Laivų statykloje
DUŠAN ŠAROTAR
Marijus žvelgė į jūrą meilės kupinu žvilgsniu. Buvo ankstus rytas, saulė dar tik pakilo virš paplūdimio kalvų, toli, kitoje kanalo pusėje. Kaimą užliejo ryto gaiva. Prieplaukoje, kurios iš čia nesimato, keli žvejai ruošėsi išplaukti. Neplauks jie toli, o liks prie kranto, norėdami patikrinti, kiek žuvų įstrigo tinkluose. Marijus irgi jautė, kad kažkas įstrigo į jo širdį. Nors ir buvo neišsimiegojęs, o nuovargis siurbė dar likusias jėgas, jis jautėsi taip, kaip niekada iki šiol. Virpėdamas ir visame kūne jausdamas raumenų pulsavimą, vaikinas pirmą kartą gyvenime suprato, kad ir jo kūnas kažkam priklauso.
Šiandien Marijus atėjo pirmasis, o tai buvo neįprasta. Stovėdamas po pastoge, jis laukė autobuso, kuris kiekvieną rytą veždavo darbininkus į laivų statyklą. Vakarais jie išlipdavo toje pačioje stotelėje. Marijus dirbo po keturiolika valandų per parą, už grašius, bet alga bent jau nevėluodavo – ją visada išmokėdavo darbdavys, nusipirkęs bankrutavusią statyklą. Užtat iš darbuotojų jis reikalavo, kad būtų kruopštūs ir laikytųsi disciplinos, vėluoti jie irgi negalėjo, ką jau kalbėti apie tinginiavimą, prie kurio buvo pripratę anksčiau. Marijus jau seniai neatostogavo ir dabar apie tai mąstė. Artėjo sezonas ir švenčių metas, o tokiu laiku smagu pailsėti, negalvojant apie pareigas, ypač dabar, kai pagaliau turi kažką, su kuo pirmą kartą galėtų dalintis savo džiaugsmais. Vaikinų kompanija ir ilgi pasisėdėjimai bare, kai laikydami alaus bokalus jie svajodavo apie įdegusias merginas, išnykstančias tolumoje lyg neišsipildžiusios vizijos, jau seniai jam buvo įgrisę. Dar prieš pasigirstant autobuso signalui, kuris kiekvieną rytą skubindavo vėluojančius, tarp kurių beveik visada būdavo ir jis, Marijus apsisprendė, kad šiandien prieš darbą užsuks pas direktorių ir tvirtai paprašys savaitės atostogų. Taip begalvodamas, jis nejučia timptelėjo žemyn marškinėlių apačią ir rankomis perbraukė nuo karščio jau spėjusius sudrėkti plaukus, kurie vis dar buvo susivėlę po glamonių.
Iškleręs autobusas vos pūškuodamas pakilo į kalnelį, ant kurio įsikūręs kaimas, ir su triukšmu leidosi stotelės link. Durys visą laiką buvo praviros, todėl vairuotojas sulėtino tik truputį, kad suliptų belaukiantys keleiviai. Marijus greitai įšoko į autobusą ir šyptelėjo, per petį pažvelgęs į alyvmedžių giraitę, kuria uždusę skuodė du vėluojantys darbininkai. Jie dar bandė įšokti į autobusą, kuris jau buvo spėjęs įsibėgėti. Tada vaikinai lyg be galvų pasileido kitos kalvos, ties kuria baigiasi kaimas ir stovi Marijaus namas, link. Ten vairuotojas šiek tiek sulėtino, todėl jie spėjo įšokti vidun, prieš autobusui iškrypuojant į kitą salos pusę. Tai įprasta rytinė scena, prie kurios visi buvo pripratę, todėl į vėluojančius niekas nekreipė net menkiausio dėmesio, ypač vairuotojas, kuris jau skubėjo į artimiausią kaimą. Marijus tuo metu įsitaisė autobuso gale, šalia pravertų durų, kur buvo ne taip karšta, ir stebėjo tolumoje banguojančią jūrą, kurioje plūduriavo žvejų laiveliai. Po truputį besiirdami, juos kranto link kreipė senieji žvejai. Jūra buvo rami ir beveik lygi, o saulė jau švietė virš salos.
