Sapnai

KĘSTUTIS NAVAKAS

Sapnus bandydavau užrašinėti ir anksčiau, be to, jie turėjo ir tebeturi įtakos mano kūrybai. Tik tiek, kad jie pernelyg lakūs, išslystantys, pasimirštantys. Kažkodėl manau, kad jie niekur nedingsta, tik nunyra į sąmonei nepasiekiamas mūsų sielos įdubas. Gali būti, kad visi mūsų sapnai mumyse tebėra.

Apskaičiuota, kad žmonės kasmet praleidžia apie 600 valandų sapnuodami ir susapnuoja apie 1500 sapnų. Tai kur jie visi? Juk pagalvotos mintys (jų daug daugiau) irgi niekur nedingsta, vėl išnyra net po daugybės metų.

Štai keletas mano sapnų, kuriuos neseniai ėmiau sistemingai užrašinėti. Nieko pranašiško čia nėra (nors esu kelissyk susapnavęs netolimos ateities įvykius), Mendelejevo lentelės nesusapnavau, nes ją susapnavo pats Mendelejevas.

Apibendrinimų irgi nedarysiu, nesu Carlo Gustavo Jungo inkarnacija. Tik pastebėjau, kad dažnai sapnuoju mirusius – ir pažįstamus, ir ne. Ko nepagalvojus apie eventualią sapno galimybę susisiekti su mirusiųjų pasauliu? O ir dar nežinia, su kokiais pasauliais, neaišku, kiek jų mumyse yra. Žinoma, šios prielaidos tik poezija. O ji yra sapnas nemiegant.

2013 m. gegužė

Skrendu keistu plastikiniu malūnsparniu. Jis toks ankštas, kad vos telpu. Staiga jis sugenda ir turiu leistis. Nusileidęs suprantu, kad patekau į savo dėdės Bronislovo vilą, čia verda gyvenimas, nes atvažiavo svečių iš Prancūzijos. Malūnsparnio nepavyksta pataisyti, o manęs čia niekas nelaukė, tad einu į vidų ir atsigulu pailsėti. Ir kambary iš kažkur ima rinktis labai keisti žmonės: mergaitė princesiška suknele, senutė, tvirtas vyrukas

Man Ray. Moteris užmerktomis akimis. 1928

supermeno šypsena… Jie mane kalbina, mergaitė bando žaisti, tačiau staiga suprantu, kad visi šie žmonės yra mirę. Matau, kad supermeno kūnas iš plastiko, o senutės galva pripučiama, ji nuolat bliūkšta. Kiek nejauku, tačiau nejaučiu jokios baimės, šie mirę žmonės man labai atidūs, draugiški ir simpatiški. Iš lauko sklinda vakarojimo linksmybių garsai, bet aš nenoriu ten. Man gerai čia, su mirusiais žmonėmis. Nuolat atsidaro spintos durys ir kas nors pro jas įeina, keistų esybių daugėja. Ilsiuosi ant sofos, viskas neįprasta, bet labai gera. Lauke linksminasi dėdė su svečiais ir man tai itin atgrasu.

2013 m. gegužės 31 d.

Grįžtu iš kažkokio didelio pastato, panašaus į parodų salių kompleksą su koridoriais ir laiptinėm. Namie pastebiu, kad esu be kelnių. Palikau ten? Reikia eiti pasiimti, grįžtant juk žmonių nesimatė, tad ir manęs niekas nepamatys. Kitų kelnių neimu, rasiu ten. Pasiimu tik švarką. Nuėjęs savo lankytame kambaryje randu ne paliktas kelnes, o švarką. Tenka paimti, o bandant išeiti laiptinėje ir koridoriuose vyksta kažkokie renginiai – daugybė žmonių. Net Centrinio knygyno ir buvusios mano mokyklos direktorės irgi čia.

Sveikinuosi su jomis drąsiai. Kas iš to, kad joms keista pamačius mane čia stovintį be kelnių, tačiau su dviem švarkais.

2013 m. birželio 2 d.

Spalvotas rūkas, veik neperregimas. Nematau spalvų, tačiau iš kažkur suvokiu jas esant. Akvilė eina Katedros aikšte link Gedimino prospekto. Pastebiu, kad ji žaliom basutėm, visiškai nederančiom prie suknelės. Spalvų irgi nematau, bet žinau, kokios jos. Noriu jai tą pasakyti, tačiau staiga suvokiu, kad manęs čia nėra, kad matau ją, bet negaliu pasakyti ar prieiti. Akvilė pereina gatvę, už kurios nebėra Gedimino prospekto, viskas išnykę, plyti kažkokios dykros. Gatve važinėja automobiliai, kurių stogai apsodinti samanomis ar žole, kaip norvegiški namai. Akvilė nueina ir išnyksta iš regos lauko, o aš pastebiu, kad laikau rankose vieną jos žalią basutę. Bandau vytis, bet automobilių labai daug, neįstengiu pereiti gatvės. Staiga iš rūko vėl išnyra Gedimino prospektas. Nuo to kažkodėl tampa labai baugu.

