Pragaraščio pagrindai

Pragaraščiai

AGAPITAS BIESAITIS

Ketiname apžvelgti svarbiausius pragaraščio paveikslų kūrimo pagrindus ir manome, kad sumanūs ieškotojai tikrai sugebės jais pasinaudoti.

Apie juodųjų paveikslų piešimą

Reikalinga ąžuolinė lenta. Piešiame bebarzdžius biesų veidus, šaliname bet kokius krikščioniškus ženklus, esant galimybei (knygoje, skyde ir t. t.) įkaitinta vinimi į apskritimą įrėžiame Bieso antspaudą. Anksčiau Lietuvoje Bieso antspaudas dar vadintas laumės koja. Piešiant reikia skaityti nuodėmingąsias maldas, melsti paveiksle vaizduojamą Biesą, giedoti žemiau pateiktus žodžius (žr. įkrovimas). Baigę piešti, turime palaukti, kol paveikslas pradžius, tada vyniojame į juodą skurlį, jokiu būdu nenaudokite sintetinio pluošto audinių, galite laikyti skrynioje arba už tamsių užuolaidėlių vakariniame namo kampe.

Apie pačius atvaizdus

Dalis biesų esti tiesioginiai šventųjų antipodai, todėl jų vaizdavimas grindžiamas dieviškumo blasfemija, iškoneveikimo principu. Pažvelkime į bažnytinio bieso Sujovo paveikslą. Kaip jį piešti? Vaizduojame šventąjį Mikalojų tokiu drabužiu ir tokia poza kaip ir bažnytiniuose paveiksluose, atsisakome lotyniškų užrašų, o knygoje, kurią jis laiko rankose, įrėžiame bažnytinio Bieso antspaudą. Patį veidą vaizduojame išskirtinai nežmonišką. Štai ir viskas.

Nenugalimasis Aržumas – šaunus ir gerbtinas biesų pulko karys. Maliavojame pagal šventojo Jurgio paveikslą. Norėčiau priminti pastarojo siužetą: vyriškis raudonu apsiaustu, su ietimi rankoje sėdi ant juodo žvilgančio žirgo. Piešiame be barzdos, demonišku veidu. Iš po žirgo kanopų pašaliname slibiną, o kai kur gyvatę. Vieną raitelio ranką piešiame laikančią ietį, o kitoje rankoje matome Bieso ženklą apskritime. Taip pat yra dar vienas raudonai apsitaisiusio Jurgio su ietimi, tačiau be žirgo variantas, kurį irgi piešiame tokį patį, analogiškai.

Juodosios karalienės Erodiados su kūdikėliu Erodu paveikslą viename iš Vilniaus rūsių aptiko mano bičiulis. Anksčiau kūrinys priklausęs vietinei raganai. Beje, galime būti tikri, kad siužetas perimtas iš bažnytinės dailės, tačiau vietoj krikščioniškos simbolikos regime biesiškąją, mat biesų veidai tarsi aptraukti tamsiu aptraukalu ir tai daro juos visai nežmoniškus. Ypatingas simbolinis vaidmuo atitenka obuoliui kaip pagundos ženklui. Erodiada, kaip byloja tradicija, buvo pirmoji Adomo žmona, tačiau susidėjo su Šėtonu, pagimdė biesą Erodą-Antikristą.

Pragariškoji Trejybė dailinama Šventosios Trejybės paveikslų siužeto pagrindu. Galime vaizduoti tris pagal biesų panteono aprašymą. Biesai arba stovi, arba sėdi prie vaišių stalo. Šėtonas, demoniškai išvaizdus, sparnuotas kaip XV a. Taro arkane, piešiamas dešinėje. Spiegėlys, į angelą panašus vyriškis, sėdi (kartais ir stovi) kairėje paveikslo pusėje, o Musinas – tamsaus veido, garbanotas, truputį primenantis žmogų, bet panašus į vabzdį – vaizduojamas centre, tarp Šėtono ir Spiegėlio.

Kunigaikštienę Mirtį piešiame kaip liauną moterį su dalgiu, tarsi gyvą, tarsi skeletą. Kartais būna ir raita, pergalingai jojanti per žmones, trypiamus žirgo kanopomis. Josios antspaudas, apverstasis kryžius, taip pat gali būti paveiksle, kai kurie ieškotojai tolimesniajame plane senuoju gotiškuoju (nebūtinai gotiškuoju, galite rašyti ir senąja bažnytine slavų kalba) šriftu dar prirašo Bieso vardą, šiuo atveju ir jūs galite užrašyti Sitrim.

