iš šaldytuvo išsitraukiu dar vieną agurką, nueinu prie kriauklės nusiplauti ir pamatau vabalą. Juodą vabalą, kurį prieš keletą dienų buvau radęs apvirtusį aukštielninką, netekusį jėgų ant laiptų į antrą namo aukštą, kurį atverčiau, tardamas: vabale, dar nemirk, ir apie kurį galvodamas parašiau keletą puslapių teksto apie budizmą, krišnaizmą ir krikščionybę (gal kam teko tą tekstą skaityti). Vabalas, pasirodo, tikrai nemirė. Negana to, jis šiandien atrodė labai gyvybingas, netgi kažkoks įžūlus: atsisuko į mane, pakėlė sparnus, iš po jų išlindo dar vieni sparnai, vabalas akivaizdžiai rengėsi skristi. Ir „skristi“ būtų labai švelnus pasakymas, nes atrodė, kad jis tiesiog rengiasi pulti mane, šauti į mane tarsi koks naikintuvas. Pala pala, pasakiau, vabale, arba nurimk, arba tuoj tave užmušiu. Ir prunkštelėjau. Nes ko gi verti visi tie mano prieš kelias dienas užrašyti žodžiai apie budizmą, krišnaizmą, krikščionybę, apie vabalą, apie žmones vabalus, apie atpirktuosius, apie nuskendusius gamtoje, apie amžinąsias gamtos kartotes ir išėjimą iš jų, ėjimą kiaurai per viską, per visas materijas, visus visatos dėsnius – ko vertos visos mano kalbos, jeigu aš dabar tik pyst ir nei iš šio, nei iš to užmušiu nekaltą vabalėlį. Kodėl tada jam neleidau numirti, kodėl apverčiau, išgelbėjau? Argi tam, kad po kelių dienų pats užmuščiau? Kramčiau nuplautą agurką su dešra ir česnaku ir galvojau, kad šiandien visą dieną kažkodėl iš galvos man neišeina daina apie kiškius iš kino filmo „Briliantinė ranka“. Visą dieną skamba galvoje ir niekaip negaliu prisiminti, kaip ten apie tą žolę sako: „tryn travu“ ar kokių ten „travų“. Ir pagalvojau, kad pavalgęs eisiu į antrą aukštą, į savo kambarį ir pabaigsiu rašyti šitą rašinį, kurio maždaug pusę jau esu (tuo metu, kai buvau virtuvėje) parašęs. Ir pagalvojau, kad jau vėlu, daug visko šiandien buvo, esu pavargęs, o be to, dvi pastarąsias savaites darbe labai daug reikėjo dirbti ir dar rašiau beveik nesustodamas tas dvi savaites, reiktų pailsėt, bet kad galva pilna visokių minčių, galėčiau dar labai daug rašyti ir tu, Ramune, esi išvažiavusi, ir klaviatūros taukšėjimas (nes kai įsijaučiu rašydamas, tai nejaučiu, kaip stipriai daužau per klaviatūrą rinkdamas raides) netrukdys tau miegoti, o ryt galiu pamiršti tai, ką noriu dabar užrašyti, bet ar įmanoma šiandien užrašyti viską, ką noriu dabar užrašyti, – nes viskas, į ką tik pažiūriu, prie ko tik prisiliečiu, šiandien jungiasi į vieną didelę pynę ir nėra jai pabaigos, ir čia jau kliedesys kažkoks, ir tada pagalvojau: grįžk, Ramune, nes juk (kaip dainoj iš minėto filmo) videš, gibnu – serdce gibnet. Ir tada prunkštelėjau. O kažkur tolumoj ėmė pokšėti šūviai ir nakties danguje sušvito Joninėms skirti saliutai. Bruknė ėmė piktai loti. Medžioklė prasideda. Laiko taikiklis nutaikytas į mane. Ir aš šokau vienas virtuvėje 2013-ųjų birželio 23-iosios naktį – prieš pat Jonines, prieš viską, ką mums dar teks išgyventi, patirti, prieš vabalą, amžinybę, mirtį ir prisikėlimą ir užrašiau žodžius, kuriuos skaitydami žmonės juoksis.

Juoksis. Nes taip ir turi būti – –