Salarium in honorem

RIČARDAS ŠILEIKA

Keturių druskingų dienų kontekstinis reportažas

Vytauto gatvėje šlepečiuota rezidentė džiaustė ryto skalbinius. Mizarų gatvėje uogas nokino vienintelis miesto šilkmedis. Atvykusius menininkus pasitikęs Druskininkų smulklietis neilgtrukus liovėsi suvisam. Draugingai pokštelėjo Svajūno Udrio šampano išlaisvintas kamštis.

– Niekas skaniau ir profesionaliau nepamaitins, – garantuotai patikino meno laboratorijos „Druskos metamorfozės“ spiritus movens Danguolė Žėkienė. Ir ką gi, visų aliai vieno skrandžiai diena iš dienos liudijo šio priesako nenuneigiamybę.

Druskadėžė. Kurioje menininko Viktoro Binkio dar 2004-aisiais iš druskos luito išskobtas samtis. Autoriaus nuotrauka

Pašauktųjų ir išrinktųjų aštuonetas iš Alytaus, Druskininkų ir Vilniaus maukšlinosi respiratorius, taikėsi apsauginius akinius, movėsi darbines pirštines. Kiekvienas ant darbastalių prisikrovė darbinės medžiagos – presuotos ar luitinės druskos. Kaipmat sudzvimbė pjūklai, šlifuokliai ir grąžtai. Sutartinę harmoningai pildė kaltai ir plaktukai, dildės ir švitrinis popierius. Juozas Kavaliauskas idealiai tvarkė meno laboratorijos reprezentacijos reikalus. Beregint užraugė tradicinį plenero agurkų stiklainį. Įrengė kilnojamą solidų altorėlį, jį papuošė pora sidabrinių vainikų. Meno darbininkai atokvėpio ar nedarbingumo minutėmis galėjo pasimelsti ir paatgailauti už sūriąsias nuodėmes. Vaikus ir tų vaikų suaugusiuosius linksmabūdis Juozas išmaningai (bet net kukliai pelningai) viliojo druskainiais, kuriuos per visus laboratorijos darbadienius pakavo jo sumanioji darbštuolė dukra Rebeka Salomėja.

Tamtyč įrengtame procedūriniame „Druskų kambaryje“ kiekvienas čiabuvis ar atvykėlis gaudavo nemokamą higieninę teisę kvėpuoti pilnais plaučiais irgi per odą. Druskos dulkių srovėmis itin efektyviai buvo gydomi visi išorės ir vidaus negalavimai. Kojų mirkymas skirtingų druskų mišinių tirpaluose naikino nemigą, iš smegenų šalino blogas mintis ir nuodijo pesimizmo bacilas. Visuomeniniais pleneriniais pagrindais čia kaip vijurkas besisukusi aukščiausios kategorijos gydytoja Ingrida Vaitkienė gyvenimo džiaugsmą (neatimamai!) grąžindavo pačioms sergančiausioms pacientėms. Kas galėjo pagalvoti, kad pasaulis toks apstus ligonių! Druskoterapijos punkte, žinoma, buvo tenkinami ir estetiniai gurmaniški geismai.

Vakarop plenerininkai susimaišė su tinginiaujančiais poilsiautojais, ir jų niekas neatpažino. Todėl galėjo kuo ramiausiai bimbinėti panemuniui, stabčioti prie čionykščių panemunės uostų, apžiūrinėti Dalios Matulaitės stelą, skirtą Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Žygimantui Augustui, spėlioti, kokia nežinoma metodika būtų įmanoma restauruoti juodaspalve nuteptą Juozo Kėdainio skulptūrą „Poilsis“. Mano vyzdžiai nevalingai krypo į nakvišų kuopeles, į violetiškai degančių liatrių dagčius. O nutvėrė ant medžių kamienų prisegliotų popierskučių! Ant kiekvieno lapelyčio vaikiška ranka rašikliu perrašytas tas pats tekstas su pora klaidelių: „Gerbemi gyventojai! Dovanojame kačiukus 3 mėn. berniuką ir mergaitę. Berniukas rudai rainas, pukuotas, o mergaitė trumpaplaukė raina su juodu. Tel: 861859917.“

Bobiškiausiai krykštaujančios nuogakrūtės pagyvenėlės sveikuolės apjuokė visą Vijūnėlio pakrantę. Atbėgusio maudytis vyro puolė teirautis, ar jis tik nebūsiąs iš Lietuvos kariuomenės karo medicinos tarnybos karių reabilitacijos centro. Ir pusiau lietuviškai, pusiau rusiškai prašė paėjėti nuošalin. Už meldų slapukavo pora tvenkinio geltonakių vandens lelijėlių. Pakalnės gatvės gaidys balsingai rungėsi su Kalnų gatvės gaidžiu. Po nakties ant druskadulkėmis nubaltinto dirbtuvių grindinio buvo paliktas nežinomo šliužo dekoratyvus takas. O Ingrida savo būsimoje druskos taurėje aptiko tinklo apmatus meistraujantį talentingą voriūkštį.

