Kolekcininko testamentas

ULF PETER HALLBERG

Švedų rašytojas ir vertėjas Ulfas Peteris Hallbergas (g. 1953 m. Malmėje) didžiausios sėkmės sulaukė autobiografiniu esė romanu „Europos šlamštas: šešiolika būdų atsiminti tėtį“ (Europeiskt skräp: sexton sätt att minnas en pappa, 2009). Kaip skelbia paantraštė, tai šešiolika iš pažiūros nesusietų pasakojimų, kurių veikėjai yra įvairiausios Europos kultūros asmenybės: nuo Charles’io Baudelaire’o ir Walterio Benjamino iki Ginos Lollobrigidos ir Gretos Garbo. Visus šiuos asmenis vienija priklausymas savotiškai žinianešių armijai, Europos kultūros paveldo, kitaip – europinio šlamšto – kavalerijai. Autoriaus tėvas, kuris įprastu supratimu niekad nedirbo, gyvenimą paskyrė tam šlamštui apmąstyti.

Gyvenimo ir meno sankirtoms skirti ir dar keletas Hallbergo esė romanų – „Bastūno žvilgsnis“ (1993), „Grand Tour“ (2005) ir „Legendos ir melai“ (2007). Kartu su aktoriumi Erlandu Josephsonu parašė pokalbių knygą „Gyvenimo prasmė ir kiti rūpesčiai“ (2010), o su rašytoju ir literatūros kritiku Carlu Henningu Wijkmarku – pokalbių apie didžiuosius Europos miestus knygą „Miestų bangavimas“ (2011). Naujausioje Hallbergo knygoje „Strindbergo šešėlis Šiaurės Paryžiuje“ (Strindbergs skugga i Nordens Paris, 2012) remiantis faktais ir drauge pasitelkus vaizduotę pasakojama apie ketverius didžiojo švedų dramaturgo metus Kopenhagoje.

Už Walterio Benjamino veikalo „Paryžius, XIX amžiaus sostinė“ vertimą Hallbergas apdovanotas Švedijos akademijos vertėjo premija. Teatrui išvertė Šekspyro, Molière’o, Schillerio, Büchnerio, Brechto ir Wedekindo pjesių, taip pat naujosios vokiečių ir anglų dramaturgijos, pats parašė pjesių ir kino scenarijų, režisavo Berlyno teatruose (jau tris dešimtmečius Hallbergas gyvena Berlyne).

Leidykla „Apostrofa“ rengia spaudai Hallbergo romaną „Europos šlamštas“. Siūlome ištrauką iš pirmojo skyriaus „Kolekcininko testamentas“.

Vertėja

Atidarau duris ir įeinu į tuščią tėčio butą. Jau prieškambary dingteli, kad jis stovi virtuvėje ir kaičia kavą, paskui staiga atsigręžia ir pažvelgia į mane. Neįprastoj tyloj iškyla vaizdai ir atsiminimai: štai jis artėja su tuo būdingu šypsniu akyse, taria mano vardą, nužvelgia, ar nesu pavargęs, – viso gyvenimo bendrystė, nuo vaikystės iki brandos, jo lėtų judesių užtikrintumas, mano nekantra ir džiugesys. Viską dabar gaubia neatšaukiamos tylos ir neperregimos tamsos šešėlis. Šitie paveikslai ir daiktai byloja man apie jį, apie jo tvarką, kolekcininko atsakomybę ir švelnumą. Žinau, kad netrukus visa ims sklaidytis, bet daiktai dar priešinasi, tebėra víena su tėčiu, nors jis paliko juos likimo valiai tuščiame bute. Stoviu prie beveik nenaudoto atviro židinio, iš kurio kartą baisiai prirūko, kaip tik toje vietoje, kur kabojo Endre Nemeso¹ akvarelė, toji, kurią prieš mano valią tėtis pardavė, kai mums stigo pinigų, Melanhedo mokyklos mokytojui, o šis taip ir nesuprato jos vertės. Keturkampis Mašinžmogis jaudrino mano vaizduotę, nes nieko panašaus lig tol nebuvau matęs. Išmoningos tėčio rankos pasirūpino, kad grožis galėtų tarpti mūsų namuose, miniatiūriniame viso, kas sukurta, modelyje – kaip didesnės visumos atspindys. Šitaip galima mylėti visatą ir suteikti jai savąjį aptaisą. Mano žvilgsnis užkliudo rašomąjį stalą, prie kurio jis sėdėdavo – prie to didžiulio ąžuolinio baldo, palinkęs virš knygų ir iškarpų, budėdavo jau giliai įnaktijus. Visad su klasikine muzika iš radijo ar siaubingos garso kokybės kasečių – mėgaudavosi iš nacionalinės radijo programos P1 paties sukauptu klasikos įrašų rinkiniu, kuris užėmė dvi spintas ir padėjo jam išlikti giedram visus tuos dvylika metų po mamos mirties.

