Kitoks kinas
AURELIJA AUŠKALNYTĖ
Bet koks nemokamas kinas yra šventė miestui ir tokį kiną reikia tik girti išsijuosus. Tačiau „Kitoks kinas“ – LGBT filmų festivalis – visgi šventės vardą turėjo pelnyti, bent mano akyse… „Ką? Ir visi filmai tik apie homoseksualumą?“ – purkštavau aš. Mat prieš akis man iškilo ne itin simpatiškas ir kiek paviršutiniškas herojus, nerandantis sau vietos neteisybės kupiname pasaulyje. Kiek neteisybės žiūrovas gali ištverti? Kaip reikėtų gydyti tokį ištvermingą žiūrovą? Laimei, mums nereikia atsakyti į šiuos klausimus. Kinas – tai masinis pasaulio perkonstravimo ginklas. Jis ėmė ir perkonstravo savo herojus ir mane, kol migravau nuo paskutinės „Skalvijos“ kino centro salės eilės iki grindų veik po pačiu ekranu ir vėl atgal ir dar kartą pirmyn ir atgal. Taip nejučiom ir pažiūrėjau didžiąją dalį festivalio repertuaro.
Išties homoseksualumo tematiką nagrinėjantis kinas yra baisiai jaunas ir čia pat besiformuojantis reiškinys. Lietuvoje jam reikia išsivaduoti iš beveik visko (netgi per vieną iš festivalio filmų man teko sėdėti šalia nežinia kaip ten patekusio jaunuolio, kuris raukėsi, purtėsi ir visai ne pašnibždom baisėjosi ekrane pamatęs besibučiuojančius vyrus, nors iš kino salės nė neketino išeiti), o pasaulyje jis kuris laikas kratosi senų
Kadras iš filmo „Storulės“
stereotipų – komiškai moteriškų vyrų, ŽIV nešiotojų ar mano jau minėtų pasaulio atstumtųjų, dažnai gerokai sutrikusių ar smarkiai traumuotų. Vujaristiškai nusiteikusiai publikai ir šie vaidmenys įdomūs, bet labai trumpai – kol sužino visas jų intymaus gyvenimo smulkmenas. Kinas, kuriame vaizduojami homoseksualūs veikėjai, iš esmės nuobodus tol, kol yra linkęs apibrėžti tuos veikėjus tik jų seksualine orientacija. Štai lesbietė, o antai – biseksualus vyras. Jie kovoja su savimi ir visuomene. Ir nieko nevyksta jų gyvenime, kas nebūtų homoseksualu. Tai tik dalinai galioja „Kitokiam kinui“, kuriame homoseksualumas tapo vienu iš kontekstų, kuriuose skleidžiasi sudėtingos bendražmogiškos dilemos. Ką tai reiškia? Pasaulis pagaliau pradeda susitaikyti su seksualinės orientacijos laisve, kurią pats sau suteikė. Gėjai, lesbietės, biseksualai ir transseksualai šiame pasaulyje nebeprivalo būti tragiškais herojais, ypač europietiškų festivalio filmų repertuare. Europietiškų – vadinasi, beveik nepataikaujančių vartotojų visuomenei – arba dėl striuko biudžeto, arba iš idėjos. Aptarsiu tik keletą iš jų.
Štai švedas E. M. Bergsmarkas pats atvyko ir pristatė dokumentinį filmą „Sraigės kiaute“, kuriame leidžia sau nieko neapibrėžti, – sprendžiant iš atsakymų į publikos klausimus, apibrėžti jis nemokėtų ir net nenorėtų. Filmo pradžioje transseksualus jaunuolis sako: geriu antidepresantus, o kitados kaipmat palengvėdavo pasidažius raudonais lūpų dažais. Pagal galiojančią tarptautinę ligų klasifikaciją, tai psichikos sutrikimas, tačiau filme apsukriai apeinamas neišsprendžiamas klausimas, kas yra savitumas, o kas – sutrikimas. Veikiau neriama į padrikas tekstų ištraukas, kurios deformuoja logiškus paaiškinimus ar samprotavimus į kalbos srautą, reiškiantį tiek pat kiek viena kitai kojas vonioje skutančios vaikinės (shemale) arba tiek, kiek gali reikšti bet koks staiga didelį ekraną užliejęs vaizdas. Kam aiškinti, kodėl šis vaizdas yra būtent toks? Tad kamera išeina į mišką, o miškas gausiai apsnigtas, galbūt kažkur šalia jo suka greitkelis, aplink purvas ir šaltis. Vidury to miško ant šakos kabo raudonas skuduras, vidury kelio guli numestas brezento gabalas arba kiaura padanga, o tarp šių kameros žvilgsnio suerotintų objektų į mišką eina vienišos vaikinės, vilkinčios iš spalvotų šiukšlių pagamintais kostiumais. Pasigirsta ir vienintelis apibrėžimas. Grožis yra vaizdo fragmentacija, o gal jausmas, kad tai, ką matai, yra daugiau už tave. Kita vertus, anoks čia apibrėžimas. Veikiau mėginimas nusakyti neapibrėžtumo jausmą, kuris ir man pažįstamas.