Smalsuoliai menininkų atviron meno darbovietėn noriai ir entuziastingai kaišiojo ir nosis, ir rankas. Prie druskos stalų stabčiojo seni geri pažįstami Alfonsas Šuliauskas, Silva Jakavonienė, Mikas Suraučius, Vytautas Valentukevičius, Roma Vasiliauskienė, Kęstutis Bieliukas, Rimantas Bernatavičius. Diplomatiškai neperspėjęs druskos menininkiją užklupo miesto meras Ričardas Malinauskas. Juozo Kavaliausko padirbintomis druskašaškėmis ne vieną partiją sužaidė ir patys plenerininkai, ir sportiškai intelektualiai nusiteikę įvairių lyčių praeiviai. Druskininkuose tąsias dienas viešėjęs dailininkas Kęstutis Šiaulytis tapo neoficialiu įsigaliotuoju plenerininkų portretuotoju. Žvilgt brūkšt, žvilg žvilgt, brūkš brūkšt. Ir kiekvienam maloningai spėjo ištiesti po atviruką.

Šio druska vienijančio sambūrio seniūno Andriaus Mosiejaus žodis buvo griežtas, galutinis ir neapskundžiamas – laiku grįžti į namus. Todėl Ingrida jau užkaitė vakaro kavą. Nepažįstamoji draudimo agentūros kursantė Karolina primygtinai siūlė apdrausti brangius darbo įrankius. O aš užsispyrusiai aiškinausi, ar įmanoma apdrausti piktžodžiaujantį liežuvį. Arūnas Vaitkus net nesustodamas visą bendruomenę vaišino vyšniomis. Juokavau, kad vogtomis, nesgi gardžios. Ir ne tik tomis uogomis. Ką tik pasakytą anekdotą kaipmat gardino kitu, o deserto mestelėdavo dar vieną. Nebeįmanoma buvo skubti juoktis ar galva kinkuoti. Trumpai, bet vienbalsiai aptartos Druskininkų gydyklose patirtos sveikatingumo komplekso „Auksinės akimirkos“ (mineralinio vandens baseinas su srovėmis, garinė pirtis, šveičiamasis kūno masažas, įtrynimas medumi, 10 minučių maitinamasis atpalaiduojantis kūno odos masažas).

Prie vilos „Nykštukas“, žiū, apsčių apsčiausias kurmiarausynas! Čia jiems, matyt, labai vitaminingas pieviukės dirvožemis. Kurorto gatvėje rauste raudo Viešpaties šermukšniai. Mane kojos nuvedė prie Antano Šnaro skulptūros „Briauna“. Mano rankos rituališkai pagirgždino josios suvertus akmenaičius. Druskininkų gatvės kiemo smėldėžėje – nė vieno vaikiščio. Saulė blyksčiojo Druskininkų Dievo Motinos ikonos „Visų gedinčiųjų džiaugsmas“ cerkvelės paauksuotuose virškupoliuose. Viešbučio „Pušynas“ vestibiulyje ir puslankiniame koridoriuje raivėsi kauniškio Gintaro Pankevičiaus pieštos moterys ir jųjų katinaitės (katinaičiai). Raudona nugaros linija ir juodi vyzdžių ovalai, juoda numaunama kojinė ir raudonsparnė krūtinės paukštė.

Kultūringiausi menininkai, be abejo, alytiškiai Ingrida ir Arūnas. Jie vieninteliai nusipirko bilietus į Maskvos dramos teatro „Na Maloj Bronnoj“ spektaklį „Trys aukštos moterys“. Tuo metu Svajūnas ir Ričardas leido priverstinį laisvalaikį ant Vilniaus gat-vės suoliuko, priešais VšĮ VŽDR Mokymo centro Druskininkų filialo užrakintas duris. Nesureikšmintai spoksodami į prašlepsinčius šortuotus poilsiautojus. Tai viena, tai kita akimi žvilgčiodami į nei leidžiantį, nei kylantį liftą. Andrius Mosiejus žaidė futbolą, Gediminas Mažintas vykdė kitas nepabaigiamų darbų užduotis. Nevaržomais juokais leipėjo kavinės „Širdelė“ barmenaitės Rasa Petrušienė ir Rūta Grigoraitė. Prie V. Vildžiūno paminklo M. K. Čiurlioniui nepastebimai vyto raudonų rožių puokštė ir baltų rožių puokštė. Kokia gėda, kad nepažinau dailininkės Inesos Bačiuškaitės. Arba mano akys paseko, arba ji pa(si)keitė savo veidą.

Muzikuojantis ir spalvomis taškantis miesto fontanas ir tąjį apyvakarį sutraukė atsipūtusią publiką. Jie ir jos fotografavo(si), filmavo(si), bučiavo(si), sėdinėjo, žiopčiojo. O Druskininkų vandens parko jacuzzi burbuliuojančiame bliūde po nuogu dangumi sėdėdamas alytiškių ir vilniškių ketvertukas aiškino(si), kas iš jų koks makaronas – figūrinis Conchiglie, lakštinis Lasagna, siūlinis Spaghetti, spiralinis Fusille. Aukštai virš galvų pussūkius raižė čiurliai. Nejaugi tikėjosi gardaus kąsnelio? Palaimingai burbuliuojami minėtieji žaidė sau verbalinį žaidimėlį – kuris daugiau žinąs tarptautinių žodžių su priesagomis -atūra, -itūra, -ūra (procedūra, furnitūra, doktorantūra, miniatiūra, korektūra…).