Autobusui beriedant per salą, Marijus ramiai atsidavė svajonėms ir pirmą kartą gyvenime rezgė ateities planus. Artėjo jo trisdešimtasis gimtadienis, o jis vis dar neturėjo tikro tikslo. Ištisas dienas dirbo statykloje ir gyveno varganame tėvų name, be žemės ir gyvulių. Nors jis ir buvo vyresnysis sūnus – jaunėlis jau seniai dirbo jūreiviu didžiuliame laive, – nebuvo palikimo, kuris užtikrintų gyvenimą. Tik dabar, namams likus už nugaros, jis prisiminė, kad šiąnakt pirmą kartą nenakvojo namuose, o tai vaikinui įkvėpė pasitikėjimo savimi ir prieš tai nepažintą užsispyrimą. Pirmą kartą naktį jis praleido su mergina, kuri jam prižadėjo ateitį. Dabar Marijus suvokė, kad pagaliau atėjo jo laikas, ir buvo pasiruošęs, nors viskas pasikeitė vos per vieną naktį.
Nors autobusas beprotiškai lėkė, į statyklą jie kaip visada vėlavo. Jau iš pat ankstaus ryto visi keleiviai buvo pavargę nuo sukinėjimo staigiais keliuko posūkiais. Autobusas sustojo vidury baltais akmenukais grįstos aikštelės, visai šalia jūros. Čia išlipo dauguma keleivių, jie greitai dingo siaurų gatvelių labirintuose arba persėdo į kitą autobusą, kuris jau ruošėsi išvykti į kitą stotelę saloje. Autobuse liko tik statyklos darbininkai.
Marijus pirmą kartą pagalvojo, kad ramiai galėtų išlipti ir jis – pasivaikščiotų paplūdimiu link kiosko, nusipirktų laikraštį ir pakelį cigarečių bei su kavos puodeliu ilgam įsikurtų kurioje nors iš lauko kavinukių. Taip jis galėtų susikaupti ir dar kartą prisiminti nepakartojamą naktį. Galbūt vėliau, kai atsidarys suvenyrų ir juvelyrikos parduotuvės, iš kišenių galėtų sukrapštyti pakankamai smulkiųjų, kad nupirktų mylimajai mažą dovanėlę – galbūt sidabrinį žiedelį, galbūt tik pakabutį ar amuletą su Zodiako ženklu.
Tokia mintis Marijui kilo, kai jo žvilgsnis užkliuvo už vienos iš tokių parduotuvių iškabos, autobusui jau pajudėjus iš aikštelės. Tada ryto svajonės turėjo nutrūkti. Jie važiavo siaura, į kalvą kylančia gatvele, vedančia į pagrindinę gatvę, ją pasiekęs autobusas garsiai iškvėpė ir pradėjo leistis žemyn, statyklos link.
Sename autobuse, kuriame klegėjo įvairiausi balsai, nors pūtė skersvėjis, jau buvo karšta. Įdegę vyrai, kai kurie dar mergaitiškais veidais, kuriuose jau ryškėjo rimties ir sunkaus darbo įspausti bruožai, garsiai komentavo vakarykštes rungtynes ir artėjančius vietinius rinkimus; tai buvo vienbalsis kalbėjimas, be moterų, kurios liko kitoje salos pusėje, įsikišimo. Tik Marijus mintimis buvo pas merginą. Besileidžiant žemyn plačia visiškai nauja gatve, kurią sutvarkė naujasis statyklos savininkas įmonės reikmėms, jūroje jau matėsi aukšti kranai ir dokai – tada Marijus žinojo, kad turi iškentėti šią vienintelę dieną, o vakare jo lauks mylimoji. Jie buvo susitarę susitikti aikštelėje, kurioje ne taip seniai lūkuriavo autobusas, suvalgyti picą ir kartu pareiti namo.