2013 m. birželio 3 d.

Aš sinagogoje. Stoviu šalia akmeninės kolonos su tarpais tarp segmentų. Kantoriui užgiedojus, kolona tarsi susistumia, tarpai dingsta ir prispaudžia mano rūbą. Negaliu jo ištraukti. Tuomet krepšyje susirandu ilgą virtuvinį peilį ir bandau „atidaryti“ kolonos tarpą. Mane stebi du prie durų stovintys jauni žydai. Šiaip taip ištraukiu prispaustą rūbo kraštą, įsidedu peilį ir einu pro duris, linktelėjęs žydams. Jie seka įkandin. Išeiname į kažkokio tipinio, bet jaukaus miestelio gatvę. Žydai su nepasitikėjimu manęs kažko klausinėja jidiš, atsakau vokiškai, nes bijau supainioti žodžius. Prieiname upelį jau atlėgus nepasitikėjimui. Paskutinis klausimas apie naują lietuvių autoriaus knygą, kurioje aprašomi Jungtinės Karalystės lietuviai. Žydai iš jos nepiktai juokiasi. Visur vasara.

2013 m. birželio 28 d.

Man svetimi pažįstamo žmogaus namai. Žmonės renkasi žiūrėti filmo, kurį rodys per televizorių. Televizoriai du, abu mažais ekranais, žiūrėti bus sunku. Netikėtai ateina Audra ir Gabrielius, užsiima vietas. Žmonių susirenka daug. Einu į kitą namo dalį paieškoti didesnio formato knygų, kurias padėčiau po televizoriais, kad jie būtų aukščiau ir žmonės geriau matytų. Sutinku namo šeimininką, jis juokiasi iš mano ketinimų. Ilgai negrįžtu, nes nerandu reikiamų knygų, visos per mažos. Randu pakuotę pistacijų, jas godžiai valgau ir valgydamas suprantu, kad namo šeimininkas yra miręs ir jį matyti galėjau tik aš. Tuomet grįžta šeimininko žmona su šunimi. Man keista, kad mirusio vyro žmona dėvi šviesią kartūno suknelę mėlynais raštais ir yra linksma. Ji su manimi kalbasi, nors nebuvome pažįstami, o baisus juodas šuo ant manęs neloja. Galiausiai randu kelis tinkamo dydžio žodynus ir grįžtu pas žiūrovus. Jie manęs nesulaukė, jie įsijungė televizorius ir žiūri labai susikaupę. Rodo kažką panašaus į Gegužės 1-osios demonstraciją Vengrijoje. Komunistinė eisena, pompastika, spalvos. Pastebiu, kad vaizdas ekrane – pieštinis. Audra ir Gabrielius sėdi nebe ant kėdžių, kur buvau užsiėmęs vietą, pasidėdamas savo alų, o ant sofos. Už lango graži diena, bet visos užuolaidos užtrauktos.

2013 m. liepos 18 d.

Kalbuosi su žmogumi, kuris nesiliauja valgęs. Nieko nesuprantu, ką man sako, žodžius užgožia maistas jo burnoje. Taip noriu to maisto, siekiu ranka ko nors iš jo lėkštės, bet ranka nieko neužčiuopia: lėkštė tuščia. Tačiau žmogus nuolat kažką ima iš jos ir toliau valgo, nesiliaudamas kalbėti. Nesuprantu, ką kalba, nesuprantu, kaip jis valgo iš tuščios lėkštės, nepažįstu to žmogaus, tampa labai nejauku. Apsidairęs nustembu, kad sėdime jau nebe namuose, o Palangoje, Senojoje vaistinėje, kurioje kažkodėl stovi staliukai. Vėl ieškau ranka kažko jo lėkštėje, bet ten nieko nėra. O jis toliau ima iš jos, valgo ir kalba tai, ko nesugebu suprasti. Maloniai kvepia vaistažolėm ir man tampa ramiau.

2013 m. rugpjūčio 5 d.

