Apie veidą kaip faktą

JURGIS VININGAS

Rugpjūčio 14 d. Klaipėdos galerijoje „Si:said“ buvo pristatyta Rolando Marčiaus tapybos paroda „Nepamenu tavo veido“ (veiks iki rugsėjo 3 d.).Jis gimė ir užaugo Klaipėdoje. 1994–1998 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje. 1998–2009 m. gyveno ir dirbo JAV. Nuo 2012 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Šiuo metu gyvena ir kuria Klaipėdoje, aktyviai dalyvauja parodose, pleneruose, rengia meno dirbtuves.

Naktį aš prabudau, ir man pasirodė, kad aš neatsimenu tavo veido, atsimenu rankas, drabužius, o veido nėra.

^{Iš Raimundo Banionio filmo „Neatmenu tavo veido“ (1988)}

Tapybos, ypač figūrinės (ją reikėtų skirti nuo figūratyvinės¹), anot Deleuze’o, pranašumas štai koks: ji išvaduoja prezenciją iš reprezentacijos, savo spalvine sistema sukurdama tiesioginio poveikio nervų sistemai sistemą, isteriją paversdama menu, įsteigdama „estetinę kliniką“, o isteriškoji tapybos esmė lieka nepriklausoma nuo psichiatrijos ir psichoanalizės, „tapyba yra isterija arba konvertuoja isteriją, nes paverčia dabartį tiesiogiai regima“².

Tapyba kaip isterija išvaduoja linijas ir spalvas iš jų reprezentatyvios funkcijos, kartu emancipuodama stebėtojo akį; akis tampa „polivalentišku neapibrėžtu organu“, gebančiu matyti kūną be organų (Figūrą) – intensyvų kūną, spinoziškąją substanciją, kūną, apibrėžtą judėjimu, srautu, vis viva, kūną, priešingą organizmui, kūną, neturintį organų, vietoj jų turintį slenksčius arba lygius, kuriais tasai kūnas be organų „srūva“, kūnas be organų kaip mėsa ir nervai, – matyti Figūrą kaip gryną prezenciją. Akis išsivaduoja iš organizmo, iš savo organinės funkcijos, o spalva ir linija – iš reprezentatyviosios. Deleuze’as rašė, kad tai savo tapyboje įgyvendino Francis Baconas, vaizduodamas kūną be organų ir galvą be veido.

Rolando Marčiaus tapyba sugestijuoja galvos be veido konceptą iškart. Marčius pats užsiminė, kad norėjo tapyti galvų be veidų portretus. Menininkas tapo portretus, remdamasis nuotraukomis, atliktomis naudojant kompiuterinę tomografiją, atskleidžiančiomis vidinę galvos sandarą: pasitelkus X spindulius atliekamos skersinio pjūvio kūno nuotraukos, žmogaus kūnas virtualiai sukapojamas tarsi mėsininko kapokliu – vaizdas,

taip masinęs Bacono vaizduotę. Tačiau Marčiaus tapyba artimesnė, tarkime, Damieno Richterio, o ne Bacono kūriniams. Marčiaus, kaip ir Richterio, tapybos objektas yra ne tiek mėsa, kiek emanacija. Tad čia veikiau yra štai kaip: tapydamas galvą iš vidaus, Marčius iš tikrųjų kuria veidų, o ne galvų, portretus, nes galva, kaip pažymėjo Deleuze’as, yra kaukolę dengianti mėsa (kurios čia menininkas atsisako), o veidas – kaulinė galvos struktūra. Galva yra mėsa. Galva be veido yra mėsa. Vadinasi, kaukolė be mėsos yra veidas?

X bangos, prasiskverbdamos į organizmą, „pasisavina“ kūną iš vis viva bangų (čia kalbu grynai vizualiai), sugriebdamos (prehending) kūną kaip organizmą. Rentgeno šviesa, atskleisdama objekto struktūrą, panaikina paviršinę sandarą, regimą dienos šviesoje – taip apnuoginama tik erdvinė organizmo struktūra, nuasmeninta vidinė kaukė kūnui, o galva eliminuojama, galva kaip savo imperatyvais mus kasdienybėje užklumpantis Kitas. Taip mums patvirtinama kažkas šiaip jau intuityvaus – kad veidą atmintyje išsaugo tik paslaptis, kad skverbimasis į Kitą asimptotiškai neįmanomas ir kad panaikinus paslaptį lieka tik nuasmenintas, singuliarumą praradęs Kitas, Kitas-fosilija, ne kaip nežinoma ir paslaptinga kitybė, bet kaip svetimasis. Užmaršties kaip paslaptingumo prarasties reiškinys, tiesiogiai vedantis į susvetimėjimą, būtent ir nagrinėjamas Banionio filme: sanatorijoje užsimezgė meilė tarp Letos ir Sauliaus, tačiau pradingus paslapčiai, jungusiai du paauglius, Leta „nebeprisimena“ mylimojo veido. Kai, praėjus nemažai laiko po jų išsiskyrimo, Saulius pasibeldžia į jos namų duris, Leta jį atpažįsta, tačiau nebejaučia jam meilės. Ji atpažįsta Saulių, tačiau nebepamena jo veido, nebepamena paslapties, suteikusios jo veidui bruožus.