Statykla stovi prie nuostabios jūros, apsuptos aukštais uolų skardžiais, garmančiais tiesiai į vandenį. Mažesni, dažniausiai žvejybai ar pramonei skirti laivai, kursuojantys iš vienos salos į kitą, remontuojami čia buvo dešimtmečiais, dar iki naujam savininkui įsigyjant statyklą. Dabar ji įrengta gerokai moderniau ir paruošta didžiuliams jūriniams laivams bei tanklaiviams remontuoti. Darbai ir užsakymai atskrieja kasdien iš įvairiausių žemynų. Kadaise buvę apleisti ar neprižiūrimi pastatai dabar perdažyti baltai, ir visas kompleksas apjuostas didžiule spygliuota tvora. Į statyklą atvykti galima tik iš jūros pusės arba perėjus rampą, kurią nuolatos stebi apsiginklavęs apsauginis, ką tik baigęs peržiūrėti autobusu atvykusių darbininkų leidimus, nors čia visi jau seniai vieni kitus pažįsta. Naujos taisyklės buvo aiškios bei griežtos, ir joms niekas neprieštaravo. Marijus į statyklą įėjo paskutinis. Ir vėl jį apėmė mintys apie trokštamas atostogas, tik niekaip negalėjo apsispręsti, ar eiti pas direktorių išsyk, kol dar vilki švarius marškinėlius, ir tvirtai paprašyti kelių laisvų dienų, ar geriau palaukti priešpiečių meto ir stoti prieš direktorių vilkint darbinį kombinezoną, taip bandant sudaryti stropaus darbininko, kuriam būtinas kelių dienų poilsis, įvaizdį. Jis nepajėgė sugalvoti jokios tinkamos priežasties atostogoms gauti, juk dabar, kai įmonė turi tiek naujų užsakymų ir būtina paskubėti vykdant darbus, būtų juokinga prisipažinti, kad yra įsimylėjęs, tad reikėjo sugalvoti kokią nors priežastį. Marijus žinojo, kad direktorius jį laiko geru ir patikimu darbuotoju, kuris niekada neburbėjo dėl viršvalandžių ir ne kartą buvo atėjęs dirbti sekmadienį, kad kiti vyrai galėtų pailsėti namie. Bet dabar ir aš turiu savo intymią priežastį, pagalvojo jis, atsiskirdamas nuo minios, kuri skubėjo į rūbinę, ir tvirtai žengdamas kabinetų, esančių kitame aukšte, link. Ten jis eidavo kiekvieno mėnesio pabaigoje – pasiimti atlyginimo arba prasitęsti socialinio draudimo, kartą ten reikėjo praleisti ir visą dieną, kai registravo atvykusius neatlygintinus kraujo donorus, bet tada viskas buvo kitaip. Ta pastato dalis buvo nudažyta baltai, su nauju priestatu ir oro kondicionieriais, kurių tiems, kurie ten vaikšto apsivilkę baltais marškiniais, labai pavydi darbininkai dokuose, kur karšta lyg pragare arba pasiutusiai šalta. Marijus apie nieką nenorėjo galvoti, kad tik kuo greičiau susitartų. Prie įėjimo jis jau buvo spėjęs paskambinti durininkui, kad praneštų apie savo vizitą. Prieš šiam atsiliepiant, Marijus dar kartą atsisuko jūros pusėn. Aukštai virš žemės kabojo gervė. Tai jo darbovietė, ir staiga vaikiną pervėręs jausmas privertė pamiršti atostogas ir bėgti tolyn, į liftą, – jame pagaliau pasijuto saugus. Atsiliepus durininkui, kurį Marijus pažinojo, bet vis tiek jo balsas vaikinui iki šiol skambėjo griežtai ir oficialiai, jam taip susisuko galva, kad po akimirksnio jis spėjo iškošti tik savo vardą ir nieko daugiau. Kai besijuokiantis durininkas paklausė, ko gi šis nori, jis tiesiog pasakė, kad norėtų pasikalbėti su direktoriumi, o tada išgirdo balsą iš aparato, sakantį OK. Pasigirdus skambučiui, durys buvo atrakintos, ir dabar jau nurimęs Marijus paspaudė rankeną. Visų pirma jis pajuto vėsumą ir tylą, o vėliau išgirdo elegantiškų odinių batų trepsėjimą marmuru. Marijaus akys dar nebuvo spėjusios priprasti prie tamsos, kai prieš jį išniro žmogus – tai buvo direktorius. Vaikinas vis dar laikė durų rankeną, lyg norėdamas mandagiai praleisti žmogų, ir direktorius, draugiškai pasakęs ačiū, išskubėjo lauk. Labai nustebęs, galima sakyti, netgi sutrikęs, Marijus išėjo iš paskos, žiūrėdamas, kaip spindinčius batus avintis ir tamsų kostiumą vilkintis direktorius lipa laiptais dokų link, po pažastim prispaudęs laivo brėžinius. Dabar jau buvo per vėlu. Trukdyti jam atrodė nemandagu, ir tą pačią akimirką Marijus pažvelgė į vis dar laukiantį liftą – apačioje jau girdėjosi motorų urzgimas ir įrankių žvangėjimas. Tada žemyn nusileido ir Marijus.
