L. W. minčių skruzdėlynas
AGNĖ ALIJAUSKAITĖ
Ludwig Wittgenstein. Kultūra ir vertė. Iš vokiečių k. vertė Saulenė Pučiliauskaitė. K.: Kitos knygos, 2013. 174 p.
Ludwigas Wittgensteinas, vienas iškiliausių XX amžiaus mąstytojų, reikšmingiausias savo mintis išdėstė „Filosofiniuose tyrinėjimuose“ ir „Loginiame filosofiniame traktate“. Charakteringa žydų kilmės filosofo asmenybė koreliuoja su intriguojančiais biografiniais faktais. Vienas įdomiausių – Wittgensteinas ir Hitleris vienu metu mokėsi toje pačioje Austrijos miesto Linco mokykloje. 1998 metais australų rašytoja Kimberley Cornish išleido kontroversiškai vertinamą knygą „The Jew of Linz“, kurioje pateikia teoriją apie galimas Hitlerio neapykantos žydams ištakas. Jų užuomazgų, pasak autorės, reikėtų ieškoti dar mokykloje, būtent Hitlerio ir Wittgensteino santykiuose. Šiaip ar taip, tai tik teorija, kurios nenuginčijamam pagrindimui trūksta faktinių duomenų, taigi, belieka pasirinkti – tikėti Cornish ar ne.
Nutolus nuo abejotinų teorijų nutolti nuo Linco nepavyksta. Pakanka įsijungti Mozarto Linco simfoniją ir atsiversti Wittgensteino „Kultūrą ir vertę“. Filosofas savo 1914–1951 metais rašytame dienoraštyje itin daug dėmesio skiria muzikai, tiesa, Wagneriui galbūt daugiau nei Mozartui; metaforiškas kalbėjimas įgyja ne tik filosofinę, bet ir literatūrinę vertę: „Wagnerio motyvus galima būtų pavadinti muzikiniais prozos sakiniais. Juk kaip esama „rimuotos prozos“, taip, žinoma, ir šiuos motyvus galima sujungti į melodinę formą, tačiau jie nesudaro vienos melodijos. Ir Wagnerio drama iš tiesų nėra drama, bet situacijų išrikiavimas, jos tarytum suveriamos siūlu, kuris yra tik sumaniai suverptas, bet be įkvėpimo, kaip motyvai ir situacijos“ (p. 92–93). 1941-aisiais Wagnerio melodijas (motyvus) palyginęs su prozos sakiniais, 1946-aisiais Wittgensteinas kalba apie Wagnerio kūrinius kaip apie kalba išreiškiamą ironiją. Atrodo, būtent taip atsiskleidžia kalbos filosofo patirtis, kurią jis pritaiko muzikos interpretacijai, vertinimui. Tokių dienoraščio įrašų gausa byloja apie autoriaus išsakomą muzikos vertės supratimo kaip žmogaus gyvenimo apraiškos buvimą.
Mąstytojas sprendžia kultūros ir žmogaus vertybinį konfliktą: kultūros išnykimas nereiškia žmogaus vertės išnykimo. Šios civilizacijos dvasia nėra vertybinis sprendinys, o vertę daiktams suteikia būtent žmogaus žvilgsnis. Mąstoma ne tik apie vertę, bet ir apie reikšmę: „Tarsi reikšmė būtų aura, kurią žodis atsineša ir išlaiko kiekvienu vartojimo atveju“ (p. 101); derėtų prisiminti kitą XX amžiaus mąstytoją, taip pat kalbos filosofą Walterį Benjaminą, jo „auros teoriją“. Pastaroji siejama ne su reikšminiu žodžio lauku, o su meno kūrinio aura. Numanomos sąsajos tampa nuorodomis skaitytojui. Implicitinė raiška keičia aiškiai apibrėžtas, dažnai lakoniškas mintis. Asociatyvus kalbėjimas ženklina ne tik artimų koncepcijų ribas, bet ir reikalingą vaizduotės žaismą. „Gražus drabužis, pavirstantis (tarsi krekantis) į daugybę kirmėlių ir gyvačių, kai tas, kuris juo vilki, patenkintas savimi žiūri į veidrodį“ (p. 51) – beveik pats Wilde’o „Doriano Grėjaus portretas“.
Žinoma, „Kultūroje ir vertėje“ gausu pastebėjimų apie Wittgensteinui reikšmingas asmenybes – filosofus, architektus, poetus… Atskiros mintys nesudaro nuoseklios visumos, bet dienoraščio formai būdingas fragmentiškumas ir neįpareigoja sistemingai kalbėti. Kiek kitaip nutinka su tekstų chronologija. Ne tokiais jau retais atvejais, kai autoriaus mintys sudėtos daugiau nei į vieną du puslapius, skaitytojas pamiršta, kurių metų įrašus skaito, – chronologija šiuo atveju svarbi. Kadangi kaskart versti puslapius atgalios ieškant datos nėra labai patogu, gerokai patogiau būtų rasti metus, pavyzdžiui, kiekvieno puslapio apačioje (teko regėti tokį sprendimą panašios struktūros leidiniuose).
Kalbant apie panašumus ir struktūrą, Wittgensteino dienoraščio pastabos primena Camus „Užrašų knygeles“. Tematikos ir rašymo stiliaus sugretinimui, suprantama, reikėtų nuodugnesnės analizės, bet datuotų užrašų žanras taip pat gali būti skaitymo pasirinkimo argumentu. Kitas, gerokai paveikesnis, argumentas – autoriaus intymumas. „Esu pernelyg minkštas, pernelyg silpnas, todėl pernelyg tingus nuveikti ką nors reikšminga“ (p. 151) – skaitytojas susipažįsta ne su filosofinių traktatų autoriumi, bet, visų pirma, su žmogumi. Ne tik su atidžiu muzikos klausytoju, vertintoju, bet ir su žydų tautos atstovu, kai „[...] Europos istorijoje žydai laikomi savotiška liga, anomalija, o niekas nenori ligą ir sveiką gyvenimą laikyti lygiaverčiais dalykais [...]“ (p. 48).
Pasak Wittgensteino, filosofuojančiojo tikslas yra taika mintyse. Užrašai veikia tarsi pastangos priartėti prie siekiamybės. „Knyga kupina gyvybės – ne kaip žmogus, bet kaip skruzdėlynas“ (p. 135) – „Kultūra ir vertė“ yra L. W. minčių skruzdėlynas, į kurį žvelgti dera atidžiai, iš lėto. Žvilgsnio gylis suteikia vertę ne tik daiktams, bet ir žodžiams.
