Laiko iltimis, lapės pėdsakais

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ

Valdemaras Kukulas. Vertybių apžvalgos ratas: žvilgsnis į 2004–2011 m. kultūrinę spaudą.K.: Kauko laiptai, 2012. 432 p.

„Yra tie, kurių nėra kuo pakeisti“, – knygos pradžioje rašo „Nemuno“ redaktorius Viktoras Rudžianskas. Ne taip seniai Andriaus Jakučiūno „Literatūroje ir mene“ pradėtos rašyti kultūrinės spaudos apžvalgos skaitytojams dažnai primena kritišką Valdemaro Kukulo žvilgsnį į prozos, poezijos publikacijas. Kritikos savitumas svarbus ne mažiau nei tęstinumas, taigi, su nepakeičiamumo teiginiu tenka sutikti. Šiuo atveju turiu omenyje ne veiksmo atlikimą (vieną veiksmo atlikėją pakeisti kitu nėra sudėtinga), bet tai, kaip jis yra atliekamas, kiek aprėpia kritiškas žvilgsnis, kokie lingvistiniai modeliai pasitelkiami kaip išraiškos formos. Žinoma, siekiamybe gali tapti valia išsaugoti būtent kalbėjimo manieros tęstinumą – tokiu atveju tikrai yra tie, kurių nėra kuo pakeisti. Tokį reiškinį vis dėlto norisi vertinti kaip natūralų nuolatinį kismą, o ne kaip nesibaigiančių praradimų virtinės dalį. Tuomet prasmės netenka ir mažai ką tepasakantis vertinimas geriau, blogiau – netenka todėl, kad žiūros lauką okupuoja teisingesnis, prasmingesnis kitaip.

Kitoniškumo nuojautą neišvengiamai sufleruoja laiko istoriškumas. Prieš devynerius metus stebėtas literatūrinis vyksmas gali būti reikšminga nuoroda į dabarties įvykius, gali tapti pastarųjų pretekstu ar paaiškinimu. Vienoje apžvalgų Kukulas cituoja Vandos Juknaitės interviu, kuriame ji teigia atidaus klausymosi svarbą, mat klausymasis yra reikšmingesnis už kalbėjimą. Vis ištinkanti intuityvi klausymosi svarbos pajauta tampa dingstimi pažvelgti į apžvalgas.

Visų pirma, norisi įvertinti titaniškas kultūrinės spaudos apžvalgininko pastangas. Pats Kukulas vienoje iš 2005 m. apžvalgų („Vieškelyje – džipai ir hipiai“, p. 64) skaičiuoja per mėnesį kultūrinės periodikos skaitytojo perskaitytas „knygas“. Pasikliaujant skaičiavimais, vien kultūrinių savaitraščių tekstų kiekybė gana įspūdinga – apie penki tūkstančiai mašinraščio puslapių. Be abejo, dabartinė situacija pasikeitusi, ir pasikeitusi veikiausiai mažesnių titaniškų pastangų reikmės link, bet skaičiai vis viena suponuoja pagarbą tam, kuris imasi tokio darbo. Kita vertus, platus kiekybinis diapazonas sukuria kokybinį problemiškumą. Rašančių mūsuose tikrai netrūksta, kai kurių vardų (vardų, ne kūrėjų, nes autorius iš teksto dažnai neatpažįstamas, belieka atpažinti vardą) vis naujos publikacijos pasirodo dar nespėjus tinkamai apmąstyti ankstesnių. Kitais atvejais, priešingai, publikacijos tampa vienkartiniais blykstelėjimais, kurie netrukus užgęsta. Rašančių netrūksta, kultūrinės periodikos taip pat, tad iš kur tokios raštingos tautos kalbos praradimo pavojus? Viena iš prielaidų galėtų būti desperatiškas troškimas kalbėti. Ne susikalbėti ir jau tikrai ne klausytis, tik kalbėti, o kuria kalba, pripažinkim, ne taip ir svarbu. Pastarasis sakinys sėkmingai taptų dar vienu argumentu Kukulo apžvalgose vyraujančiai globalizacijos kritikai, bet šio teksto autorė neturi jokių intencijų palaikyti radikalią prieš globalizaciją nukreiptą mintį, greičiau priešingai. „Vertybių apžvalgos rate“ aiškiai juntamas apžvalgininko idėjinis angažuotumas, kuris, būdamas ne visuomet tinkamai argumentuotas, sukuria veikiau emocinės iškrovos, o ne racionalaus vertinimo įspūdį. Kritikuojamas „nusikalstamas optimizmas“ reprezentuoja kalbėtojo (nusikalstamo?) pesimizmo poziciją. Tokį kalbėjimą galima pateisinti efektingumu, ne taip jau retai sukuriančiu paveikumo aurą. Deja, ne taip jau retai nutinka ir visiškai priešingai.

