Pagrindinis imperatyvas – rašyti gerai
Su liepos 14–27 d. Vilniuje vykusių tarptautinių Vasaros literatūros seminarų steigėju amerikiečių rašytoju MIKHAILU IOSSELIU kalbasi Marijus Gailius
– Mūsų šalies pristatyme seminarų dalyviams radau spalvingą pastabą, kad Lietuva – tai unikali posovietinė erdvė, kur rašytojai esą gali atrasti įdomių siužetų ir prisiliesti prie kitoniškos dvasios. Ar kūrybinių dirbtuvių dalyviai patyrė Lietuvą kaip įkvepiančią, prozišką šalį?
– Jie tikrai patiria ir žino, jiems buvo pasakyta ir patys galėjo pamatyti, kad čia iš tikrųjų yra komplikuota vieta. Maža šalis, kurioje susikondensavę daug problemų ir fenomenų. Tai istoriškai turtinga, sena erdvė, o žmonės iš Šiaurės Amerikos nėra pripratę prie tokio istorijos gylio. Tad jie jaučia, kad ši vieta žymiai skiriasi nuo tos, kurią patys pažįsta, kurioje yra užaugę. Jie čia yra tarytum dingę, bet dingę visi kartu ir būtent dėl kūrybinių tikslų. Jie čia atvyksta pažiūrėti į rašymo procesą kitokiu žvilgsniu ir galbūt net permąstyti savo rašymo būdą ir plėtojamas temas. Lietuva jiems yra išties neįprasta vieta.
Kai kurie dalyviai rimtai domisi Rytų Europa ir čia atranda perėjimo iš buvusios Sovietų Sąjungos į neokupuotąją Europą ženklų.
– Jūs pats, profesoriau, buvote užsiminęs, kad dirbtuves teko iškelti iš Sankt Peterburgo, nes ten bjaurėjant politinei situacijai darėsi sudėtingiau susiburti ir rašyti. Atsidūrėte Lietuvoje.
– Apie 2005 metus jau buvo aišku, kad surengsime dešimtuosius seminarus Rusijoje ir programą galų gale suspenduosime. Pirmiausia dėl psichologinių priežasčių, nes šalies politinė padėtis itin staigiai pradėjo keistis tokia linkme, kuri mane vertė jaustis labai nepatogiai psichologiškai ir emociškai. Nenorėjau į tokią šalį kviestis didelės grupės amerikiečių ir kanadiečių. Rusija ėmė darytis policine valstybe, staiga buvusioji KGB pradėjo sukinėtis aplink ir klausinėti manęs, iš kur aš žinąs, kad programoje nedalyvauja CŽV agentų. Šalis tiesiog tapo nemalonia vieta – ėmiau ją vertinti kaip buvusią Sovietų Sąjungą, o tokio atsikartojimo šalinausi. Pajutau, kad Sankt Peterburgas, toks pilnas girtaujančių, ksenofobų, antisemitų, tapo nesaugus didelei grupei amerikiečių. O juk kiekvienam norisi laisvai pabūti mieste, susitikti su vietiniais rašytojais, pasivaikščioti palei kanalus, trumpam pasijusti kaip Dostojevskis.
Tad ir nusprendėme palikti Sankt Peterburgą. Ir pagalvojau, kodėl nesurengus seminarų Vilniuje, juolab kad čia turėjau draugų iš Sovietų Sąjungos laikų.
– Pats esate dvikalbis kūrėjas. Kaip jums pavyko susigyventi su anglų kalba ir net tapti literatūros profesoriumi?
– Turėjau tiesiog labai sunkiai dirbti – kito kelio ir nėra. Iš pradžių pradėjau nuo pratimų. Dar turėjau susidaryti distanciją tarp savęs ir savo gyvenimo, o rusų kalba – mano gimtoji – nesiūlė tokios galimybės. Tuomet pamaniau: rašysiu paprastus sakinius angliškai it jungdamas juos į dėlionę ar kryžiažodį. Sakinys po sakinio turėjau juos suvaldyti ir padaryti paprastus, o kartu prasmingus. Sakinys vijo sakinį tarytum plyta, dedama ant plytos, ir taip radau kelią per nepažįstamos kalbos pelkę. Sakinys po sakinio, pasažas po pasažo, paragrafas po paragrafo parašiau pirmąją istoriją. Tuomet – antrąją, kitas, kol galiausiai pasidarė paprasčiau.
– Susidaro įspūdis, kad išmokti angliškai buvote priverstas.
– Na, niekas nepriėjo ir nenurodė mokytis anglų kalbos. Nereikia būti Einsteinu, kad suprastum, jog, norint būti rašytoju Amerikoje, vis dėlto reikia išmokti angliškai. Tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis emigruojant į JAV. Aš ir kiti draugai, pogrindinės literatūros kūrėjai, naiviai vylėmės, kad jeigu išspausdins knygą – už ją ir sumokės. Maniau, kad įmanoma rašyti rusiškai ir taip pragyventi.
