Miego sutrikimai Vilniuje

LAURA ŠVEDAITĖ

Yra toks žaidimas „Diena–naktis“. Dieną visi gali judėti, o naktį reikia sustingti. Pralaimi tas, kuris naktį krusteli.

Diena

Oras – tvankus ir glitus, prieš lietų, pilnas prakaito kvapo.

Dabar visi juda. Juda ir ant parduotuvės slenksčio sudribusio Brisiaus letenėlės. Jos bėga ristele per sapnuojamas žoles, per asfaltą, per benzino balas, kol katės vaizdas galiausiai kažkur nepaaiškinamai išnyksta ir telieka tuščias Vilnius. Toks tuščias, kad norisi kaukti.

(O Maskvoje, žmonės kalba, šunys jau išmokę naudotis metro.)

Naktis

Oras – minkštas, mėlynas, naktinis, apgaubia veidą, švelniai glosto kaklą.

Vilnius. Julija stovi ant šaligatvio krašto, pro ją pradarda paskutinis troleibusas. Tuomet ji pagalvoja, kad maždaug toks yra Vilniaus greitis. Dardančio troleibuso.

Julija eina pro knapsinčius prie Aušros vartų vargšus, jai akimirką dingteli, kad jų kojų žaizdose gyvena Dievas. Nuo tokios minties pasidaro vieniša, pasidaro sunku gyventi ir norisi vemti. Laikas išsitęsia iki begalybės. Julija ima bijoti, kad tai niekada nesibaigs, kad toks jausmas bus visados. Toks tikras pačia tikriausia savo reikšme – visados. Toks, koks iš tiesų nė neegzistuoja.

Kai niekas nemato, ji persižegnoja.

Diena

Oras – saldus, labiau dangiškas nei žmogiškas.

Vilnius. Algis sėdi prie Vilnelės ir liurlina alų. Staiga jis pasisuka į draugą, kurį vadina savo sielos draugu, ir sako:

– Žinai, mes gyvename vienafunkcio žmogaus visuomenėje, – jis tikisi atsako, tikisi Kažko besąlygiško, bet sulaukia abejingos vienafunkcės tylos. Aiškiai matosi, kaip draugas nusuka savo žvilgsnį į tolį ir galvoja apie Kažką kita.

Sielos draugų sielos įstringa tyloje ir tik upė nenustoja tekėjusi – teka ir teka, ir neša visą Žmogaus purvą, nežinodama, kad tai purvas.

Naktis

Oras – aklina tamsa, tinkamas šikšnosparniams pasiskraidyti.

Julija sapnuoja savo balsą. Jis sako:

Urtės Sabutytės nuotrauka

– Man čia nuobodu.

– Man irgi, – atsako Julija.

– Išleisk mane.

– O kur tu eisi?

– Nežinau. Pavargau nuo tavęs – geriau būsiu aidas.

– O aš?

– O aš aš ašašaššš?

Diena

Oras – po lietaus, po miego, po aistros, visur – netikrai žalia, mažyčiai sodrūs medžių lapeliai pilni gyvybės.

Julija skaičiuoja. Ji skaičiuoja, kai galvoja, kai negalvoja, kai eina apsipirkti, kai pykstasi su kuo nors, kai dažosi, kai stengiasi neskaičiuoti. Vienas, du, trys, keturi, penki, tik neaišku, šeši, septyni, ką, aštuoni, devyni, ji, dešimt, skaičiuoja.

Naktis

Oras – vėjuotas, maišosi dangus su žeme.

Julija sapnuoja. Ji sėdi uždaryta bokšte prieš didžiulį veidrodį, visai neturi ką veikti, tad pasiima pincetą ir pradeda pešioti antakių plaukelius, po vieną, atsargiai – tačiau jau nebe plaukelius, – o plunksnas, kaip iš pagalvės, tokias baltas ir švelnias.

Ir pagalvoja – ak, velnias, paukštėju. Tada išskleidžia sparnus ir palieka bokštą.

Diena

Oras – saulėtas, tviskantis, šiltas.