Kad darbininkai nematytų, jog vėluoja, vaikinas apsuko didelį ratą aplink kiemą, kuris jau buvo tuščias. Pirštų galiukais jis ėjo palei aukštą užtvarą, dengiančią darbininkus ir barakus, ir kiekvieną kartą sustodavo eidamas tarp objektų, kad įsitikintų, jog jo tikrai niekas nemato. Vakar išskalbti marškinėliai jau buvo šlapi nuo prakaito, ant odinių batų pilkavo cemento dulkės, ir jis jau buvo uždusęs. Dabar vaikinas atsirėmė į rūbinės duris, mėgindamas įsiklausyti, ar yra kas viduj, bet rūbinė buvo tuščia ir greičiausiai užrakinta – darbininkai jau plušėjo dokuose. Pažiūrėjęs į laikrodį, jis suprato, kad vėluoja beveik ketvirtį valandos, dabar apačioje buvo ir direktorius, nors šis greičiausiai sustojo kur nors prie rampos arba užkalbino kurį nors inžinierių. Marijus bėgo nesustodamas iki kito statyklos galo ir tada lyg pametęs galvą pasileido žemyn, dokų link.
Buvo karšta, todėl akimirką jam šmėstelėjo mintis, kad galėtų nusivilkti marškinėlius ir šokti į jūrą, nors tai ir būtų disciplinos pažeidimas, juk darbo metu maudytis jūroje buvo griežtai draudžiama, o kai šitiek vėlavo ir planavo atostogas, Marijus sau to tikrai negalėjo leisti.
Pasiekęs savo kraną, Marijus truputį atsipūtė, nes pasijuto tarytum pasprukęs nuo jūros. Niekur nebuvo nė gyvos dvasios, ko gero, visi dirba, pagalvojo jis ir pažvelgė aukštyn, į savo kabiną, kuri kabėjo po žydru dangumi, ir nusišypsojęs greitai pradėjo kopti viršun. Tik viršuje jis jautėsi saugus ir reikalingas. Nors alino pragariškas karštis, kuris jį buvo tarytum apglėbęs, ir ilgos darbo valandos, kurias reikėjo prastumti vienam, savo darbą Marijus mėgo. Kažkaip keistai, negalėdamas paaiškinti kodėl, jis buvo įsimylėjęs tą vaizdą, kuris atsiverdavo būnant kabinoje. Šiandien, po aistringos ir neišmiegotos nakties, tas vaizdas rodėsi dar gražesnis.
Įsitaisęs ant įkaitusios sėdynės, Marijus užvėrė savo stiklinį narvelį po dangumi. Prakaitu permirkusius marškinėlius nusivilko ir pakabino ant lango išdžiūti, o kai nusiavė batus ir basas kojas pastatė ant pedalų, aukštas sunkus įrenginys pajudėjo. Ilgas svertas, kurio gale kabojo kablys, pamažu sukosi jūros pusėn. Marijus valdė kraną užsimerkęs, žinodamas, kada reikės sustabdyti. Mašinai sustojus, jis ir vėl atsimerkė. Dabar saulė spigino taip, kad buvo galima įžiūrėti tik horizonte plytinčių salų kontūrus. Pamažu jo akys pratinosi prie apšvietimo; ryškėjo spalvos – žydra, balta, galiausiai žalia. Niekas kitas tada dar negalėjo įžvelgti laivų, plaukiančių ta juosta, kuri skiria horizontą nuo dangaus. Mašinai ir vėl įsijungus, ilgas šešėlis ištįso ant betoninio grindinio, ir Marijus pagalvojo apie tą, kuri jam prižadėjo ateitį.