Bet netrukus susivokiau, kad toks principas neveikia, o atsarginio plano aš neturėjau. Tad toliau galvodamas, ką čia dabar daryti, praktikavausi kurti angliškai. Tai dariau iš noro toliau rašyti ir rašyti būtent tokia kalba, kuri galėjo pasiūlyti tam tikrą rezistencijos galimybę.
Beje, yra toks labai naudingas pratimas – bandyti rašyti kalba, kurią išmanai gerai, bet dar ne puikiai. Jeigu neišeina nieko sukurti, vadinasi, neturi ir istorijos.
– Anglakalbiuose kraštuose autorių konkurencija ir kūrinių pasiūla žymiai didesnė. Kaip manote, ar verta lietuvių autoriams bandyti rašyti angliškai?
– Aš sakyčiau, kad tai iš tikro priklauso nuo rašymo kokybės. Pirminė problema rašytojui – ne pradėti rašyti angliškai, o būti atrastam. Matot, ne kalbos čia reikalas: Šiaurės Amerikoje milijonai rašytojų, kurie yra paprasčiausiai blogi. Nors rašo angliškai, bet yra niekalas. Manau, kad autorius turėtų rašyti ta kalba, kurioje jaučiasi patogiausiai. Aš pats pradėjau kurti angliškai, nes, galima sakyti, buvau priverstas.
Tačiau noriu priminti, kad vienas iškiliausių Amerikos rašytojų Isaacas Singeris, Nobelio premijos laureatas, gyvendamas Niujorke rašė jidiš. Į anglų kalbą jis juk buvo išverstas. Kai kurie puikiai Amerikoje žinomi rašytojai, pavyzdžiui, Gabrielis García Márquezas, angliškai nėra parašę nė eilutės. Tad tai joks principas.
Pagrindinis imperatyvas yra rašyti gerai. Taip pat svarbu būti pastebėtam, atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku, o tai jau priklauso nuo trupučio sėkmės.
– O jūs pats konkuruojate su kitais anglakalbiais rašytojais?
– Manau, kad svarbu yra ne įsitraukti į konkurenciją, o daryti savo reikalus ir mėgautis pačiu procesu, taip pat būti adekvačiam sau pačiam, nesistengti savęs pranokti, nebandyti savęs su kuo nors lyginti, mat tai būtų tiesiausias kelias pasidaryti neproduktyviam. Reikia tiesiog harmoningai sugyventi su rašymu, kuris juk yra nelengvas dalykas.
Taip, Šiaurės Amerika yra didžiulė teritorija su gausybe skirtingų žmonių ir visokių rašytojų. Bet kiekvienas gali rasti savo nišą, tekstais susidominčių kolegų ir žmonių.
Gyvenimas ne visuomet teisingas, bet rašytojystės atveju jis atseikėja pagal nuopelnus – kiekvienam tiek, kiek šis vertas. Išskyrus atvejus, kai peržengi ribas, kai viltys yra gerokai didesnės nei galimybės. Reikia būti adekvačiam. Tiesiog rašai, mėgaujiesi tuo ir tikiesi, kad ir kitiems patiks. O jei ne – tai gal jiems tų rašinių ir nereikia.
O tai irgi gerai. Kartais.
– Tokių pamokų turbūt gavo ir jaunieji lietuvių autoriai, šiuose Vasaros literatūros seminaruose tobulinę rašymo instrumentą kartu su Nacionalinės premijos laureatu Sigitu Parulskiu.
– Rašymo programos turi visokių tikslų, kitos trunka ne tik dvi savaites, bet ir mėnesius ar dvejus metus, kaip įprastai būna Amerikoje.
Ir vienas iš jų tikslų – įteisinti rašymą kaip profesiją tokiame pasaulyje, kuris nebūtinai padrąsina būti rašytoju. Kita funkcija – padėti rašytojui užsiauginti storą odą ir suprasti, kad jeigu kažkam nepatinka tekstai, tai dar nereiškia, kad parašyta negerai. Visuomet bus žmonių, kurie nemėgs tavo tekstų ar paties asmeniškai, bet svarbu apie tai negalvoti.
Užtat svarbu atkreipti dėmesį į pastabas žmonių, kuriuos gerbi. Kartu naudinga vertinti savo kūrinį tarytum nepažįstamojo akimis, kitaip sakant, nuo jo atsitraukti ir pažiūrėti, lyg būtų parašytas kieno nors kito.
Tavo gyvenime visada yra žmonių, kurie išreikš besąlyginę paramą: tavo sutuoktinis, tavo vaikinas arba mergina, tavo tėvas, motina, draugai – jie padeda pasijusti laimingam, tad nepasakys: ne, šitas tekstas yra blogas. Jie ištars: jis nuostabus, tu labai talentingas. Vadinasi, reikia būti apsuptam žmonių, kuriems rūpi rašymas, bet kurie nėra susiję asmeniškai ir emociškai.
Tai štai tam ir reikalingos kūrybinės rašymo dirbtuvės.
Parengta pagal Žinių radijo laidą „Aktualioji kultūra“
