Senieji viduramžių Europos asmenženkliai
VITALIJUS MICHALOVSKIS
Mūsų laikais įprasta naudotis parašu. Parašu patvirtinami dokumentai, sudaromos sutartys, suteikiamos garantijos, dalijami autografai ar tiesiog pasirašomi atvirukai. Asmens parašas tapo savotiška pasirašančiojo valios išraiška ir tam tikru jo tapatybės patvirtinimu, už parašo klastojimą ir neteisėtą panaudojimą baudžiama, nes jam yra suteiktos tam tikros teisinės galios ir įstatymo numatytas pripažinimas. Tačiau kokia grafinė simbolika buvo naudojama viduramžių Europoje, kai mums įprastų, visuotinai paplitusių parašų dar nebuvo, o ištaigingais tapatybę patvirtinančiais antspaudais ar monogramomis galėjo naudotis tik pripažintų aristokratų sluoksnis?
Vis dėlto kai kuriuose Vakarų ir Vidurio Europos regionuose tam tikrus daugiau ar mažiau sudėtingus asmenženklius turėjo ir mažiau kilmingi visuomenės atstovai: turtingesni miestiečiai ir prasigyvenę valstiečiai, pirkliai, nagingi amatininkai, cechų valdytojai, kiti svarbesnių to meto
Senųjų vokiškų nuosavybės ženklų grupė. Iš Karlo Konrado Ruppelio knygos „Die Hausmarke“
profesijų atstovai. Kai kada pačius paprasčiausius asmens simbolius (pavyzdžiui, kryželį, apskritimą, kelias įbrėžtas linijas) galėjo naudoti ir beveik jokios nuosavybės neturintys varguoliai. Visgi šiame rašinyje aptarsime ne pačius primityviausius, o grafiškai sudėtingesnius simbolius, kurie paprastai siejami su ne itin kilminga, bet ir ne pačia skurdžiausia visuomenės dalimi.
Vokiškai kalbančiuose kraštuose tokie ženklai buvo žinomi pavadinimais hausmark („giminės ženklas“, „namų ženklas“) arba handgemal (sunkiai verčiamas senovinis terminas, reikšmiškai siejamas su parašu (dokumente), žemės valda, giminės ženklu), Švedijoje – bomärke, Nyderlanduose – huismerk.
Tam tikru Vakarų ir Vidurio Europos istorijos laikotarpiu tapatybės ir nuosavybės žymenų naudojimas įgavo tokią įvairiapusę paskirtį, kad keliais žodžiais aprašyti visas jų funkcijas yra ganėtinai sudėtinga, tačiau pagrindinė visų šių senovinių ženklų paskirtis – savotiška asmens ar jo šeimos parašo analogija, skirta teisiniam ar paprotiniam savininko santykio su jo nuosavybe įtvirtinimui.
Panašūs pirmykščiai asmenženkliai ir nuosavybės simboliai aptinkami visuose pasaulio kampeliuose. Nesudėtingus ir lengvai atpažįstamus grafinius privačios nuosavybės ženklus naudojo mongolai (vadinamąsias tamgas) ir Šiaurės Amerikos indėnai, japonai ir Laplandijos samiai, tačiau Europoje, ypač germanų tautų gyvenamoje teritorijoje, šioji simbolika virto ištisa sistema, apibrėžiančia tapatybės patvirtinimo klausimus, paveldimumo teises, prekybos ir kitus santykius. Vokiečių teisės istorijos žinovai kėlė mintį, kad šiaurinėje ir centrinėje Europos dalyse nuosavybės ženklai galbūt atsirado dar iki susiformuojant germanų ir keltų etninėms grupėms. Tai yra tais žiliausiais laikais, kai iškilo būtinybė (pasitelkus simbolinę kalbą) apibrėžti privačią giminės ar genties nuosavybę, taip pat atsiradus pirmiesiems prekių mainams. Savaime suprantama, kad ankstyvuosiuose civilizacijos židiniuose Europos pietuose panaši simbolika užgimė ir vystėsi dar anksčiau.