Kitas kelias – netikėta vokiečio A. Ranischo vizija „Storulės“. Tai darbas, primenantis judėjimui „Dogma 95“ priskiriamus filmus. Jam sukurti nebuvo reikalinga šūsnis įvairių techninių specialistų ir didelių dekoracijų – filmuoji prie ežero, randi didelį ajerą, vadinasi, ajeras filmui reikalingas, o palmė nereikalinga, nes jos prie šito ežero nėra. Atrodo, kad kartais kamerą laikantis pats režisierius ne geriau už žiūrovą žino, ką už
Kadras iš filmo „Karčios Petros fon Kant ašaros“
minutės veiks filmo herojai – kamera lygiai taip pat stebisi tuo, kas vyksta, ir atšoka nuo netikėto gesto. O filmo herojai yra du pagyvenę pilvoti vyrai, kuriuos suartina rūpinimasis Alzheimerio liga sergančia, bet giedros nuotaikos ir išradingumo nepraradusia senute su skiauterę primenančiu žilų plaukų kuokštu ant galvos. Čia vietoj ne kartą festivalyje matytos persirengimo scenos išvystame klaustrofobiškame sovietinio stiliaus (buvusi Rytų Vokietija) butuke nuogą su ausinėm šokantį storulį, o pakylėjimo minutę regime ir jo palaimingą veidą, atsispindintį sekcijos durelėse, arba visą ekraną okupuojantį kičinio sietyno vaizdą. Vėliau pilna juoko salė susivokia, kad klasika groja paties storulio galvoje, ausinių laidą susikišęs į šikną komiškasis herojus pats kuria savo pasaulį. Filmui svetimos neįveikiamos dramos, visi trys veikėjai čia kvailioja kaip pašėlę ir užmiega jaukiai susikabinę. Filmui svetimas žodis homoseksualu, artimesni žodžiai būtų Robinzonas Kruzas arba aborigenai. Tai atspindi ir kai kurie kiti festivalio filmai – brandaus vaikiškumo kupinas pasaulio tyrinėjimas arba atsivėrimas atradimui gelbėja atsitiktinai susitikusius herojus nuo jų vienišumo ir atžagarumo vieno kitam.
Festivalis baigiasi visgi ne kuo kitu kaip „Karčiomis Petros fon Kant ašaromis“ (rež. R. W. Fassbinder, 1972). Tai klasika – lėtas, neišeinantis už vieno kambario ribų pasakojimas, kuriame dalyvauja tik moterys. Jos kalba ir ūmai sustingsta tarp graikiškų freskų, vaisių padėklų ir nuogų manekenų, viena šalia kitos, šalia savo perukų ir ekstravagantiškų kostiumų. Čia jos isteriškos arba vergiškai viena kitai tarnaujančios, per akimirksnį įsimylinčios naujus fantomus. Jos yra iškamšos, besikeičiančios viena su kita pagrindiniais vaidmenimis. Tai bergždžios pastangos susitikti su Kitu, išvirstančios į kompulsyvų norą užgrobti Kitą. Būtent šis negebėjimas būti su Kitu, rūpintis Kitu rėžė man akį visuose festivalio filmuose, nes visi jie buvo apie santykius. Kiekviena meilės drama baigiasi išsiskyrimu. Tačiau tai nėra susiję su seksualine orientacija. „O taip, aš, didysis apgavikas, dreifuoju savo paties pasaulyje“, – net kelias dienas niūniuoju „The Platters“ dainą, ties kuria Petra fon Kant nustoja lieti karčias ašaras – tragedija yra su mumis, ji niekur nedings, dabar laikas numoti ranka.