Vaikštau plačiais vasaros laukais: javai, saulė, laukų gėlės, viskas kvepia. Tuose laukuose netikėtai sutinku Umberto Eco pilku kostiumu. Jis manęs klausia, kur rasti kokios nors muzikos, norėtų pasiklausyti. Muzikos nėra, tik įkyrus žiogų svirpesys. Atsakau, kad neturiu jokios muzikos. Jis stovi nugara į mane, pasisukęs į javų laukus, pasako norintis užeiti pas mane į svečius. Man nejauku, kad Umberto Eco eis į mano kuklius namus, tačiau išsyk atsiduriame mano kieme, mane kažkas užkalbina ir Eco vienas užeina į vidų. Kai nueinu, randu ten daugybę giminių, visi zuja, žvangina indais, kažką plauna, Eco kalbasi su mano mirusia močiute. Vėl klausia, kur rasti muzikos. Muzikos nėra. Užeinu į savo kambarį, išėjęs matau, kad Eco jau kieme. Kiemas didžiulis, lyg aplinkiniai namai būtų nugriauti, kiek tolėliau stovi kažkokios keistos transporto priemonės, panašios į mėnuleigius: turėsime kažkur važiuoti. Išgirstu Eco dainuojant, būtent taip jis rado muziką, pasidarė pats. Dangus savaip įsitempęs, lyg būtų žiema arba artintųsi audra, tačiau jokios grėsmės nejuntu.

2013 m. rugpjūčio 6 d.

Platus laukas, aplinkui idealiai suliniuoti peizažai kaip Andreaso Gursky fotografijose, vėjo beveik nėra. Saulė. Danguje suka ratus daugybė man nežinomų paukščių. Jų šimtai. Jie man labai keisti, jie sukasi kaip smagračiai, ne tik sklando. Staiga pastebiu, kad tai ne paukščiai, o peiliai ir jie tuoj pradės kristi, kai tik liausis sukęsi. Jie sudrėko ir tapo sunkūs, nesuprantu, kodėl saulė jų nenudžiovina. Pagauna staigi panika ir imu bėgti, tačiau kojos labai sunkios, vos atplėšiu jas nuo žemės. Mane vejasi iš paskos bėgantis šuo. Labai baisu, tačiau šuo kažkodėl manęs nepaveja, o peiliai tebesisuka ore ir nekrinta.

2013 m. rugpjūčio 7 d.

Dideli kambariai, pilni kuo skirtingiausių žmonių. Apskritas stalas raudona staltiese, apkritęs kažkuo panašiu į šikšnosparnių sparnus. Ketinu nešti į kitus namus kelis daiktus: virdulį, kavamalę, kažkokį paveikslą. Susidedu ant stalo, patikrinu, kavamalė neveikia. Bandau klausti Audros, ar nešti, nes kavamalė neveikia, Audra nesiklauso. Grįžęs prie stalo matau vyrą, dalykiškai apžiūrinėjantį mano kavamalę. Jūsų kavamalė sugedo, sako. Žinau, atsakau. Einu į kitą kambarį, sutinku kažkokius žmones. Ar tiesa, kad sugedo jūsų kavamalė? – klausia jie. Taip, sugedo, atsakau. Grįžtu prie stalo, ten du vaikai krapšto kavamalę. Dėde, čia jūsų kavamalė sugedo, sako. Žinau žinau, atsakau, bet jau nervingiau. Vėl bandau klausti Audros, ką daryti, bet ji toliau klega su draugėm. Matau, kaip kambario gilumoje vienai blondinei ant kelių sėdi Borisas Pasternakas. Jam nepatogu nuo visų žvilgsnių, visaip muistosi, bet sėdi. Dar keli žmonės pasiteirauja apie kavamalę, patvirtinu, kad sugedo. Pagaliau ateina Audra ir klausia, ar tiesa, kad sugedo kavamalė. Taip, tiesa! – surinku iš visų jėgų ir išsyk atsiduriu visai kitoje vietoje. Kažkokios pajūrio uolos, žmonės, saulė. Greitai suprantu, kad čia filmas ir aš į jį pakliuvau. Pirmame plane Selena (nepažįstu jokios Selenos, bet žinau, kad jos vardas yra toks) stebi grupę žmonių, gražiai išsidėsčiusią prie uolų. Stebi atidžiai. Staiga vaizdas išsifokusuoja ir vienas žmonių virsta klaikia košmarų šmėkla. Selena žaibiškai puola ton pusėn, lyg mėgintų suplėšyti šmėklą į gabalus. Tačiau ją sučiupus vaizdas vėl tampa ryškus ir Selena mato rankose laikanti kostiumuotą vyrą su akiniais. Vyras juokiasi, o aš nubundu iš siaubo.

2013 m. rugpjūčio 9 d.