Patys seniausi germanų asmenženkliai galėjo būti paprasti ir grafiškai nesudėtingi, tačiau vėliau jie vis sudėtingėja ir vėlyvaisiais viduramžiais sudaro įvairiausias laužtinių linijų, strėlių ir kryžių kombinacijas. Būta daug bandymų paaiškinti šių keistų ženklų kilmę: jie buvo siejami ir su archajiškomis ideogramomis, ir su senojo germanų raidyno – runų simboliais, ir su iškraipytais lotyniškais rašmenimis, o kartais tiesiog manyta, kad šie ženklai – sutartiniai tarp kaimynų ir vargu ar reikėtų ieškoti gilesnių jų prasmių. Kai kurie iš šių simbolių pasikartoja įvairiuose regionuose tarp visiškai negiminiškų žmonių, tačiau kitų forma yra būdinga tik vienai ar kitai vietovei.
Pabandykime atsekti šių simbolių evoliuciją ir aprašyti pagrindinius jų panaudojimo aspektus.
Pavyzdžiui, prakutęs laisvas valstietis kaip savo asmens ir nuosavybės ženklą pasirenka savotišką, skirtingą nuo kaimynų, grafinę laužtinių linijų kombinaciją, kuria žymi savo inventorių ir gyvulius ganykloje (šiuo atveju ženklas tampa įdagu). Šis asmens ženklas galėjo būti paišomas ant pirkios sijų, braižomas ant padargų, išdeginamas ant kito šeimai priklausančio turto. Tokiu būdu simbolis tarytum įtvirtina valstiečio teisę į savo nuosavybę ir gali padėti nustatyti kaltininką įvykus vagystei. Tačiau šiuo ženklu žymima ne tik nuosavybė – jis tampa ir savotišku parašu prekybinėse sutartyse bei teismo bylose. Kai kada atskirų vietos giminių ženklai buvo raižomi ant medinių lentelių ir metant burtus paskirstomas visai bendruomenei priklausantis turtas.
Vokiečių teisininkas ir senųjų asmenženklių tyrinėtojas Karlas Gustavas Homeyeris (1795–1874) aprašo dinastinius ženklo paveldėjimo niuansus, kurie tikriausiai susiformavo vėliau. Paprastai po tėvo mirties vyriausiasis sūnus paveldėdavo nepakitusį tėvo ženklą, o jaunesnieji sūnūs prie tėvo ženklo turėdavo pridėti kokią nors nežymią detalę (skersinį brūkšnelį ar pan.), nes savaime tapdavo naujo, kiek pakitusio ženklo dinastijos pradininkais. Taip pirminis giminės ženklas per vyriausiųjų sūnų paveldėjimo teisę keliavo nepakitęs, o jaunesniųjų sūnų ženklai, nors ir išlaikę panašumą į tėvo ar senelio ženklą, nuolat kisdavo. Pagal senuosius germanų papročius, turėti asmens ženklą galėjo tik atskirai gyvenančios laisvos šeimos arba vadinamojo „atskiro kiemo“ galva. Jis atstovaudavo šeimos ar giminės interesams, todėl savas ženklas liudijo ir jo statusą šeimoje bei tarp kaimynų. Šeimos vyresnysis prekiavo, bylinėjosi ir tarėsi su kaimynais visos šeimos vardu. Ilgainiui persikėlę į miestus valstiečiai atsinešė ir savus giminių ženklus, o kai kada kūrė naujus. Iniciatyvesnieji tapo gerais amatininkais ir pirkliais, todėl savais ženklais pradėjo žymėti gaminius ir prekes. Šiuo atveju giminės ženklas tapo nelyginant grafiškai išreikštu kokybės garantu, o už neteisėtą jo panaudojimą ar suklastojimą buvo be gailesčio baudžiama.
Johnas Foley pasaulinį populiarumą pelniusioje „Ženklų ir simbolių enciklopedijoje“ teigė, kad vadinamieji pirklių ženklai – tai Europoje nuo XIII a. pradžios iki XVI a. pabaigos naudoti simboliai, kurie paplito Baltijos jūros pakrantėse ir Reino žemupyje. Pradžioje nesudėtingais, bet laikui bėgant vis įmantresniais ženklais buvo žymimos prekės ir maišai, kuriais tos prekės buvo gabenamos. Prekybinės Hanzos sąjungos pirklių ženklai liudijo nuosavybės teisę į savininko simboliu žymėtas prekes. Anglijos 1353 m. įstatymas skelbė, kad savininkas gali atgauti prarastas prekes ar gauti kompensaciją už jas pateikęs ženklus, atitinkančius simbolius ant prekių. Maždaug nuo XVI a. pirklių žymenys pradėti naudoti vis rečiau, nes visą prekybą ėmė kontroliuoti kelios stambios korporacijos, išradusios kiek kitokią prekių ženklinimo sistema.