Šiaip ar taip, teigti, kad Marčius tapo tik kaulinę veido struktūrą, būtų klaidinga. Kaukolės / veido struktūros atsisakoma (1), šizofreniniame violetiniame lauke galvos kontūras gaubiamas baltos aureolės (tą pačią baltą aureolę piešiniuose naudodavo Egonas Schiele, ji signifikuoja nervinę įtampą, supančią figūras – kūnus skausmo ir seksualinio troškimo smelkiamais kaulais). Matome žalsvai melsvą deformuotą / transformuotą profilį, galvos be veido mėsą, besiveržiančią visu savo intensyvumu, ji ima panėšėti į jūros bangas, mušančias krantą – tarsi mėsa ir kraujas beviltiškai bėgtų nuo rentgeno šviesos, bandydami prasibrauti pro trachėjos užtvarą, tarsi tai dustų.

Rolandas Marčius tapo veidą kaip faktą, o ne kaip struktūrą. Kaip užmirštą faktą arba, reikėtų sakyti, kaip užmaršties, o ne atminties faktą. Veido struktūra pradingusi, likęs tik vaiduoklis, menantis praeities encounter (2).

Erdvinės struktūros atsisakoma (3), teisingiau, ji tampa kauke, kurią apgyvendina demoniškos jėgos. Drobėje išryškinta viršutinė kaukolės dalis, masyvi kakta, o žandikaulis pranykęs ir vietoj jo – užuomina į deformuotus / transformuotus nasrus, kuriuos tapant atsisakyta detalumo. Nasrai paversti linijiniu raizginiu, žaibo kamuoliu, ir taip veikiau vaizduojamas urzgimas, o ne nasrai (pavyzdžiui, jau Turneris tapė griaustinį, o ne žaibą). Negali čia neprisiminti Cezanne’o tapytų kaukolių, kaukolių be žandikaulių, didžiulėmis kaktomis įžūliai besibraunančių iš drobės į stebėtojo erdvę. Tačiau Cezanne’as tapė mirusiųjų kaukoles, o Marčius – gyvastį; čia kakta atidengta, apnuoginamos pulsuojančios smegenys – vieta, kuri galėtų būti suvokta kaip lokalizuojanti apsėdimą, teptuku (skirtingai nei fotoaparatas ar elektrinė gitara, teptukas nėra fališkas simbolis) iš jos išcentruojamą ir diseminuojamą visoje drobėje.

Veidas nėra substancialus. Spinoza pirmasis po Herakleito prakalbo apie nesubstancialią kiekvieno individo esatį, apibrėžiamą santykiu tarp individo dalių (kurių – begalybė) judėjimo ir rimties. Nėra būtybių, turinčių nedalomą branduolį, materialią ar konceptualią minimą, mes – ne subjektai (!). Kiekvieno mūsų quidditas nusakoma vien minėtu santykiu. Šis santykis gali pakisti taip radikaliai (pavyzdžiui, ligos atveju), kad apie artimąjį sakome – „tai nebe tas žmogus“. Santykio tarp dalių judėjimo ir rimties kaita tikriausiai ir yra užmaršties galimybė, jei iš tiesų užmirštama ne tai, kas paviršiuje, ne vien išorinė veido struktūra, bet tai, kas glūdi po ja. Tad tai, kas rentgeno fotografijoje, kaip anksčiau minėjom, yra tuščia, nuasmeninta kaukė, Marčiaus tapyboje transformuojama į vidinę veido šmėklą, toji negyvos fosilijos kaukė atgimsta, ją užsideda satyras – tikrasis, kaip sakė Nietzsche, mūsų protėvis. Tai, kas glūdi po paviršine struktūra, kas yra nematoma, – ir tai yra vienas ne-reprezentatyvios ir ne-naratyvinės tapybos tikslų, – tampa reginiu.

___

¹ Jeano-François Lyotard’o skirtis tarp figural ir figuratif. Deleuze’as naudojo šią skirtį analizuodamas Bacono tapybą. Figūratyvinė tapyba reprezentuoja objektą, o figūrinė (Bacono) vaizduoja „gryną“ figūrą – kūną, išvaduotą iš reprezentacijos ir naratyvo.
² Gilles Deleuze, Francis Bacon: The Logic of Sensation, trans. D. W. Smith, Continuum: 2003, p. 52.