– Mes gyvename trumpalaikės atminties visuomenėje, – Algis mėgsta skambius pasakymus, o kai apsvaigsta – mėgsta dar ir skambiai pasakyti. Jis vėl liurlina alų prie Vilnelės – vienas – ir stebi šiukšles. O šiukšlės pamažu pūva, darosi slidžios ir gličios. Tas puvimas, rodos, išsitęsia iki begalybės. Algis ima bijoti, kad tai niekada nesibaigs, kad toks šiukšlinas jausmas bus visados. Toks šiukšlinas pačia tikriausia savo reikšme – visados. Toks, koks iš tiesų nė neegzistuoja. Kiekviena šiukšlė pūva savaip. Algis išsitiesia ant žemės ir iškart pajunta, kad visgi jo kūnas ir šiukšlės dabar turi kažką bendro.

Naktis

Oras – atsiduodantis karšta derva.

Algis sapnuoja Antakalnį – bet ne Antakalnį – su daug bažnyčių ir kupolų. Šviečia saulė, tokia ypatinga tokį vakarą; tauri sodri šviesa dengia pastatus ir žemę; upė – ant jos kranto stovi skulptūra – žilas vyras, iškėlęs sudžiūvusias rankas į dangų; ankštas kambarys – ten, pasirodo, Algis dabar gyvena. Jis sėdi ant lovos krašto, rūko ilgą cigaretę, į kambarį įsliūkina nuoga mergina apvaliomis krūtimis (visai kaip tie Antakalnio kupolai) ir sako:

– Algi, reikia susikaupti. Reikia sukaupti šimtą dubenų lietaus vandens ir praustis juo. Ypač veidą ir rankas. Rankas ir veidą – kad darbai ir mintys būtų švarūs.

Diena

Oras – šalta ir drėgna. Žvarba patenka į kūną pro pirštų galiukus ir kyla aukštyn rankomis, kol pasiekia širdį.

– Sunkiai pasiekiu pati save, – mąsto Julija. Ji jau valandą stovi duše ir niekaip negali išjungti karštos vandens srovės. Nes kai šitai padarys, žvarba ir vėl smelksis į kūną pro pirštų galiukus, kils aukštyn rankomis, kol pasieks širdį. O tada beliks tik kaukti.

Naktis

Oras – gaivus, tinkamas miegoti.

Julija sapnuoja, kad jos tėvas nori ją nužudyti ir šitai visiems atrodo daugmaž normalu. Algis sapnuoja, kad jam sunku sukąsti dantis. Julija sapnuoja, kad iš viršaus ant jos krenta juodas fortepijonas. Algis sapnuoja, kad užlipa į raudoną kalną.

Dar Algis sapnuoja, kad sprogsta po vandeniu, dar – kad nešioja paukščio kaukę. Dar sapnuoja lapės olą su kryžium, kur visai liūdnais momentais galima priglausti galvą ir mintimis pasikalbėti su Kuo nors kitu.

Algis dar kažką sapnuoja. Akivaizdu – sapnuoja per daug.

Diena

Oras – sodrus.

Susitikimų laikas yra labai svarbus. Julija ir Algis prasilenkia Literatų gatvėje. Jų susitikimas trunka vos keletą akimirkų, bet Julija įsimena jo iš pažiūros stiprias rankas, o Algis įsimena jos baikščias stirniškas akis. Jie nesustoja ir eina toliau, kiekvienas savo keliais – susipynusiais ir nesimetriškais, su perėjimais ir išnykimais, staigiais atsiradimais ir nutrūkimais.

Naktis

Oras – pilnas deguonies ir pilnaties šviesos.

Julija negali užmigti. Kartais nelyja iš dangaus, bet lyja nuo senų medžių lapų ir iš akių kampučių. Ji verkia ir kiekvienoje ašaroje atsispindi po mėnulį. Dabar jos kalėjimas yra jos kūno dydžio – kaip tik jai tinkamas kalėti iki gyvos galvos. Mąstymo ratai, kurie sukasi ir sukasi. Julijai atsibodo gyventi trumpalaikius dalykus – gyventi žiemą, pavasarį, vasarą, rudenį. Ji nori, kad meilė degintų, kad ji gimdytų vaikus, kad užlietų jausmai, kurie užlieja milijonus skirtingų moterų.

Diena

Oras – pilnas moteriškų kvepalų.

Algis ir Julija vėl susitinka. Jie sėdi Prancūzparky, ant skirtingų suoliukų. Julija stebi jo kietai suspaustas lūpas, o Algis vėl mąsto apie visuomenę ir bemąstydamas žiūri į Julijos stirniškas akis. Tik jam niekaip nepavyksta sudėti šių dviejų dalykų į vieną – visuomenės ir stirniškų akių.