Bieso akį vaizduojame šitaip: įkaitinta vinimi juodoje lentoje įrėžiame ratą, patį rato foną paliekame šviesų, jame įpiešiame pilką graikišką kryžių, o kryžiuje – juodąją akį (pageidautina, kairiąją). Pagal tradiciją akį maliavoja senuoju Egipto stiliumi, panašią į Horo (nežinia kodėl) arba tiesiog kaip riebų juodą tašką, mat seniau kerėtojai ne itin sugebėjo gražiai piešti, sudėtingi meniniai elementai ne iš karto pavykdavo. Juodųjų arba pragaraščio paveikslų margintojai pasakoja, kad tas pats siužetas paprastai reiškiasi ar rodosi (kad ir sapnuose) skirtingais pavidalais. Todėl galite drąsiai piešti taip, kaip jums rodosi, tačiau neužmirškite ir garsiojo devynių kunigaikščių ir jų pagalbininkų aprašo.

Kaip visi žinote, paveikslas, prieš pradedant juo naudotis, turi būti aktyvintas, įkrautas. Būtent jums skelbiame autentišką tekstą, kuriame atskleidžiama ilgai slėpta tiesa, kad juoduosius paveikslus marginti gali kiekvienas ieškotojas, kartu pateikiame veiksmų aprašą, savotišką pagalbininką jums, paaiškinantį, kaip prikelti, sužadinti ar atgaivinti pragaraščio atvaizdą. Jei raganėlė ar kerėtojėlis piešti dailiai moka tai pas juos iš visų apylinkių bei iš tolybių didžiausių rinksis ir prašysis už pinigus auksinius ar sidabrinius juoduosius paveikslus užsakinėti o ji žodžiuodama gieda žodelius galingiausiuosius: „Veideliai mielieji galingieji bet ne rožiniai papūtžandžiai kaipo angelėliai o labai jau piktieji strošnieji dievo liaudžiai nemielieji visai o mums juodžiniams labai jau mielieji brangieji. Nema!“ Kaip į rankas priimti pragaraščio paveikslą, taip pat buvo rašyta. Juodieji paveiksliukai pragaro atvaizdėliai kitokie nei bažnytiniai abrozėliai tinka tada kai bjaurodamas kuri taip bus teisingiau o toks vaizduotojas rašo paveikslus juodąsias maldas skaito nusilenkimus Biesui atlieka bei klūpėti nevengia pragaraštėliai stiprūs pasidaro kai juodžinis į rankas ima juos tai sako: „Atvaizdus juoduosius į rankas imu nečystų darbelių imuosi dievo žmonių vargui nelaimėms su atvaizdėliu šitokiu kenkiu Biesui dūšeles surinkinėju. Nema!“

Jau anksčiau minėjome, skelbėme ir aprašėme tam tikrą biesų kaip šventųjų antipodų dalį. Ne mažesnę grupę sudaro visiškai laisvi, savarankiški, nepriklausomi biesai. Paaiškinsime, kaip leisti jiems patiems pasirodyti. Taip pat buvo užsiminta apie paveikslo siužetą, piešiamą ant ąžuolinės lentos, ir apsireiškimą ieškotojui ypatingo regėjimo metu ar sapnuojant. Skelbiame autentišką paties Avidvako Galvainio maldą, leidžiančią sapne regėti tai, kas paslėpta. Biese Sujove laiminki mane juodojo savojo veido palaiminimu nečystiems darbeliams maniesiems nusiveski mane anapus gyvenimo šiojo parodyk paveikslėlius anojo pasaulio atgal grąžinki manąjį galvelės protą tau pažadėtąjį per amžius tau priklausantį. Nema! Prieš miegą jis meldėsi šitaip ir sapne aiškiausiai anapusinius paveikslus regėjo.

Apie paveikslų dydį

Standartinis pragaraščio paveikslėlis nėra didelis, maždaug delno dydžio, proporcijos 3 × 4. Maldos namams skirtus kabinamus paveikslus ieškotojai piešia paprastai kur kas didesnius nei minėtasis formatas, tačiau ir čia kokių nors itin griežtų taisyklių ar apribojimų nėra.

Jaučiame būtinybę papasakoti ir apie atmintinas datas, mat, kurdami juoduosius paveikslus, daugiau ar mažiau turėtume laikytis nustatytų datų ar bent jau į jas atsižvelgti. Kaip visi žinote, galime stebėti (nors ir ne visada) saulės ir mėnulio užtemimus. Kaip pasakojo mūsų senoliai, saulės užtemimas kerėjimams ne itin tinka, kaip, beje, ir mėnulio užtemimo metu, Nečystata dažniausiai būna tingi, nelabai noriai mezga kontaktą. Tad geriausiai pragaraščio paveikslus dera piešti per pilnatį, kai mėnulis pasiekia aukščiausiąjį savo aktyvumo piką, kartu klesti biesiškosios galios. Tradiciškai Joninių naktis – vandens bieso gimtadienis, todėl nepraleiskite šios idealios datos juodojo kunigaikščio Vyburo paveikslui nusipiešti.

