Pirmieji, antrieji, tretieji namai

VALDAS PATUMSIS

Namai – pirmieji, antrieji, tretieji, paskutinieji? Pirmieji namai – tėviškės, juose užaugom, kad ir seniausiai gamtažudės, kraštovaizdžio naikintojos melioracijos sugrūsti į duobes. Laimingi turintys išlikusias sodybas. Šitie namai – šviesiausi ir jaukiausi, nes gimtieji, kvepiantys šviežių bulvių blynais, pavasarinėmis balomis, obelų žiedais, po lietaus alsuojančiais takeliais, nepailstančiomis bitėmis dūzgiančiomis pievomis ir beribiais, pasakiškais, vaizduotę

Autoriaus nuotrauka

svaiginančiais debesimis. Antrieji – perkami, paveldimi, dovanojami, pakeičiami, pasistatytieji – dabar gyvenamieji namai.

O tretieji?.. Laikini, nedaugelis vadintų namais, priglobsiantys ligoms apnikus, laimei nusisukus, dar slėptis nuo teisingumo. Lėtai, kankinančiai slopinamų, įkyrių, nekenčiamų ligų buveinė. Ar lengviau galynėtis su ligomis vadinamuosiuose antruosiuose (trečiuosiuose) namuose? Iš antrųjų (trečiųjų) namų, išskyrus keistuolius, sapnuojama ir svajojama sparčiau išsikraustyti, net pabėgti. O keistuoliai nori veikiau iškeliauti iš jiems nusibodusio gyvenimo. Jie sau linki, kad siūlomi antrieji (tretieji) namai taptų paskutinieji. Bet dažniausiai tokie namai – prievartiniai jų visai netrokštantiems. Ligoninių valdytojai nerašo „gimtieji“, nors čia gimstama, mandagiai ir kukliai nutyli „paskutiniųjų namų“ sąvoką.

Šitaip pamąsčius, ligonines tiksliausiai pavadintume trečiaisiais namais. Apie „gimtuosius“ – paskutiniuosius įkyriai nerašysime, nesuprantančius juokų ligonius prislėgtų liūdna nuojauta. Ir gimus ar mažumėlę pasveikus, ir numirus iš trečiųjų namų paprasčiausiai išvežama – vieni nemoka dar vaikščioti, kiti, kad ir kaip gailėtume, nebegali, dar kitų kūnai jau bedvasiai, išnešami kojomis priekin.