Plaukikas

PAULIUS ANDRIUŠKEVIČIUS

Dabar tau tegali padėti vanduo.

Erdvėje girdėti muzika para para paradise every time she closed her eyes. Atsimušusi nuo sienų, ji krenta ant tramplinų, atsispiria ir su nauja jėga skambiai pliumpteli į vandenį, iš jo atsklidusi, visai nusilpusi, su didžiulėmis pastangomis dar prasibrauna pro mano ausis dengiantį guminį apvalkalą, ir man belieka her eyes. Nežinau, kokios yra her eyes, bet my eyes melsvai pilkos, kaip ant Baltijos kranto smėlyje aptiktas akmenėlis, kaip lapkričio darganos Vilniuje, įprastos šiose platumose gimusiam žmogui. Jokios egzotikos, jokio paradise. Tačiau užsidėjus akinius spalvos tampa sodresnės, nors neturėtų, juk plastikiniai lęšiai be dioptrijų. Gal taip aštrėja pojūčiai? Kūno plaukai pasišiaušė, tarytum pasiruošė susitikti su jų ašmenimis, oda pašiurpo. Ji laukia. Aš irgi laukiu. Vandens paviršiuje plūduriuoja laikrodis, o jame laikas, kuris teka į priešingą pusę. Bet aš žinau (o manimi ir ji) – netrukus viskas pasikeis. Po mumis pėdos ant drėgnų plytelių, slidžių Baltijos akmenėlių. Virš galvos stogas, plakamas rudeninio dušo. Priešais glotni vandens žydrynė su atspindžiais. Šiam pasauliui liko jau tiek nedaug, vos kelios akimirkos. Stipriai užsimerk…

Ten, kitoje pusėje, kitaip nei šioje. Oda tuoj pat prisitaiko, sulaukusi nebešiurpsta, prasilenkę su ašmeniniais pojūčiais plaukeliai guviai juda. Coldplay pakeitė burbulų muzika. Baltos melodijų gijos plūste plūsta iš šnervių, nuogos blauzdos ritmingai muša taktą. Aš esu vandens instrumentas, orkestrui nesusirinkus (nenuostabu, juk pirmadienio popietė) sąžiningai repetuojantis Purslų debesį C-dur. Rami povandeninė

vienatvė tetrunka vieną amžinybę ir šviesmetį sekundės. Negaliu užsibūti, privalau sugrįžti atgal bent akies krašteliu, kad įsitikinčiau, jog manasis pasaulis vis dar po saule.

Tikrai, viršuje šviesiau nei gelmėje. Tačiau dabar nėra laiko palyginimams, reikia veikti: Entry – panardink sulenktą ranką į vandenį -> Catch – ištiesk ją ir užgriebk vandens -> Pull – trauk ranką po savimi -> Follow-Through – leisk ištiestai rankai judėti, kol pasieks šlaunį -> Recovery – ištrauk ranką iš vandens ir grąžink ją į pradinę padėtį.

Recovery. Vandens malūnėlis sukasi grodamas jau pažįstamą melodiją, kaip tos prisukamos dėžutės sendaikčių parduotuvėse. Aš esu sendaiktis sulūžusiais pečiais, sudužusiom strėnom ir atsisukusiu liemeniu. Kiekvieną pirmadienio popietę klibėdamas atlieku savo 25 metrų ilgio vandeninį maršą. Kairė, dešinė!

Būdamas vandenyje mėgstu stebėti savo plaukiantį kūną. Gal kiek paradoksalu, tačiau prieš stebėjimą privalau užsimerkti (stipriai užsimerk…), o jau tada belieka išsirinkti žiūros tašką. Tais kartais esu sau perregimas, visai kaip baseino vanduo. Regiu jame (savyje) kiekvieną slankstelį, kiekvieną prakaito lašelį, kiekvieną atodūsį. Kairė, dešinė, įkvėpt.

Viršum akių lygio spėjau pamatyti netikėtai iš kažkur atsiradusią moterį, prie baseino krašto mokančią plaukti vaiką: „Nugarytę aukštyn kojytėm kojytėm dirbi dirbi nuu paleisk tą lentutę!“ Ji juda išilgai baseino su maždaug dviejų metrų ilgio kartimi, kuria kartkartėmis baksteli besitaškančiam buožgalviukui į šoną, kai šis neteisingai atlieka instrukcijas. Salė pilna skardaus instruktorės balso, pasigirstančio tarp dviejų para. Grimztančiu žvilgsniu palydžiu jos įgarsintą atvaizdą.