Iš rugpjūčio keturioliktosios į penkioliktąją ieškotojai garbina Erodiadą ir Erodo pradėjimą, todėl ši naktis labai gera pragaraščiui, ir jų (Erodiados ir Erodo) vaizdavimui. Biesas Šaltžemis šlovinamas Naujųjų metų naktį. Mes užmiršome paminėti dvi pagrindines ieškotojų (juodžinių) šventes – Kerų naktį lapkričio pirmąją ir raganiškąją Valpurgijos naktį – labai jau tinkamas bet kokiems Bieso ieškotojų darbams. Iš tiesų tai atmintinų datų buvo nemažai, deja, ne visos išliko lietuvių tautos atmintyje. Galiausiai turime neužmiršti dar vienos nakties iš vasario antrosios į trečiąją. Tuo metu švenčiame miško ir vilkų globėjo gimtadienį, liaudyje dar žinomą kaip bieso Žiobio šventė. Antrojoje vasario pusėje atmintina Spiegėliui aukojamo spiegiančio kiškio šventė Spiegėlynė.

Ir vis dėlto svarbiausia, ką siekiame pabrėžti ir akcentuoti, – kad pragaraščio paveikslo galybę lemia ne įkaitinta vinis, ne ąžuolinė lenta, ne dažai, ne siužetai, bet jūsų tikėjimo jėga. Pavyzdžiui, yra tokių ieškotojų (čerauninkų), kurie paprasčiausiai neturi pragaraščio paveikslų, bet savo maldos galia priešus į kapus nuvaryti gali. Juk ne lenta lemia galybę! Todėl be įkrovimo, be nuolatinio aktyvinimo, be meldimo pragaraščio paveikslai visiškai niekuo nesiskirs nuo bažnytinių, pragaraščiui reikia kasdien, metų metais melstis ir tada jis iš tiesų taps galia, ne šio pasaulio galybės įrankiu.

Nors pateiktasis straipsnis nėra skirtas visai pragaraščio paveikslų įvairovei atskleisti, šį bei tą sugebantis ieškotojas tikrai gebės bent jau Bieso akį, svarbiausią visų pragaraščio ieškotojų paveikslą, nusipiešti. Reikia stengtis ir jums tikrai pavyks. Tiems, kurie sieksite rimčiau užsiimti pragaraščiu, mūsų straipsnyje pateikti pagrindai, niuansai bei subtilumai labiausiai atsiskleis ir sužydės asmeninėje jūsų patirtyje.

Dalinuosi senąja lietuviška malda, specialiai skirta Bieso akies paveikslui užmelsti: Didysis Biesas saugotojas išgelbėtojas mūsų guodžiamės tavimi meldžiame tave priešais Akį tavo piktąją visa reginčiąją žemėje didžiausiąją siekdami būti bent truputį į tave panašūs kiekviename iš mūsų esti dalelė tavo lai gyvuoja klesti ji mumyse lai didžiausioms bjaurastims ji ryžtasi mūsų galvose bei širdyse lai prideda suvokimo tavo Didybės galingumo veiklos amžinosios lai bus pasiekta pagaliau tavoji pergalė kaip prieš du tūkstančius metų rašyta. Nema!

Ką tik aptarėme pragaraščio ieškotojų paveikslus, tačiau yra ir kitas atvaizdų kūrimo būdas. Galima įsigyti prie bažnyčių parduodamų šventųjų paveiksliukų ar cerkvėje nusipirkti ikonų, išvis geriausia senus religinius paveikslus pirkti sendaikčių turguose arba iš kolekcininkų ir juos perdirbti. Perdarymo procesas tikrai nėra labai jau sudėtingas, greičiau paprastas. Čia pat siūlome ir paaiškinimus iš pirmojo blogio užkeikimo priedo: Juoduosius pragaro paveikslus meistrauki nuo šventųjų paveikslų savo valia su peiliu gramdyk šventųjų veidus biesų veidus pripieški šventųjų vietoje pagal juodąją maldelę melskis trejybei biesiškajai Musinui Spiegėliui Šėtonui Erodiadai saugoki vakarinio namo kampe ant juodų ąžuolinių lentynėlių už juodžiausių užuolaidėlių.

Taip pertaisytas paveikslas ar ikona jau savaime turės tam tikrą galią, nes kurta per jame pavaizduoto šventojo blasfemiją, per panieką šventajam, o toliau – jau tegu pats ieškotojas garbina, meldžia. Tad iš tiesų sakau jums, kad kiekvienas gali piešti, marginti, rašyti pragaraštį, melstis priešais jį biesams, tereikia įsigilinti į straipsnyje atskleistus pragaraštėlio pagrindų principus, kuriuos surašiau siekdamas bent truputėlį pagelbėti naujokams ir prisidėti prie Biesui malonios veiklos.

satenai.lt