Jo vieta prie rašomojo stalo buvo ašis, apie kurią sukosi mano pasaulis, jo žvilgsnis pripildydavo mano buvimą prasmės. Ant rašomojo stalo guli jo užrašų knygelės – kai kurios su dailiomis juostelėmis, žyminčiomis reikiamus puslapius, – tvarkingai sukrautos viena ant kitos, lyg paruoštos atiduoti. Vis dar nedrįstu prisiliesti, nors tėtis dažnai man iš jų skaitydavo. Viena atversta, įrašas joje nebaigtas. Svetimos kalbos žodis: „Erato = meilės mūza.“ Žinau, kad jis kaupė savo ir kitų mintis, neskirdamas, kam jos priklauso. Visa įsiliedavo į didesnį darinį, į kolekciją, kuri teikė jo gyvenimui jėgos ir padėjo priešintis yrančiam pasauliui. Vinguriuojantį siūlą primenančia rašysena jis per naktis žymėdavosi ryšius ir struktūras, komentarus ir idėjas, faktus ir istorijas. Čia guli jo enciklopedija – žodžiai, kuriuos jis pavertė savais, galia, kurią nukreipė prieš tuštumą. Atsiverčiu vieną knygelių kur pakliuvo: „Paukščiai, didesni už vėją, neturi vietos sparnams pailsint.“ Žodžiai traukia prie jo, tebejuntu tėčio kvėpavimą, nors ką tik užspaudžiau jam akis. Vartau toliau, skubotai, nervingai: „Romanas paprastai esti dviejų absoliutų sąjunga – absoliutaus individualumo ir absoliutaus universalumo.“ Likau vienas su jo dovana. Jokios žinios, tik ta nepaneigiama krūva ant stalo, Švedijos ūkininkų sąjungos Hiorbiu skyriaus bloknotas su mano senelių iš tėvo pusės gimimo ir mirties datomis, Victor Hallberg 1885–1951, Hertha Hallberg 1890–1971, ir užrašų knygutė rausvais taškeliais su svetimkalbiais žodžiais bei virtuvės spintose saugomų paveikslų sąrašas. Žvilgsnis sustoja ties įrašu su šiaip jau nebūdinga nuoroda į šaltinį, Laišką romiečiams (8, 20): „Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei.“ Pirmas žodis rausvai taškuotoje knygelėje: „redundancija = daugiažodiškumas, informacijos perteklius (tai, ką galima atmesti nieko neprarandant).“

Tėtis padovanojo man romano pasaulį: visas tas citatas, nuorodas, herojus ir istorijas, kuriuos paliko po savęs. Jo kolekcijos personažai yra žinianešiai ir iškyla lyg amžiams mudu sujungusio susapnuoto romano atspindys. Tėtis davė man naują užduotį. Nuo šiol nebeturėsiu juo rūpintis, nebereikės jam skambinti, klausytis jo laisvai sklendžiančių asociacijų. Dabar privalėsiu išsaugoti tai, kas mūsų. Esu paskutinis, kuris atsimena. Visus tuos skirtingus elementus, kurių, tiesą sakant, niekas nesieja, bet kurie dėl juos jungiančios jėgos – atkaklaus domėjimosi ir aistros grožio detalėms – atsidūrė užrašų knygelėse ir rinkinyje. Mūsų šeimos atsiminimai suaugę su daiktais ir su kolekcija. Tai lygiagretus pasaulis, kuris mano tėčiui visada buvo toks pats tikras, jei ne tikresnis už realųjį. O kas gi yra tas „realusis pasaulis“ išnykimo akivaizdoje? Kas gali kalbėti apie realybę akistatoje su mirtimi ir kas turi užtektinai stiprybės, kad mirtų be baimės, kas gali numaldyti sielvartą sūnaus krūtinėje, matant tuščią krėslą priešais rašomąjį stalą, ir kas gali paaiškinti tą realųjį pasaulį, kai sūnus ir duktė vieną dieną turi pagarbiai nuščiūti priešais tėtį, kuris tvarsčiu perrišta galva, kad žandikaulis nežiojėtų į tuštumą, guli lyg šventasis astronautas išsitiesęs dangaus akivaizdoje, laukdamas, kol bus tos didžiosios tuštumos prarytas. Žymioji kolekcija, bevertė rinkai ir įprastam suvokimui, ir romanas yra viskas, ką turim akistatai su mirtimi. Tėtis tai žinojo ir mes šią įžvalgą paveldėjom. Išlieka tik didžioji investicija į šventumą. Gal todėl juodõsios užrašų knygelės, kurios aplanko vidinėje pusėje buvo žodžiai: „Kai atgulsiu į žemę, prisiminkite mane!“, 145-ame puslapyje jis įrašė štai ką: „Iš Peterio tikiuosi reikšmingiausio mūsų tikrovės pratęsimo.“ Tai tėviškas elgesys, nes tėvas žino, kad sūnaus gyvenimui reikia tokios apsaugos, kad visas gyvenimas priklauso nuo stiprybės ir pastangų. Ir tėtis tiki savo sūnumi ir dukra, o jo akys budi virš jų. Toje globoje ir atsakomybėje, kurioms įpareigoja tėvo vaidmuo, paslėptas mūsų amžinojo išganymo užstatas.

