Kronika nedega

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Fotografas Raimondas Urbakavičius. Atgimimo kronika 1987–1993. V.: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2013. 368 p.

Lietuvos nacionalinis muziejus išleido Raimondo Urbakavičiaus fotoalbumą „Atgimimo kronika 1987–1993“. Viršelio aplanke – žmonių galvų jūra viename iš mitingų. Sakau, kaip įprasta, pagražindama – jūra, nors bespalvė nuotrauka, kuri yra daug gilesnė nei spalvota, ir praėjusio nuo anų įvykių laiko lavina tą jūrą bent mano akyse nevalingai paverčia žeme, žemės grumsteliais, žemės dulkėmis. Kiek žmonių, kuriuos dabar tyrinėju pasiėmusi lupą, jau yra po žeme – ilgai varčiusi albumą galiu tvirtinti, kad Dainuojančią revoliuciją darė ne jauni, o vidutinio amžiaus žmonės. Masinių susibūrimų vietų nuotraukos (taip pat kaip, pavyzdžiui, didžiuliame būryje ant pakylų laiptelių sugalvoję įsiamžinti kokios nors šventės dalyviai) bent man visada daro keistą letarginį spaudimą, nes žmonių galvos ir akys būna nukreiptos į vieną pusę, žiūri į amžinybę, jau beveik ir yra anoji.

Tai kokia ta Atgimimo kronika, slenkanti nebūtin, bet norinti visokiais pavidalais išlikti ir, be abejo, išliksianti, nes „rankraščiai nedega“?

Vėlgi dėl tos „dainuojančios“ – ir šis solidus fotometraštis prasideda nuo „Roko maršo“ 1987-ųjų liepą. Istorinį faktą, kad pirmieji viešai ėmė bruzdėti lietuvių metalistai, jau įsisąmoninome, taip gražiau ir kitiems iš šono atrodo (na, kokiems nors oranžiniams ukrainiečiams ar rožiniams gruzinams), taip, matyt, ir liks. Nors kiekvienas lietuvis gali turėti savąją Atgimimo pradžią – ir man tas atskaitos taškas yra Adomo Mickevičiaus paminklas visu mėnesiu vėliau (ten buvo susirinkę tik patys drąsiausi fotografai ir tikrai ne metalistai). Kaskart, kai per kokią nors TV laidą pamatau tuos nepaprastus kino kadrus prie Adomo (nežinau, kieno filmuotus) – apima neblankstantis džiugesys: ne tokios jau didelės minios viduryje kamera vos atranda nediduką jauną vyrą baltais marškiniais – Julius Sasnauskas! – kuris šypsosi ir ramiai atsakinėja jį kamantinėjančiam korespondentui.

Urbakavičiaus fotoalbume (sudarytoja Onutė Butkutė) subtiliai po mitingų ir eitynių įžanginės euforijos pereinama prie minorinio Trijų kryžių atkasimo ir ekspedicijos į Igarką su jau josios suklypusiais kryžiais ir barakais (p. 82–93). Panašus teminis blokas įmūrijamas ir vėliau (p. 168–199) – Laptevų jūra, Jakutija, palaikų pervežimo ritualas tarsi jau leidžia tragiškose vietose vaizdą simbolinti, išvysti ir neutralių, tiesiog peizažinių vaizdų.

Albume viršų ima masės, o ne galvos – Urbakavičius yra masių poetas. Manau, milžiniškame fotografo archyve yra visi ir visko, bet šiuose rėmeliuose brangi visai atskiro portreto vieta skiriama tik Brazauskui, Landsbergiui, Juozaičiui. Pirmasis turbūt sąmoningai įdedamas pabrėžtinai nuobodus už nuobodžios suvažiavimo tribūnos, o gaila, nes tendencingumas istorinės kronikos nepuošia (p. 204); antrasis iškilmingai atsiverčia albume jaukiuose namuose prie rojalio, ir šitos fotosesijos poetiškos pozos atitolina profesorių nuo nepoetiškų masių (p. 208–209); trečiasis revoliucionierius, žinoma, pats gražiausias, lyg pagimdytas anų laikų virpančio oro, keliantis žaislinę, negrabiai susiūtą tautinę vėliavėlę (p. 33), išstumtas tribūninės masės į avansceną (p. 101).