Laivo sirena pasigirdo lygiai pusę dešimtos. Aštrus, į marias atsimušantis garsas iš svajų pažadino ir Marijų. Visą rytą jis dirbo savo bokšte, nors mintyse buvo visai kitur. Vaikinui atrodė, kad laikas, kai nemąstė apie darbą, slinko greičiau. Apačioje aikštė buvo beveik tuščia – darbininkai išsisklaidė po barakus, išsislapstė retuose šešėliuose ir atsargiai vyniojo savo priešpiečių ryšulėlius. Dažniausiai jie valgydavo baltą duoną su žuvimi, atlikusia nuo vakarienės. Vyno statykloje seniai niekas nebegėrė – taisyklės buvo visiškai aiškios. Pavalgę darbininkai užtrauks dūmą ir paslapčiom išsitrauks kortas. Pralaimėjęs pakeliui į namus statys visiems. Marijus prie jų prisidėdavo retai, dažniausiai jis užkąsdavo šiek tiek sūrio su duona ir išsitiesdavo šešėlyje. Saulės spinduliai labai jį išvargindavo. Tik dabar, apsivilkęs marškinėlius ir apsiavęs batus, Marijus prisiminė, kad šiandien priešpiečių jis neturi. Į darbą išėjo neužsukęs į namus, kur jo laukė lauknešėlis. Bet dabar vaikinas mąstė ne apie tai.
Net ir žinodamas, kad tai bus šiurkštus darbo disciplinos pažeidimas, Marijus tvirtai apsisprendė, kad kelioms minutėms, kaip teisinosi pats sau, paspruks iš statyklos. Paslapčiomis jis peršoko per molą ten, kur nebuvo užtvaros. Žinodamas, kad prie įėjimo tikrai ras kokį neprirakintą dviratį, planavo jį užsėdęs greitai pakilti į kalvą ir jau po kelių minučių būti kaime, kitoje salos pusėje.
Ir tikrai ten stovėjo keli neprirakinti dviračiai – Marijus net neapsidairęs čiupo vieną iš jų. Vaikinas buvo pilnas jėgų ir tikėjo, kad sugrįžti suspės dar prieš pasigirstant kitai sirenai. Iki pertraukos pabaigos buvo likę kiek mažiau nei pusvalandis, jo turėjo užtekti. Tikslas buvo aiškus – mažytė suvenyrų ir juvelyrikos parduotuvėlė, kurią matė šiandien ryte. Marijus važiavo pirkti dovanos savo merginai, kuri lauks vakare ant molo.
Jis jau buvo įveikęs pusę kelio, kuris vingiavo nuo jūros į kitą salos pusę. Plati gatvė atrodė vis ilgesnė, neseniai nubalintos nutrūkstančios linijos kelio viduryje bėgo paskui jį vis lėčiau. Marijus nebuvo įpratęs minti dviračio, todėl netrukus turėjo sustoti ant įkaitusio asfalto ir stumti dviratį į kalvą. Vis dėlto jis nepasidavė – bėgo, norėdamas kuo greičiau įveikti įkalnę, drąsindamas save, kad tada jau ir vėl užšoks ant dviračio ir likusią dalį nuvažiuos.