Recovery. Dabar esu nebepermatomas, nebematau slankstelių, vietoj jų regiu berniuko siluetą. Plūduriuoja parudavusiame senelio Jurgio neseniai iškasto prūdo vandenyje. Ak, beplaukės vaikiškos galūnėlės, nevykusiai bandančios vykdyti mamos komandą: šuniuku! Gerklėje vanduo, o šnervėse prūdo gyventojų, peraugusių karpių, kvapas. Prastai atliekamoje burbulų simfonijoje jis iš paskutiniųjų kapanojasi į paviršių, kur nėra karpių, kur mama ir senelis Jurgis, kur šviesiau!

Recovery. „O vo taip vo koksai šaunuolis!“ – moteris su kartimi. O buvo kadaise moteris šlapių lapų krūvoje. Šią akimirką beveik galiu ją pajusti, skruostu prisiglaudęs prie vandens (kaip nuostabu – jis (aišku, kad skruostas) guli išilgai vandens ir neskęsta, o juk tereikėjo pasukti galvą į kairę pusę!), buvo tokia gaiviai vėsi ir drėgna. Gulėjome joje abu. Buvo ruduo ir ant mūsų lijo lietus (tas pats, kuris šiandien turškiasi ant stogo) ir viskas iš tiesų juk buvo taip paprasta, nors ir atrodė sudėtinga. Ir namo visuomet iš jos grįždavau įmirkęs, pats dabar nebežinau kuo. Laikėsi, bet paskui nusiplovė, kai vieną vakarą aš ir tėvas su chlorke pabandėm. Daugiau jos nebejaučiau.

Pabandyk pajausti glaudes ant savo kūno. Vargu ar pavyks. Esu girdėjęs, kad plaukikai jaučia, kai jų kūnai prakaituoja po vandeniu. Mano kūnas jaučiasi lyg įspraustas į aptemptą kombinezoną be užtrauktuko. Patogu, tačiau po kurio laiko pradeda varginti.

Įdomu, kiek iš tikrųjų dabar valandų… For fuck’s sake, aš juk po truputį virstu Malonu! Jis namie, ant lovos, merdėja. Jam liko jau tiek nedaug, vos kelios akimirkos. Vos 20 puslapių. Kairė, dešinė, įkvėpt.

Sfhtkivtrvt!! Viskas OK, taip jau nutinka, tik kitą kartą aukščiau kilstelsiu galvą ir kvėptelsiu plačiai pravėręs burną. Svarbiausia neprisiryti tos chlorkės ir kantriai tęsti toliau.

Entry. Į palatą įėjo moteris ir uždėjusi ranką man ant krūtinės kineskopu ėmė atidžiai klausytis. Sumažėjęs plaučių tūris sukelia komplikacijas krūtininėje dalyje. „Mydocalm“ po dvi per dieną, o daugiau nežinau, ką patarti, belieka stebėti. Tad sugrįžkime prie stebėjimo – stipriai užsimerk…

…Traukdamas pietų link, baigiantis trečiai dienai keliauninkas atsiduria Anastazijoje, mieste, kurį skalauja koncentriški kanalai, virš kurio sklando aitvarai. Atrodo, kad tapau aitvaru, sklandančiu virš Italo miesto kanalų tinklo. Esu gana žemai, kad galėčiau stebėti (ne)matomą miestą, tačiau ir gana aukštai, kad likčiau incognito. Apačioje, po vėjo blaškomu mano kūnu, plyti vandens kapiliarų išvagotas salos kūnas. Jis abejingas, jo pulsuojanti širdis nejaučia padangėje kybančios į aitvarą reinkarnavusios plaukiko širdies. Et, tai juk tik dar viena diena Anastazijoje: tik sprangus per favore šio miesto valkatai, tik atsibodusi baltinių rietuvė viešbučio skalbėjai, tik ištreniruotas kairė dešinė prieplaukos žvejui. Tačiau aš matau turgaus mėsininką, po prekystaliu romiai diriantį zuikiui odą, matau kikenančias merginas pakrantėje prie valčių, matau atokiau jas stebintį vienišą irklininką – jis nujaučia, kur šįvakar panelės trauks, – matau pagyvenusius vyrus su mažais skėtukais, snūdinėjančius violetiniuose alyvų šešėliuose, pastebiu vaikų būrelius, aikštėse žaidžiančius kamuoliu, net galiu pasakyti, kurie išdykę, o kurie ne. Mane pasiekia iš toli atsklidęs kepamų kaštonų kvapas, aš užuodžiu druską fabriko katiluose ir vyrų prakaitą, tik negaliu įkvėpti to vandens, kuris plyti po manimi – matau tai, ko neužuodžiu, užuodžiu tai, ko nematau. Ir garsai mano prisijaukinti: didelio medinio tilto aimana, arklių prunkštimas, kūdikių verksmas… Bet ten, apačioje, yra dar kažkas.

