Ne Užupis ir ne Perloja. Tošnuva
MARIUS PLEČKAITIS
Vieno eilėraščio analizė
MANTAS GIMŽAUSKAS
Tošnuvos respublika
čia negalima keiktis
nes čia mano tėvynė
nors blet kaip bloga
būna kartas nuo karto
bet pusketvirto milijono dievų
gatvėj tave gali išgirsti
ir įliet šventos dvasios į smegenis
tos nuo kurios
madinga pastoti
pastoti dažniausiai
poetu ar didvyriu
nes čia mano tėvynė
ir negalima sakyti čia
„tošna“
reikia sakyti „troškūnai“
arba tiesiog „noriu gerti“
nes kitaip
dešinioji dievo ranka
kokioj nors myžaluotoj kavinėj
neįpils alaus
arba pils
tiesiai į snukį
1996 11 21
Prieš pradėdamas profaniškai analizuoti šį eilėraštį, pirma pasakysiu, kad Mantui Gimžauskui-Šamanui dėmesio „Šiaurės Atėnuose“ skiriama tikrai nemažai (R. Liutkevičiaus, kitų autorių straipsniai). Taigi nors rizikuoju būti apkaltintas neskoningumu ar net ko nors brukimu, vis dėlto nesustosiu ir pamėginsiu paanalizuoti visiems gerai žinomą (taip sakau, nes internete jį cituoja toli gražu ne vien kultūrinio pasaulio gyventojai) eilėraštį „Tošnuvos respublika“.
Eilėraštis pradedamas ironiška tėvynės ar, jei norėsime, gimtinės, o žiūrint plačiai – nacionalizmo kritika. Tu negali keiktis ten, kur užaugai, negali spjaudyti į savo „bliūdą“ ar, pavyzdžiui, nors tavo vyras tikrai ne guvuolis, neturėtum iš jo pa viešai tyčiotis draugų ar intymesnėje kompanijoje. Mantas, kaip tikras ribų peržengėjas ir transgresijos mėgėjas, siūlo į tradicijas ir archaiką žvelgti jei ne nepagarbiai, tai bent naujai, stilingai.
Mintį pratęsia tolesnės eilėraščio eilutės: „nors blet kaip bloga / būna kartas nuo karto / bet pusketvirto milijono dievų / gatvėj tave gali išgirsti.“ Šamano eilėraštyje prasibrauna atvirumas tiek asmeniniu – 1996-ųjų šėlionės, tiek globaliu kontekstu – amžinos problemos: badas, maras, karai, skurdas. Neišvengiama ir rusiško keiksmažodžio, jų Gimžausko kūryboje yra kaip upokšnyje akmenukų. Visgi reikia pasakyti, kad keiksmai vartojami poezijai paskaninti, ekstremumo taškams pasiekti, neaklai, su reikalu. Tada ir jų negatyviojo krūvio lyg nebūta. Ne be reikalo paminėdamas milijonus dievų Šamanas dar kartą deklaruoja savo plačias kaip Nemunas pažiūras, o kartu ir gilina paties iš esmės sukurto nuotykinės poezijos Lietuvoje žanro vagą. Dievai ir dievas Manto kūryboje pasitelkiami panašiai kaip minėti keiksmai: suteikia tekstams anapusinio žavesio, o nuodugnesnis (tikriausiai pasiskolintas iš Gintaro Beresnevičiaus) religijos išmanymas jo poeziją verčia intelektualiąja, ontologine. Apskritai Šamaną reikėtų laikyti Tanato kūrėju, nešančiu vis dar smilkstantį poezijos deglą.
Dievų bausmė „Tošnuvos respublikoje“ ne tokia baisi kaip graikų mitologijoje: pasitenkinama „paprotinimu“ (šventos dvasios įliejimu į smegenis). Aišku, pateikiama ir charizmatiškesnė sąsaja su nekaltu prasidėjimu: „ir įliet šventos dvasios į smegenis / tos nuo kurios / madinga pastoti.“ Vis dėlto kaip filantropas ir nemėgėjas teisti Mantas apsieina be didesnių makabriškumų, sulygindamas nekaltą pastojimą kaip mados ir stiliaus reikalą. Iš tiesų Manto tekstuose tokių naujų sąsajų ne tiek ir mažai: mirtis ir grožis, dievai ir kičas, narkotikai ir istoriniai personažai. Sumaniai juos dėliodamas, jis prieina prie skirtingo mąstymo ir polėkio žmonių: nors aštrūs ir nesitaikstantys, jo tekstai kartu jaukūs ir šilti, ir net mergelės pastojimo prilyginimas madai kataliko ausyse nenuskambės itin šiurkščiai.
Antroje eilėraščio pusėje atsiradusi alkoholio dvasia atneša mums „Maskvos–Petuškų“ aromatą, kuris įtaigiai atvaizduoja buitinį aštuoniasdešimties procentų gyventojų alkoholizmą, patirtą tiek autoriaus, tiek daugumos jo skaitytojų ir gerbėjų. „Tošnuvos respublika“ nebūtų tokia sklandi ir aiški, jei ne smogianti pabaiga, grakštus ir nelauktas nokautas. Itin stiprų Maradonos rankos (Dievo rankos) įvaizdį Šamanas perkonstruoja į myžaluotos kavinės savininko (o gal lankytojo, sėbro) smūgį už nepagarbą. Kam? Aišku, kad dievams ir Tėvynei!
Jeigu būtume tokie šaunuoliai ir vis dėlto sumanytume atsakyti į klausimą, apie ką šitas eilėraštis, neišvengiamai prieitume vieną tiesą: tai skaitytojo patiriamas asmeninis nuotykis, kurio metu jis nepastebimai tiriamas istorijos, ideologijos ir religijos instrumentais, neturint jokio kito tikslo, kaip išgauti nors kokią reakciją, išgirsti nors keleto vidinių krumpliaračių surypavimą. Tai poetinis situacionizmas.
Šamano inspiruoti jaunieji kūrėjai iš lėto atranda savo rašymo stilių, manieras, kuria savas pasakas. Ne visos jos bus tokios šaunios kaip „Tošnuvos respublika“, tačiau kažkur aukštesniame Krišnos kūno kampe įsitaisęs Mantas gali pasidžiaugti ne vien sukūręs aklus epigonus, bet ir nubrėžęs patrauklią ir neįkyrią nuotykinės poezijos trasą, kurioje šiuo metu vyksta įstabios lenktynės, nelyginant laimėtos Anakino Skaivokerio tolimuosiuose žvaigždžių karuose.
