Trumpoji proza
UGNĖ RAŽINSKAITĖ
Vidurys
Agnė – šešiametė čigonaitė, gyvenanti laiptinėje, kurios grindyse esama įmūryto glotnaus geltono akmenuko, netyčia patekusio į skiedinį. Kiekvieną pavakarę, septintą valandą, ji išeina į kiemą su dideliu pūstašoniu stiklainiu rankose ir laukia žalsvai dažyto, nusilaupiusio pienvežio. Iš aplinkinių namų susirenka rainos, juodos, rudmargės katės ir sutūpusios ratu tingiai lūkuriuoja, kol ant cementinių šaligatvio plytelių pasipils balsvi pieno klanai.
Agnės tėtis troleibusuose groja akordeonu, o ji vaikšto tarp keleivių ir renka monetas į seną plastikinį indelį nuo ledų, pusiau vanilinių, pusiau bananinių, dvispalvių, tokių dabar jau neparduoda. Jei pasitaiko laimingas maršrutas, dienos pabaigoje mergaitė stovi pasistiebusi prie ledų kiosko ir ilgai, kruopščiai renkasi savo porciją, o paskui lėtai žingsniuoja namo įkaitusiomis gatvėmis, virš kurių retkarčiais nusklendžia ovalus oro baliono šešėlis.
Vasarą mudvi su Agne dažnai vaikštinėjame liepų alėja paupy, šalia ligoninės. Kartais mergaitė atsineša saujelę ledinukų, įvyniotų į sidabrinius, čežančius popierėlius. Pasidaliname po lygiai – ji suvalgo saldainius, o man atitenka blizgūs, raštuoti popieriukai. Toliau beeidamos atrandame baltų akmenėlių, supiltų į krūvą po medžiu. Vėsūs palietus ranka ir žėri beveik kaip įvynioti ledinukai. Susitariame jų niekam nerodyti.
Netoli ligoninės, šviesiame beržyne, kūpso aukštuma, praminta Žiognagių kalva. Žiemą vaikai ten važinėjasi rogutėmis, o drėgnesnę vasarą pridygsta rusvų grybų, panašių į auseles. Atsivedu čionai Agnę, ir mes ilgai sėdime, pasiėmusios į rankas po beržo tošį. Kadangi mano šešiametė draugė dar nemoka skaityti, ant baltų žievės juostelių pieštukais braižome ne raides, o tik mums vienoms suprantamus ženklus, žyminčius jau ištirtas aplinkinio pasaulio vietoves. Aš netgi turiu nuosavą pievą, kurią vadinu „savo viduriu“. Ten auga liucernos, žydinčios geltonai ir dar tokia keista spalva, žalsvai violetine lyg žaibai naktį. Tikiu, kad kažkur tarp tos pievos žolių yra pasaulio vidurys.
___
Susitikimai
Mes susitiksime retai… Gal net kas trečią tik minutę…
A. K.
Norėčiau, kad pajustumei, kokį tolimą kelią reikia nueiti lig susitikimo, kiek porų batų reikia sunešioti ir kiek sykių nusikirpti plaukus, o pavasariais storose knygose paslėgti našlaičių žiedų, kol akimirkos pačios savaime susidėlioja į užbaigtą, žėruojantį vitražą – atrodo, taip ir turėjo būti. Kur pradingsta niūrios žiemos, sniego skonis burnoje, keistas vienatviškas namas rudens laukuose, visai kaip Ferdinando Ruščico „Tuštumoje“? Kol gyveni jo viduje, tarsi ant scenos su kartono dekoracijomis, negali išeiti už jų – išorėje dar nėra jokios žydinčios pienių pievos, pasišiaušusios jūros ar smėlėtų takų. Viduje gyvena ruduo, rūgštokas svarainių kvapas prieangyje ir šermukšnių uogos, pamerktos dubenyje vandens ant stalo. Primena rausvus ikrus, išimtus iš slidžių žuvų, sužvejotų upėje naktį. Moterys jas darinėja ir neša parduoti į miestelį žydams.
„Žiemą paupy taip vieniša, – prasitarė kaimo moteris. – Anei žmogaus, tik paukščiai beldžia į langą, o ir tie – už stiklo: kitapus nėra jokios žydinčios pievos…“
Ar įmanoma nusakyti susitikimo poistorę? Matau kaimo moteriškę, skrodžiančią žuvis prie apšarmojusio lango, didelis ir baisus mėnuo įspaustas naktinėje padangėje it dukatas purve, o ji žeria sidabrinius žvynus sau nuo prijuostės. Regiu ir didikę, stovinčią ties atmatų duobe su balto muslino suknele, išsiuvinėta vynuogių kekėmis; ji nusimauna nuo piršto auksinį žiedą ir išsiblaškiusi išmeta aukštyn į orą. Iš kažin kur atlekia būrys balandžių, švysteli baltumu ir vėl nusklendžia nežinomos karvelidės linkui. Moterys po susitikimų. Švystelėjusios ir užgesusios. Nenoriu būti panaši į jas.