Sunkiai įžiūrimi (kad ir kaip tai gali pasirodyti keista, tačiau būnant aitvaru kartais tenka prisimerkti) keturi juodi taškai žalio vandens fone. Netoli jų, ant fondamentos, plakamos silpnų bangelių, susispietęs žmonių pulkelis. Tai daugiausia jauni vyrai, vienmarškiniai, raumeningi ir linksmi. Atokiau jų stovi porelė pagyvenusių – vienas raudonu, kitas violetiniu apsiaustu. Iš jų pozų ir aukštų kaktų gali suprasti, kad jie turi galią įsakyti vienmarškiniams, dabar besiilsintiems po nujaučiamo darbo. „Apsiaustai“ kasosi savo tankias barzdas ir žiovauja, šiandien jų darbai taip pat link pabaigos. Pavyksta šį tą nugirsti:

– Mancano quattro e siamo a posto cosí.

– Sai chi manca?

– Due sifilitici, un vecchio con la tubercolosi e quel maledetto pazzo che da tre settimane sta urlando: „L’acqua, l’acqua!“

– Che scemo. Dicono che quei cretini sono i più felici in questa città che affonda.

– Eh certo. Quegli incurabili sono incurabili, appunto.

– Ragazzi, rimboccatevi le maniche, abbiamo altri quattro!

Incurabili. Jiems jau niekas negalėjo padėti, nei vaistai, nei juos išradinėję ir išrašinėję gydytojai, nei tikėjimas, nei netikėjimas, tik žalias Anastazijos vanduo, priešnuodis ir nuodas tuo pačiu metu. Susifokusavus vaizdui, pradedu matyti juos aiškiai – keturi. Visi keturi be rūbų, pražiotomis burnomis. Trijų kūnai išduoda juos kamavusias ligas: vidutinio amžiaus vyro, gausiai nusėto rausvomis pūslelėmis, senio su didžiuliu violetiniu augliu pakaklėje ir jaunos juodbruvės merginos išsiklaipiusiomis galūnėmis. Ketvirtas kūnas be ypatingų žymių (gal įsivėlė klaida, gal visgi curabilo?!) buvo berniuko. Jį lagūnos bangos plakė labiau nei kitus, srovės vieną akimirką jį nunešdavo arčiau vienos iš išsuktų merginos kojų, kitą akimirką jis jau remdavosi pakaušiu į išpampusį senio vėžį. Jo plaukai buvo šviesūs, o akys… plačiai atsimerk… Melsvai pilkos ir jis, matyt, buvo kilęs ne iš šių kraštų, o gal dar būtų išaugęs į juodbruvį anastazietį, kas ten žino. Aš nejaučiu jo ligos, nematau, kuo jis sirgo, įdomu, ar jis pats tai spėjo suprasti – kad sirgo, kad mirė. Taip, dabar žinau, kas ten žemai, apačioje. Žaliame pursluotame vandenyje plūduriuoja mirtis. Ten guli Malonas, kuris man palinkus prie jo lovos nesuprasdavo, ar jis gyvas, ar jau miręs, ar jis dar čia, ar jau tenai, kitoje pusėje, kur šviesiau. Ten gelmėje kažkas tyliai griežia Purslų debesį – para para pa…

Recovery. …ra para paradise every time she closed her eyes. Moters nebėra, dabar toje vietoje, kur ji darbavosi kartimi, ant plastikinės kėdės snaudžia gelbėtojas su raudonais šortais ir marškinėliais, ant kurių užrašas – „Vytautas“.

Dabar man tegali padėti vanduo.