Suprantama, toks kalbėjimas svarbus ne (ar bent jau ne vien) dėl retorinių subtilybių. Tikroji svarba atsiskleidžia prasmių intertekstualumo fasaduose, kai į literatūrinės apžvalgos ratą patenka kultūriniai, sociologiniai, ekonominiai, politiniai niuansai. Neabejoju, kad yra skaitytojų, kurie pasigenda panašios stilistikos įžvalgų. Tik jie ne kuo kitu, o savo buvimu galėtų pasakyti, ar tokio pobūdžio įžvalgos išties reikalingos.

Kukulo apžvalgose globalizacijos nereikalingumo liudijimus intensyvumu lenkia postmodernizmo kritika. Šis vadinamas agresyviu, nuolatos supriešinamas su klasika. Komparatyvistinių argumentų dažniausiai išvengiama, o būtent jie galėtų tapti tokio kalbėjimo ašimi. Kritikuojamas literatūros virsmas pramoga (ar tikrai virto ir ar tikrai pramoga?) taip pat kelia abejonių. Jeigu ne autoriui būdinga savybė absoliutinti, tikėtina, abejonių kiltų mažiau. Gal netgi tiek pat mažai, kiek jų atsiranda skaitant prozos, poezijos vertinimus, kurie dažnai peržengia subjektyvios kritikos ribas (žinoma, būtų pernelyg drąsu teigti, kad jos visiškai išvengiama). Taiklūs pastebėjimai dėl turinio ir formos santykio pokyčių, poezijos kaip integralios visumos pamatymas nepamirštant išskirti konkrečių autorių ir nuolatinis publikacijų perprodukcijos vertinimas tampa reikalingu chronologiniu rodikliu.

Chronologiškai stebimas kultūros pasaulio vyksmas, atrodo, per daug nekinta. „RS suvažiavime sėdėjau, žiūrėjau į priešais išsirikiavusias galvas ir liūdnai galvojau: jei būčiau kurio nors kultūrinio leidinio redaktorius, kuo galėčiau remtis, ką galėčiau spausdinti? O juk beveik keturi šimtai profesionalų…“ (p. 160, iš 2007 m. rašytos apžvalgos) – štai tokia toji literatūrinio gyvenimo refleksija. Nors… gal kaip tik dėl atkakliai šimtų profesionalų kartojamo „imkit mane ir spausdinkit“ sukasi vertybių apžvalgos ir visi kiti ratai.

___

Donaldas Kajokas. Lapės gaudymas: eseistinės užsklandėlės. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. 160 p.