Vaikštau didelio restorano salėmis. Restoranas mano, aš jį paveldėjau. Žiūriu, kaip valgo lankytojai, zuja padavėjai, išdidus einu link durų į lauką. Prieina Daivutė ir paprašo palaikyti jos puspaltį, paimu tą puspaltį. Sėdžiu ant laiptų žiūrėdamas į kažkokią pieštinę jūrą, nors gal tai net ne jūra, nelabai įžiūriu. Šalia savo batų pastebiu ilgas standaus popieriaus atraižas: dviejų pirštų pločio ir gal pusmetrio ilgio. Suprantu, kad jos man, pakeliu, ant jų surašyta daugybė sąskaitų, kainų, sumų. Suvynioju atraižas į Daivutės puspaltį: rausvą „Chanel“. Ji išsyk ateina, sako, kad jai šalta, padedu apsivilkti puspaltį, atraižos iškrinta ant laiptų ir vėjas jas nuneša. Grįžtu į restoraną, visi valgo, Daivutė sėdi su kažkokiais žmonėmis, į mane niekas nekreipia dėmesio. Paprašau padavėjo atnešti patiekalą, jis atneša kažkokį žlėgtainį, be lėkštės, ir pirštais numeta jį ant stalo. Man labai keista. Einu į kitą salę, sutiktas padavėjas juokdamasis apibarsto mano švarką pipirais. Kitas padavėjas tiesia ranką pasisveikinti, o kai ištiesiu savąją, kliūsteli į ją kečupo. Juokiasi. Administracijos merginos ant laiptelių užsidėjo masyvią lentą, norėdamas įeiti, turiu lįsti po ja. Absoliutus svetimumo jausmas. Vaikštau savo gražiu nauju kostiumu jusdamas, kad viskas čia nebe mano.

2013 m. rugpjūčio 12 d.

Dalia Grybauskaitė turi sutikti vizito atvykusį Slovėnijos prezidentą. Susitikimas jau tuoj įvyks, štai čia, šalia kažkokių durų, kur ir stoviu. Atvažiuoja senas sovietinis sunkvežimis „su būda“, tokiais kažkada vežiodavo duoną. Būdos gale kažkas panašaus į pakeliamas geležines žaliuzes. Slovėnijos prezidentas jau tuoj išeis pro duris. Sunkvežimio žaliuzės pakyla maždaug per metrą ir susilenkęs iššoka valdininkas paglamžytu kostiumu. Man keista, kad ne pati Grybauskaitė, nes štai Slovėnijos prezidentas su visa svita jau išeina pro duris. Jam irgi keista matant ne Grybauskaitę, tačiau bando šypsotis. Slovėnijos prezidento kostiumas nepalyginti gražesnis nei mūsų valdininko, o kaklaryšis toks, kokį prieš kelias dienas mačiau „Humanoj“, tik ryškesnis. Valdininkas bando kažką sakyti, nelabai kas jo klauso, aš jaučiu kažkokią gėdą ir nepatogumą, Slovėnijos prezidentas eina prie sunkvežimio, kiša galvą į būdą ir šaukia „mis Dalją“. Žaliuzės pakyla ir iš būdos pasirodo Grybauskaitė kažkokiu ilgu pilku surdutu, beveik vienuolišku. Man nepatogu, kad niekas nepastatė laiptelių, tačiau Slovėnijos prezidentas padeda jai išlipti iš sunkvežimio ir abu maloniai šnekėdamiesi su visais lydinčiaisiais išeina pro duris. Aš lieku šiapus. Vienas.

2013 m. rugpjūčio 15 d.

Važiuoju iš Vilniaus užsakytu autobusu, pilnu rašytojų. Kažkur už Grigiškių sugalvoju išlipti. Paskui mane lipa dvi merginos, nepažįstamos, bet mano draugės, kaip feisbuke, viena jų juodaodė. Pasidedu šalikelėj krepšį, paduodu išlipančioms merginoms ranką, paskui trise einame kelkraščiu. Vėlus vakaras, įžiūrimas tik kelkraštis, laukai skendi tirštoje prieblandoje. Labai greitai nueiname iki Vievio, tada su siaubu pastebiu, kad nebeturiu krepšio, palikau šalikelėj. Noriu grįžti pasiimti, krepšyje turėjau kažkokių egzotinių valgių, fliaškę viskio, neskaitytus Marčėno „Sakinius“ ir Baudelaire’o „Les Fleurs du mal“ pirmąjį leidimą. Merginos atkalbinėja, o ir pats suprantu, kad nuo Vievio iki Grigiškių nebenueisiu. Vievyje įsikuriame kažkokiame motelyje, merginos išsyk dingsta, o aš pajuntu, kad po kambarius vaikšto neaiškūs kriminaliniai elementai, ieškodami manęs. Slapstausi, eidamas iš kambario į kambarį. Kambariuose tuščia, tik viename jų į tenisininką panašus bernas žiūri televizorių. Prasmunku pro jį, slepiuosi kažkokioj spintoj ir suprantu, kad čia yra unikaliai ilgas paskutinysis Michelangelo Antonioni filmo „Profesija: reporteris“ kadras, kad turiu gultis kaip Jacko Nicholsono herojus ir laukti mirties. Tačiau sėdžiu spintoje, galvodamas apie kažkur paliktą savo krepšį, ginkluoti žmonės visur manęs ieško, bet širdyje jaučiu, kad jie tikrai manęs nenušaus.