Prabėgus beveik dešimt minučių, daugiau, nei buvo planavęs, pasiekė kalvos viršūnę ir sustojo atsikvėpti. Dar kelias minutes jis turėjo pavažiuoti tiesiu keliu, o tada buvo nuolydis į kaimą, iki pat pagrindinės aikštės. Dabar Marijus pirmą kartą atsigręžė – pažvelgti į laivų statyklą, kuri atrodė juokingai maža, palyginti su ją supančia gamta. Statūs rifai, uolingos kalvos, apaugusios neperžengiamais samanynais, ir ryškiai spindinti jūra, supanti visą salą, kur tik žvelgė akis. Čia jis dar niekada nebuvo atėjęs pėsčiomis, nors kiekvieną rytą ir vakarą važiavo šia gatve autobusu, todėl tik dabar pastebėjo šį grožį, kurio neįmanoma nupasakoti. Marijų užliejo jausmas, kad pasielgė teisingai čia atėjęs.
Tvirtai spausdamas pedalus, lyg tik dabar būtų užsėdęs ant dviračio, vaikinas tęsė kelionę. Statyklos beveik nesimatė, nors tolumoje dar bolavo krano viršūnė. Marijui viduje kažkas spurdėjo labiau nei kada nors anksčiau, ir tik dabar jis prisiminė, kad kažkas šiandien kitaip, nei buvo įpratęs. Ant krano kablio kažkas kabojo. Didžiulė plokštė, naudojama laivų šonams sustiprinti, suposi saulėkaitoje, aukštai virš darbui skirtos aikštės. Prieš pabėgdamas į kaimą, Marijus pamiršo ją nuleisti ant laivo.
Sudrebėjęs jis išgirdo atvažiuojant mašiną. Staiga vaikiną sukaustė baimė, nors buvo įsitikinęs, kad niekas jo neseka. Per mažai laiko praėjo, kad jo būtų pasigedę – vis dar tęsėsi priešpiečių metas. Bet vis tiek jis pasitraukė nuo kelio ir nusisuko, tarytum galėtų likti nepastebėtas. Nemažindamas greičio automobilis praskriejo pro šalį, ir Marijų sustingdė mintis, kad jame sėdėjo direktorius. Tą pačią akimirką jis pagalvojo apie atostogas, kurių taip troško.
Kaimo aikštėje buvo daugybė vaikų, jie žaidė ant balto grindinio ir maudėsi prie kranto. Didesnieji šokinėjo nuo molo ir stengėsi atkreipti mergaičių dėmesį, kurios, stovėdamos ant aukštos krantinės, droviai dairėsi į juos. Kaip tik dabar iš uosto ruošėsi išplaukti elegantiškos jachtos, o baltomis rytinėmis suknelėmis vilkinčios turtingos damos iš aukšto stebėjo po truputį tolstantį paplūdimį. Jų laukė dar viena karšta ir nuobodi naktis, praleista jūreivių draugijoje. Vienintelėje aikštės viduryje esančioje kavinėje laiką leido turistai, o vietiniai jau sėdėjo pamėgtose aludėse, pasislėpusiose prie jūros.
Marijus kaip tik dabar pasiekė aikštę, pilnas jėgų, lyg nebūtų įveikęs ilgo kelio. Net ir skubėdamas, jis dar vieną ratą apsuko aplink prieplauką ir pasijuto laisvas kaip niekada. Nepaisydamas pasekmių, norėjo čia atvykti. Prisižadėjo, kad, pirmai progai pasitaikius, nusipirks dviratį ir kartu su mergina nuvažiuos maudytis kur nors, kur jie būtų tik vienudu. Važiavo jis lėtai, savo tikslo link, nes paskutinį kelio ruožą buvo įveikęs greičiau, nei tikėjosi, ir dabar turėjo kelias laisvas minutes. Vis dar galiu grįžti laiku, pagalvojo jis.