Yra ir daugybė kitų veidų, pritrauktų objektyvo arčiau ar vos su lupa įžiūrimų. Visi ir kiekvienas jau ieškojo, ieško, ieškos savęs šitame (ar kitame) albume, ir tai labai žmogiška. Taip, Vingio parke tą rekordinio skaičiaus mitingo dieną buvau ir aš! O albumo gimimo dieną – per paralelinį Urbakavičiaus parodos atidarymą Nacionaliniame muziejuje – stebėjau atėjusį išvaizdųjį Kazimierą Motieką, kuriam, matyt, buvo jau pasufleruota ir jis, laimingas, nužygiavo tiesiai prie savo atvaizdo ant sienos… Mylėti teatrą savyje, o ne save teatre sekasi akimirksnį ar du – vis tiek atsigręži ir pasižiūri, kaipgi tu ten atrodei.

Prisispyrusi asmeniškai sau ieškojau albume grynų „literatūros ir meno“ ingredientų – radau etatinę Tautos poeto vietą visiems laikams užėmusį Bernardą Brazdžionį (p. 163), Vydūną (p. 324), A. J. Greimą (p. 336) ir staiga suvokiau, kad pastarųjų dviejų palaikų perlaidojimo faktas yra maža grandinėlė, pasirodo, jau tada, 1991 ir 1992 m., sujungusi Lietuvą ir ES. Na, koks knygos montažas, taip ir perskaičiau. Ooo, dievuliau, bet kiek visko dar bus sumontuota iš visokiausių kino ir fotoarchyvų! Atsimenu, studijuodami kritiką VGIK’e, visi tiesiog kaifavome po kelis kartus žiūrėdami Michailo Romo „Paprastą fašizmą“, stebėdamiesi, kaip galima „be siūlių“, visai į kitą pusę sumontuoti nacistinės Vokietijos archyvų kroniką, kokį didelį kiną galima iš jos padaryti.

Sukant albumo temų vektorių į priešingą pusę, į Rytus, dar iki tų nuobodokų finalinių koplytstulpių, diplomatinių jungčių su Vakarais, įdėtas dramatiškas Maskvos pučo nuotraukų blokas (p. 300–317) – fotografui Urbakavičiui, kaip „Respublikos“ reporteriui, pasisekė iš vieno jau užvirusio katilo įpulti į kitą, didesnį ir kunkuliuojantį. „Turėjau mėgėjišką veidrodinį fotoaparatą su gana silpnu objektyvu, prasta rusiška juosta, o aplinkui – kolegos fotografai iš garsiausių pasaulio informacinių agentūrų su metro ilgio teleobjektyvais“ (p. 11). Taip, nelygios techninės jėgos, bet Raimondui pavyko, negalėjo nepavykti turint tokią patirtį ir turbūt nujaučiant – karo korespondentui svarbiausia pakliūti į sūkurio epicentrą… Galvų jūra Maskvoje nuo mūsiškės skiriasi tik į viršų iškeltais pergalės pirštais; vėlgi dominuoja vidutinio ir vyresnio amžiaus publika (jauni veidai ir pas mus, ir pas juos fiksuojami pomirtinėse nuotraukose – pagerbiant Sausio 13-osios ar pučo aukas – ir čia nieko naujo, didžiausias pavojus sutraukia jauniausius).

Verčiant lapus kur kas labiau nei festivalinės laisvės akimirkomis Vašingtone (p. 232–239) širdis apsidžiaugia toliau einančiomis nuotraukomis Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje (p. 240–243) ir pasienyje ties Lazdijų muitine (p. 246–249). Deja, jų nedaug. Nedaug tos snūduriuojančios Lietuvos provincijos (nėra čia, manau, mažai bus ir kituose albumuose tokių miesteliukų kaip Kaunas, Klaipėda, Druskininkai ir t. t.), visą revoliucijos darymą ji perleido sostinei.

Detalizuojant knygos įspūdžius, įdomu atskirai panagrinėti anų laikų transparantus (For sale / Democracy, Приказам и нажиму – нет) ar nedrąsias madas, kurias mes taip įnikę peikti ir kažin ko gailėtis – palūkėkime, praeis dar, na, 10–20 metų ir galų gale išvysime save „čia ir dabar“ kokio nors kiškio drąsuolio režisieriaus filme „Revoliucijos priešaušriai“ – ir nepažinsime, mušimės į krūtinę ir sakysime, kad kitokias sukneles ir kelnes dėvėjome, kad išvis buvome kitokie… Kokie? Kaip Urbakavičiaus albume.