Viduramžių amatininkų simboliais buvo žymimi daugelis gaminių: ginklai, statinės, juvelyriniai dirbiniai. Amatininkų cecho įkūrėjo ženklas ilgainiui galėjo tapti viso cecho ženklu. Aptinkama liudijimų, kad kai kur įvairių kepyklų simboliais buvo ženklinami net ką tik iškeptos duonos kepalai. Neįprastus iš senųjų asmenženklių išsivysčiusius kokybės ženklus plačiai naudojo akmentašiai ir plytų gamintojai, savus simbolius jie iškaldavo ant statulų, kolonų ar jais žymėjo į statybvietę pristatomų plytų partijas. Taigi, tam tikra prasme senuosius gamintojų ženklus galima pavadinti mums įprastų firmų bei bendrovių logotipų prototipais.
Pagaliau asmenženkliai galėjo būti naudojami ir dar vienam tikslui – kaip riboženkliais. Ant paribio akmenų ir stulpų dažnai būdavo iškalami kaimynų valdų ribas žymintys simboliai. Dažniausiai tokie žymėti akmenys stūksodavo pakelėse, kur vyko didesnis žmonių judėjimas.
Kai kuriuose Europos regionuose sudėtingi laužtiniai asmenženkliai taip paplito, kad jais pradėti puošti turtingesnių miestiečių namai, antkapiniai paminklai, bažnyčių altoriai ir suolai. Ilgainiui kai kurie linijiniai simboliai atsidūrė kai kurių giminių ir miestų herbuose, tačiau čia svarbu pabrėžti, kad senasis tapatybės ir nuosavybės simbolis jokiais būdais nėra pagal visas heraldikos taisykles sudaryto herbo pakaitalas. Asmenženklio turėjimas toli gražu ne visuomet liudijo aukštą individo kilmę – savu herbu dažniausiai galėjo pasigirti riterijos atstovai ar jų palikuonys, o asmenženkliai buvo paplitę ir tarp nekilmingų, tačiau visuomenėje iškilusių bei įtakingų žmonių. Jei už tam tikrus nuopelnus atskirai giminei būdavo suteikiamas titulas, ankstyvasis jos ženklas būdavo perkeliamas į suteikto herbo vidurį. Kai kurios giminės reprezentacijos tikslais naudojo tiek giminės herbą, tiek senąjį asmenženklį.
Nors nuosavybės simboliai atliko daug funkcijų, grafiškai įvairios paskirties žymenys nedaug skyrėsi vienas nuo kito: ar tai būtų pirklių ženklai, ar valdų žymėjimo, giminių ar amatininkų simboliai. Daugeliu atvejų kombinuotų linijų ženklai yra sudaryti iš pagrindinio vertikalaus brūkšnio (viršus – vadinamoji „galva“, apačia – „koja“) ir šoninių, „antraeilių“ elementų („priekinė“ ir „užpakalinė“ pozicijos). Neretai šie simboliai atrodė kaip tam tikras galvosūkis, todėl kildavo daug spėlionių dėl tariamų tikrųjų jų prasmių. Kai kurie šiuose ženkluose įžvelgia paslėptas, tarpusavyje sujungtas runas (germaniškajame areale „pagoniškos“ runos kartu su lotynų abėcėlės raidėmis buvo naudojamos iki XIV–XV a., kai kur ir dar vėliau), kituose matomos lotyniškos raidės, tikėtina, – savininkų vardų inicialai, dažnai aptinkami kryžiai, rombai, apskritimai, netgi svastikos ir kiti panašūs motyvai.
Asmenženklių naudojimas sunyko kartu su neregėtą postūmį jiems vystytis davusia feodaline sistema, tačiau, pasak vokiečių kultūros istoriko ir etnografo Wilhelmo Riehlio (1823–1897), „nėra puikesnio pavyzdžio, liudijančio pirminį šeimos ir jos namų ryšį, už šiuos ženklus“.
