Kas gi surinktieji ir išrankiotieji?
Ateinu surinkti visų tautų ir giminių. Jos ateis ir išvys mano šlovę. Duosiu ženklą jiems ir tuos, kurie iš jų bus išlikę, pasiųsiu pas tautas: į Taršišą, Putą ir Ludą, Mešechą, Tubalą ir Javaną, – į tolimąsias salas, kurios niekuomet negirdėjo garso apie mane, neregėjo mano šlovės. Jie paskelbs tautoms mano garbę. Ir iš visų tautų, – sako VIEŠPATS, – jie pargabens jūsų brolius kaip atnašą VIEŠPAČIUI – ant arklių ir vežimuose, neštuvais, ant mulų ir kupranugarių. Atgabens juos į Jeruzalę, mano šventąjį kalną, – sako VIEŠPATS, – kaip izraeliečiai kad neša savo atnašą švariuose induose. Kai kuriuos iš jų padarysiu kunigais ir levitais, – sako VIEŠPATS.
Iz 66, 18–21
Šis pranašo Izaijo knygos skyrius – šią knygą užbaigiantis orakulas. Ir ne (vien) todėl, kad skamba kaip pranašystė, kuri turėtų išsipildyti netolimoje ar tolimoje ateityje, bet ir (ar bent jau) dėl to, kad kai kurie bylojimai tokie neaiškūs, nerišlūs, jog kartais sunku pasakyti, ar ta(s), kuri(s) rašė, nelabai mokėjo kalbą, kuria rašė, ar tiems, kuriems buvo bylojama, buvo pernelyg gerai žinomas kontekstas, kuris savaime užsipildė, jiems šiuos žodžius skaitant, kaip šiais, SMS kultūros, laikais. Kad būtų aiškiau, pateiksiu pažodinį 17, 18 ir 19 eilučių vertimą, imperfektą (hebrajų kalbos veiksmažodžio formą, reiškiančią neužbaigtą veiksmą) versdama būsimuoju laiku, o perfektą (formą, atitinkamai reiškiančią užbaigtą veiksmą) – būtuoju, skyrybos ženklų nedėsiu, nes jų nėra originale, nebent ten, kur akivaizdžiai jie gali būti, nekeisdami minties, o aiškius trūkius tarp žodžių, kuriuos vertėjai bando užpildyti savomis interpretacijomis, kad tekstas pasidarytų rišlus, pažymėsiu daugtaškiu:
Tie, kurie pašventina save ir apvalo save soduose… po vieną… viduryje valgydami kiaulieną, ir bjaurastį, ir pelę kartu baigs. YHWH ištarmė. Ir ašai… jų darbai ir jų mintys… atėjusi… surinkti visų tautų ir kalbų, ir atėjo, ir pamatė mano Šlovę. Ir aš daviau jiems ženklą, ir pasiunčiau pabėgėlius / išsigelbėjusius iš jų tautoms Taršišo, Pulo ir Ludo, laidančių strėles, Tubalo ir Javano, tolimųjų salų, kurie nebuvo girdėję mano garso ir nematė mano Šlovės, ir jie paskelbė mano Šlovę tautose.Dažnas vertėjas nepaiso imperfekto ir perfekto kaitalionės hebrajiškame tekste ir kai jau pradeda orakulo žanro tekstą versti būsimuoju laiku, tai taip ir tęsia. Tokiu būdu tekstas prakalbinamas taip, lyg nuolat bylotų apie tai, kas dar neįvyko, bet turi įvykti. Krikščioniškos interpretacijos, beje, dažnai taiko pešer metodą, t. y. interpretaciją, kai biblinis tekstas suprantamas kaip išsipildęs būtent tame konkrečiame asmenyje ir / ar bendruomenėje. Krikščionybės atveju tai būtų Jėzus ir / ar Bažnyčia. Taip šis pranašo Izaijo tekstas perskaitomas kaip pranašiškai bylojantis apie krikščionių Bažnyčios sukūrimą iš „tautų („etnosų“) ir kalbų“, nes ta „tauta“, kuriai buvo skirtas pirminis Apreiškimas ir su kuria buvo sudaryta Sandora, nebuvo šiai ištikima.
Tačiau, atsižvelgiant į perfektą, yra įmanomas ir kitas perskaitymas. Pranašas nurodo egzistuojančias religines praktikas, kurių laikosi kažkas, kam priešinami tie, kurie surinkti į „Surinkimą“ (kibbuc – bendruomenė, nuo veiksmažodžio le-kabec – surinkti, atitinkamai graikiškai synagogein, iš kur – sinagoga) iš „tautų ir kalbų“, kurie išvydo Šlovę. Ir jiems buvo duotas ženklas, ir pabėgėliai (pleitim) iš jų buvo pasiųsti į kitas, konkrečiai nurodytas „tautas“, gyvenusias finikiečių, sirų bei graikų miestuose ir vietovėse, kur gyventojai nebuvo dar girdėję apie šį Dievą, jo Šlovę, ir iš jų buvo visomis to laikotarpio transporto priemonėmis atvežti „broliai“ kaip atnaša šiam Dievui, iš jų netgi bus paimti į kunigus ir levitus.
Taigi, jei turime išankstinį įsitikinimą, kad visa priešprieša, kuri Biblijoje pranašų plėtojama, yra tarp judėjų, kurie tapatinami su izraelitais, ir „tautų“ (etnosų, „gojų“) ir kad pirmieji buvo tos pačios kilmės bendrija, šis pranašo tekstas pasirodo dar neaiškesnis nei dabar net ir vertimuose, kuriuose tuos neaiškumus mėginama užglaistyti.
Minėtus įsitikinimus suskliautus, lieka galima rekonstrukcija, kad ši pirminė Sinagoga, apie kurią kalba pranašas, buvo suburta iš „tautų ir kalbų“, iš priėmusiųjų Dievo Šlovę, nepriklausomai nuo kilmės („pabėgėlių“), jų surinktų „brolių“ iš kraštų aplink Judėją, kur dar nebuvo girdėta apie Šlovę. Iš pastarųjų bus ir tie, kurie taps kunigais ir levitais. Tai lyg ir kertasi su Mozės Įstatymo nuostatomis, pagal kurias kunigai ir levitai turėjo būti kilę iš vienos izraelitų giminių, Levio. Taigi jau ši Sinagoga, bendrija, buvo rinktų, surinktų ir išrinktų (išrankiotų) iš įvairių tautų bendrija. Bendro tikėjimo, o ne bendros kilmės, gentinė ar etninė bendrija. Bent jau pirminė, kuri perdavė šį tikėjimą, kad ir transformuotą, Krikščionių Surinkimui, vadinamam Bažnyčia.
Ir ta Šlovė jau paskleista, pasklidusi „tolimosiose salose“, kartu su ne-šlove, tais „surinktųjų“ ir „išrinktųjų“ darbais, kurie garbės nedaro šiam Dievui (prisimink „ašai… jų darbuose ir užmojuose“) kaip ir anas „bjaurasčių“ ir „pelių“ valgymas.
-akp-