Dviratį atrėmęs į kampą, jis žengė tiesiai prie pirmos vitrinos, norėdamas apžiūrėti prekes ir, svarbiausia, kainas. Žinojo, kad nieko vertingo negali sau leisti – prieš kelias dienas buvo gavęs atlyginimą, bet prieš akis dar ilgas mėnuo, be to, reikėjo pasilikti smulkiųjų sumokėti šį vakarą už picą. Viskas, ką matė, jam atrodė įdomu ir neįprasta, juk dar niekada nebuvo pirkęs dovanos merginai, tad vien nuo tos minties jam buvo nejauku. Tiesą pasakius, Marijus nežinojo, ką geriausia būtų pirkti, kad per daug jos neįpareigotų arba kad nepasirodytų pernelyg taupus. Sidabro dirbiniai jį sužavėjo, jo akys visą laiką bėgiojo nuo dideliais pusbrangiais akmenimis papuoštų laivelių iki sidabrinių peilių laiškams. Tokių prabangių daiktų šiuo atveju pirkti nedera, pagalvojo Marijus. Aš niekada nesugebėsiu parašyti jai laiško, kuris būtų vertas to nuostabaus peilio. Sužavėjo jį ir didžiulė balta kriauklė, papuošta siaurais sidabro siūlais, bet jau kitą akimirką jis apsigalvojo, sakydamas sau, kad kriauklę merginai turi surasti pats. Galų gale Marijus apsisprendė nupirkti mažytį sidabrinį žiedelį su raudonu akmenuku, kuris labai priminė širdelę. Širdelė, pagalvojo, jai tikrai patiks.
Tvirtai apsisprendęs Marijus jau žengė prie durų, prieš tai apsidairydamas į visas puses, ar tik kas nemato – jam buvo nejauku, ypač kai perskrodė mintis, kad stovi aikštėje darbo metu. Bet durys neatsidarė. Dar kartą jis tvirtai paspaudė rankeną ir pro stiklą pažvelgė vidun. Buvo tuščia. Vieną akimirką Marijus jau norėjo įsilaužti vidun, bet susilaikė. Negalėjo sau leisti dar vienos kvailystės. Susitvardęs jis pažvelgė į lentelę, kabančią ant durų. Parduotuvėlė atidaroma tik dešimtą. Mėšlas, nusikeikė jis, nes tuo metu jau turėjo būti darbe. Jei dabar sugrįžčiau į statyklą, nepavėluočiau, bet vakare man būtų nejauku – ji tikrai nieko nesitiki, bet vis dėlto būtų gražu, jei ką nors jai padovanočiau.
Ir nieko nepaisydamas jis apsisprendė palaukti.
Pajutęs laiko naštą ant savo pečių, vaikinas tapo nekantrus. Perkeldamas kūno svorį nuo vienos kojos ant kitos, Marijus bandė dar kartą peržvelgti vitrinoje išrikiuotus sidabro dirbinius, nors negalėjo nei susikaupti, nei apmąstyti padėties, kurioje atsidūrė. Jis vis dar galėtų sugrįžti į statyklą, kur jautėsi saugus, bet pagalvojo, kad tada išduotų meilę. Todėl turi palaukti. Bet prie parduotuvės neiškentė daugiau nė minutės. Net nepagalvojęs, jis jau pasuko į priešais esančią kavinę. Buvo ištroškęs ir permirkęs prakaitu, įtampa irgi padarė savo. Neatitraukdamas akių nuo kitoje grįstos gatvės pusėje esančios vitrinos, kur puikavosi žiedas, kurį jis norėjo nupirkti, užsisakė alaus. Net ir negalėdamas žiedo įžvelgti, saugojo jį lyg savo. Alų jis išgėrė vienu mauku. Iki dešimtos buvo likusios kelios minutės – užtektinai, kad galėtų išgerti dar vieną bokalą, betgi reikėjo sugrįžti į statyklą ir užeiti pas direktorių, kuris tikrai pastebėtų, kad Marijus išgėręs, o jei dar sužinotų, kad buvo pabėgęs, tada vaikinas tikrai nebegalėtų tikėtis jokių atostogų, maža to, direktorius jį, ko gero, išsiųstų namo visam laikui.