Naktis

Oras – tyras.

Julija sapnuoja – mergina peršauta kakta ant kelių sūpuoja kūdikį.

– Karai prasideda naktį, – mąsto Algis, pasirėmęs ant šono.

– Vaikai prasideda naktį, – mąsto Julija, susirietusi embriono poza.

Gal todėl jie naktimis negali užmigti, išsigalvoti miego, išsinerti iš realybės, atsiriboti nuo reikiamybių ir tikimybių teorijos.

– Vienas, melstis, du, medituoti, trys, levituoti, keturi, dreifuoti, penki, kvestionuoti, šeši, mąstyti, septyni, svarstyti, aštuoni, abejoti, devyni, jausti, leisti sau jausti, jausti tai, ką jaučiu, jausti iki paskutinio, – Julija kalbasi su savimi, nors norėtų pakalbėti su Kuo nors kitu.

Diena

Oras – neįsimintinas.

Algis lipa laiptais ir mąsto apie kasdienybę. Pasikartojimai ir atsikartojimai. Antrame aukšte jį pasitinka senutė ir klausia – kiek dabar valandų – jos abu laikrodžiai rodo devintą – tačiau dar tik – septinta – atsako Algis ir palydi ją namo.

Naktis

Oras – šilkinis, tyvuliuojantis, vos vos svyruojantis nuo vėjo.

Julija sapnuoja čigonę, kuri savo ilgais dailiais pirštais grabinėja jos pilvą ir apsimeta, kad bando paglostyti. Tačiau jau sapne Julija numano, kad čigonė rengiasi pavogti jos širdį. Julija nori ištrūkti, visaip muistosi, kol visi patalai atsiduria ant žemės. Bet širdis lieka vietoje.

O Algis sapnuoja stiprų vėją, kuris griauna namus, daužo langus, drasko žemę, bet nepaliečia jo paties.

– Nebijok, rytoj saulė švies, – per miegus pranašauja Julija.

Ir prisninga. Sunkiai sunkiai taip. Ant stogų, balkonų, gatvių, viso pasaulio.

Diena

Oras – prašmatnus, blizgantis, plevenantis kažkur skersgatviuose.

Julija važiuodama traukiniu pamato negyvą stirną, stingstančią pamiškės baloje. Ir niekas nieko negali padaryti. Vienas, du, trys, jai visada rūpėjo sudėtingos mintys, bet dabar ji pradeda suvokti, kad viskas sudėtinga savaime.

O Algis, taip ir nepamatęs stirnos (nes sėdi kitoje traukinio pusėje), susigalvoja sau gyvenimo tikslą – mylėti visus ir visada, dieną ir naktį.

– Aš tave myliu, – jis kartoja orui, – myliu myliu myliu, – kol žodžio reikšmė pradeda nykti ir telieka Algis, kurio niekur kitur daugiau nėra šiame pasaulyje – tik viename žmogiškame kūne.

Naktis

Oras – paprastas, kur ne kur kvepiantis skalbimo milteliais.

Julijai vėl sunku kalbėti. Vadinasi, ji turi pasakyti kažką svarbaus:

– Vienas, du, trys, keturi, padėk, penki, šeši, man…

Julija pradeda melstis būtent tuomet, kai nebesvarbu, ar Dievas yra.

Diena

Oras – šviežias, dar neiškvėpuotas, neiškalbėtas, neišgyventas.

Būna, Vilnių kartais apninka nuobodulys.

– Bet iš kur jis atsiranda?

– Iš didžiulių lūkesčių.

Naktis

Oras – vilnietiškas.

Julija su Algiu dar kelis kartus prasilenkia gatvėse ir gatvelėse, tačiau taip niekada ir nepasikalba, net nepasisveikina. Tikriausiai dėl to, kad Vilniuje apie orą nekalbama, o apie kitus dalykus – dažniausiai tylima. Šiaip ar taip, jie dar susitiks daug kartų – čia juk visada sutiksi žmogų, apie kurį pagalvoji. Maždaug toks yra Vilniaus dydis.

Diena

Oras – ?

Brisius dar niekada nebuvo Maskvoje ir tikriausiai nebus. Jis nieko neišmano apie metro ir kartais pamiršta savo vardą. Tačiau viena Brisius žino gerai – diena prasideda maždaug septintą valandą ryto prie vienos Naujamiesčio kebabinės durų.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.