Šįkart intriga užsimezga vos perskaičius neįprastą žanro įvardijimą. Atsiverčiu „Lapės gaudymą“, nes labai jau knieti pačiupinėti tas eseistines užsklandėles. Donaldui Kajokui, atrodo, tai taip pat bent kiek naujas kalbėjimo būdas – debiutavęs kaip poetas, vėliau tapęs romanistu, eseistu, ieškojimus (turbūt derėtų sakyti – gaudymus) eseistikos paribiuose tęsia negirdėtomis neregėtomis užsklandėlėmis. Kadangi sąmonės srautų intensyvumas neleidžia atsiriboti nuo ankstesnių skaitymo patyrimų, prisimenu Alio Balbieriaus hifus iš „Vaivorykštės ir neandertaliečio“. Kajoko užsklandėlės visai sėkmingai galėtų tapti Balbieriaus hifų ir eseistikos sintezės rezultatu. Netikėtu, fragmentuotu, neįpareigojančiu. Žinoma, jei ne vienas didelis „bet“ – abu autoriai vis dėlto kuria savitai ir šis sugretinimas galėjo įvykti vos dėl kelių stilistinių, idėjinių sąsajų. Pavyzdžiui, dėl tekstuose atsispindinčios Rytų kultūroms artimos pasaulėvokos ar poetinio kalbėjimo neišvengiamybės.

Tačiau „Lapės gaudyme“ kalbama ne tik apie Rytus. Prisimenamas Kantas, Nietzsche (pastarąjį rašytojas prisipažįsta gerbiantis iki tokio laipsnio, kad šis filosofas jam nebereikalingas), nemažai kitų autorių, kurių reikšmingumas skaitytojui veikiausiai priklauso nuo ankstesnių skaitymo patyrimų. Tiesa, filosofai, rašytojai ir kiti eseistinių užsklandėlių herojai prisimenami tik trumpai, vos keletu sakinių. Kartais tokių fragmentuotų blykstelėjimų neužtenka, pasigendu išplėtotų minties figūrų, kurios padėtų nepasiklysti semantikos lauko platumose. Meditatyvus rašymas sukuria galimybę prasminei atverčiai, bet prieiga prie gilesnių teksto klodų ne visada pasiekiama.

Kajokas tekstinėse meditacijose poetiškai kalba apie poeziją – ji „pakeičia drabužėlius, užsiriša kitą skarelę ir vėl išeina į žmones“ (p. 22), o eilėraščių skaitymą taikliai vadina „pauzės menu“. Galima daryti prielaidą, kad kalbėjimui apie poeziją teksto lakoniškumas tinka taip pat puikiai kaip ir pačiai poezijai, nes šiose užsklandėlėse minties tęstinumo dažniausiai pakanka. Panašiai nutinka su mintijimais apie (kokybe nepasižyminčią) literatūrą – juose knyga, visai kaip eilėraštis, aprengiama puošniais drabužėliais, literatų pasiunčiama pasaulin „jei ne kaip pranašas, tai bent jau kaip sveikinimo atvirukas“, o pasaulis „dažniausiai gauna uždaruką“ (p. 26). Homo ludens įžvalgų paveikumą sukuria suvaldyto kalbinio žaismo efektas. Jei šypsnį sukelia atviruko-uždaruko nuotykis, nenusišypsoti bus sudėtinga užsukus ir į „nebrangią literatūros plebėjų greito maisto virtuvę“ (p. 29). Alegorinį kalbėjimą keičia lingvistiniai sapnų įprasminimai, kuriems perskaityti galgi visai neprivalu pasitelkti jungiškąjį matymą. Sapnus keičia postmodernizmo kritika, kurios stygius nūdienos kontekstuose, rodos, nejuntamas. Tiesa, toji kritika nestokoja žaismo, nėra suvaržyta atsainaus kategoriškumo, tad visai neblogai papildo margą užsklandėlių pasažą.

Margos lapės gaudymas gali būti išsivadavimo iš kalbinio ribotumo simboliu. Tokiu atveju tekstų lakoniškumas, peržengiantis formos ribas, tampa lapės (simbolio) šešėliu. Kartais šešėliuoti puslapiai užpildo tuštumą, kitais kartais vice versa – pripildo tuštumos. Galbūt lapę pavyks sugauti tada, kai išsipildžius nebeliks kartais.