Už kelių gatvių esančios koplyčios bokštelyje išmušė dešimtą. Tuo metu Marijus vis dar laukė paskatos, kuri išjudintų jį iš užliūliavusio sąstingio. Per kelias ilgas minutes, nežinodamas, ką daryti, jis ištuštino dar vieną bokalą alaus. Dabar vaikinas buvo nusiteikęs entuziastingai kaip niekada. Tvirtai apsisprendęs, grįsta gatve jis pasuko į parduotuvėlę, kurioje tarp daugybės kitų gražių daiktų slėpėsi jo žiedas. Durys buvo uždarytos, o viduje ramu. Atrodė, kad artimiausiu metu parduotuvėlė neatsidarys. Aukštai virš kaimo ir kažkur tarp siaurų gatvių aidėjo varpo gausmas. Marijus jau vėlavo, bet vis dar dairėsi gatvėje, vedančioje į statyklą, kur nebuvo nė gyvos dvasios, kitoje pusėje irgi nebuvo nė vieno žmogaus. Tada jis pasileido bėgti gatve žemyn, už kelių namų pasuko į siaurą praėjimą, iš kurio stačiais laipteliais buvo galima patekti į daugybę butų, o iš ten – į mažytę gatvelę, vedančią tiesiai į pagrindinę aikštę. Vaikai šokinėjo į jūrą, kavinė buvo tuščia, tik ant žemos betono užtvaros sėdėjo keli seniai ir gėrė alų. Už kampo stovėjo dviratis. Paėmęs jį, Marijus tuo pačiu keliu pasuko atgal į parduotuvėlę. Tai buvo ilgesnis ir paslaptingesnis kelias – juo daugiausia naudojosi vietiniai, ypač žiemą, kai stiprūs vėjo gūsiai pernešdavo jūros vandenį toli už molo. Marijus pasirinko šį kelią, kad pasislėptų nuo smalsių žvilgsnių ir – svarbiausia – pats nuo savęs. Tokio savęs jis dar nepažinojo, jo galva tvinksėjo, žvilgsnis buvo aptrauktas migla, matė jis neaiškiai, tačiau prieš save nuolat įsivaizdavo žiedą su raudonu akmenuku, kurį turėjo įsigyti bet kokia kaina. Marijus pastebėjo ant kelio gulintį kumščio dydžio akmenį ir įsidėjo jį į kišenę. Vaikinas ėjo vis sparčiau, dviratis barškėjo, o vaikų, kurie buvo priplaukę prie laiptelių, jis net nepastebėjo. Tvirtai apsisprendęs Marijus žengė iš aikštės ir užsėdo ant dviračio, o į dešinę ranką paėmė akmenį ir nė kiek nedvejodamas pasuko parduotuvėlės link. Kai buvo jau visai arti vitrinos, kuri spindėjo sidabru kaip niekada iki šiol, vaikinas iš visų jėgų metė į ją akmenį. Pasigirdo trenksmas ir dūžtančio stiklo džerškesys; šukės krito ant sidabro laivelių, laiškų peilių, brangių papuošalų ir juodu velvetu aptrauktos dėžės, kurioje spindėjo ir žiedas su raudonu akmenuku; šukės krito dar ilgai, lyg vasaros lietus ant įkaitusios gatvės.
O Marijus nuskriejo tolyn, lyg būtų įpratęs važiuoti dviračiu. Toli apačioje, iš gatvelės ir uždarų kiemelių pasigirdo vaikų klyksmas, garsesnis už dūžtančio stiklo garsą. Galbūt kokia nors švelni rankutė griebsis sidabro laivelių ir peilių laiškams, pagalvojo Marijus ir šyptelėjo, o man jūsų sidabro jau nebereikia.
Ant ilgos gervės, kuri kabojo ant jo keltuvo, toli apačioje, vidury statyklos jūroje, vis dar siūbavo vidurdienio saulėje spindinti metalo plokštė. Beprotiškai besileisdamas nuokalne žemyn, Marijus nepaleido jos iš akių. Jis jautė pergalės džiaugsmą. Lyg pirmą kartą būtų nugalėjęs savy glūdintį vaiką ir tapęs vyru, atsakingu už savo veiksmus.
Aplink tolumoje plytinčių tamsių salų kontūrus, prie kurių vėjas stūmė žvejų valteles, lėtai bangavo jūra.
Marijus žvelgė į ją meilės kupinu žvilgsniu.
Iš: Dušan Šarotar. Mrtvi kot. Ljubljana: Študentska založba, 2002Vertė Kristina Tamulevičiūtė