Penktadienio povidurdienio metą miesto gatvėse pastebėtas frakuotas vyras su cilindru ir sakvojažu. Jis suktelėdavo savivaldybėn, kirpyklon, juvelyrinių dirbinių parduotuvėn, meno galerijon, stilingų drabužių krautuvėn, paštan ir bankan. Semtelėjęs iš sakvojažo visiems paberdavo po šaukštą druskos. Dviračiuoti vaikiščiai teiravosi, ar jis tikrai esąs burtininkas. O, taip, neabejotinai! „Padaryk, kad būčiau turtingas“, – kaipmat pareikalavo mėlynakis. „Gerai, tu tikrai būsi turtingas – po trisdešimties metų. Štai parnešk ir garantinį raštelį savo tėvams“, – šypsojosi burtininkas, kurio tikroji tarnystė buvo druskanešys. Jis net turėjo Druskininkų kultūros centro išduotą licenciją nešioti druską.

Meno laborantai per keturdienį ne tik uoliai ir pareigingai vykdė (as)meninius planus, bet netgi šiek tiek juos viršijo. Pridirbino sūriausių kulinarinių, mitologinių, kibernetinių, socialinių ir net intymių metamorfozinių kūrinių. Svajūnas pražydino raudonuogį druskamedį. Ant Ingridos vaišių stalo stovėjo martinio taurė (kaip ir dera, su citrinos griežinėliais, ledukais ir šiaudeliu), šalia – sunokęs obuolys su galvelę lauk iškišusia kirmėliuke. Ričardas išornamentavo keturių metų laikų ciklą ir surideno meditacinius rutulėlius. Gediminas už savo fenomenalų žmoggyvį galėjo būti tuojau pat apdovanotas Andriaus druskos kryžiaus ordinu. Arūno sūriauodegis paukštukas vis blykstelėdavo stiklo vyzdžiais. O štai Deivido skiesto kraujo spalvos „Močiutės televizorių“ plenero aukcione už apvalią šimtinę įsigijo Kėdainių Šviesiosios gimnazijos dailės mokytoja Danguolė Civilkienė.

Kultūros centro režisierė Asta Žiurinskienė kiekvieną druskos meno veikėją stilingai, skoningai ir rūpestingai aprengė pagal įtariamą charakterį ir turimą garderobą. Aštuoni plenerininkai gero pusvalandžio pasirodomajai sesijai virto vienuoliu, ubagu, fokusininku, kaliniu, jūreiviu, sekliu, gydytoja ir husaru. Konferansjė, kultūrinės veiklos vadybininkas Donatas Lazauskas raiškiai ir garsiakalbiškai viešai supažindino su šia margąja rinktine. Tą lietingą akimirką Pramogų aikštėje pats aktyviausias „Druskos metamorfozių“ akustinio kūrinio d / rrrrrrrr /uska mol, atliekamo visais turimais pirštais, klausytojas ir aplodismentininkas buvo režisierius Kęstas Bočys. Jis visur (ir čia) buvo ištikimas apyblyškės pavasario salotos spalvos savo dviračiui.

Kultūros centro direktorės pavaduotojos Danguolės prijuostės kišenaitėn įsliuogė Juozo ir Arūno sumeistrauti druskašaukščiai. Regis, viskas įvyko sėkmingai ir nepakaltinamai. Spėtos aplankyti atvertos parodos – kavinėje „Le Vanill“ Deivido Sinkevičiaus tapyba, bandelinėje Arūno Vaitkaus fotografijos. Šnektelėta su Paryžiun nutekėjusia dailininke Jūrate Daukšyte. Todėl Kultūros centro direktorė Rimutė Viniarskaitė ant padėkos raštų užspaudė antspaudą, o ūkvedys Valdas Balčius surinko darbo įrankius ir trakštelėjo durų užraktą. Būsimam gimtadieninkui Gintarui Žiliui įteiktas Ingridos ir Arūno nuosavo gėliadaržio levandų kupstas prigijo.

Vilniaus gatvės raugerškių krūmyčiuose džiaugsmingai flirtavo kurorto žvirblaitės ir žvirblelyčiai. Ingrida užkaitė ryto kavą. Autobuse Druskininkai–Vilnius netyčia druskingai snūstelėjau. Sapne pasirodė lovos kaimynas Svajūnas, prekybos centre perkantis kažin kodėl nealkoholinį alų. Merkinės remontuojamoj sankryžoj tingius stimburius mosikavo pora juodmargių dzūkių. Vis žvilgčiojau į savo bendrakeleivės kairiojo riešo papuošalą – balto kaulo apyrankę.