Mano draugai klausdavo: „Ką veikia tavo tėtis?“ Nežinodavau, ką atsakyti. Jis buvo daugiau nei meno istorikas, daugiau nei gyvenimo menininkas, daugiau nei tas, kuris siurbia dulkes ir virtuvėje karpo straipsnius iš skandinaviškų laikraščių, kad mudu su seserimi galėtume užmigti to šnarenimo nuraminti. Jis buvo geriausias Europos šlamšto apskaitininkas ir siejamoji grandis, vienuolis iš tolimos praeities, atsiųstas byloti tiesą didžiųjų melų viešpatavimo laikais. Iš pareigos ir iš malonumo jis išsikirpdavo straipsnius apie XIX amžiaus danų menininkus, skaitė romanus, kad taptų geresniu žmogumi, užsirašydavo į savo knygeles, kad šioje savo enciklopedijoje išsiaiškintų viską, ką tik įmanoma pasakyti apie žmogaus problemą. Jo nuorodos į meno kūrinius ir knygas buvo patvirtinimas, kad tuštumą galima įveikti, kad šviesa yra daugiau nei tamsa, ir kai jau gulėjo tiesus ir negyvas, kai jau buvo pažvelgęs į mane paskutinįkart, kai vyzdys, nukrypęs nuo tos pusės, kur sėdėjo mano sesuo, pajudėjo manęs ir mano akių link, o tada skilo ir tapo víena su manimi, kaip tik tą akimirką, kai kvėpavimas liovėsi, aš vis tiek nebuvau tikras, ar jis neatsikels dar sykį parodyti padavimo ir paaiškinti, kaip patobulino išmetimą – kad dabar išsviedė kamuoliuką kiek dešiniau, – ir kad dėl šito patobulinimo, kai kamuoliukas metamas virš dešiniojo peties, kiek tolėliau, jis neabejotinai galės triumfuoti: „Ir ką tu pasakysi, Peteri?“ Taip, dabar jis pagaliau įrodė, kad jo visad rekomenduotu būdu galima išgauti tokios jėgos smūgį, jog nebaisus ir stipriausias varžovas. Todėl jo mirtyje nebuvo nieko bauginamo. Jis numirė taip, kaip gyveno, visiškai susitelkęs į užduotį. Būtų galėjęs atsikelti ir mostelėjęs ta kryptimi, kur ant svetainės sienos dešiniop nuo atviro židinio kadaise kabojo Endre Nemeso akvarelė, pasakyti: „Niekad nebūčiau pardavęs Nemeso, jei tik nebūtų reikėję pinigų, bet vis tiek tai buvo klaida. Tuos keletą kartų, kai bandžiau ką nors parduoti, man taip ir nepasiūlė padorios sumos. Likdavau apgautas arba paimdavau per mažai. Dabar Endre Nemeso Mašinžmogis gyvena kažkur kitur. Jis ir vėl emigrantas.“

Ėjo 1984-ieji. Buvau apsistojęs belgų studentų bendrabutyje Cité Universitaire Paryžiuje, gyvenau iš straipsnių dienraščiui Helsingborgs Dagblad apie lenkų „Solidarumo“ intelektualus Paryžiuje, Michelio Foucault ir Jürgeno Habermaso paskaitas Collège de France ir pasakojimų apie didžiojo miesto teigiamą poveikį jaunai sielai. Vieną pavasario dieną vaikštinėjau palei lentynas Maison Heinrich Heine Paryžiuje ir kaip pakliūva traukiau knygas: Goethe, Schilleris, Büchneris, Wedekindas, Mannas. Lauke, Cité Universitaire parke, spinduliavo pavasario saulė, o įsimylėjėlių poros atsargiai tarė žodžius, kurie – kol jais tikima – skamba kaskart naujai. Bibliotekoje sustojau prie dviejų įspūdingo dydžio tomų antrašte Das Passagen-Werk ir ėmiau juos vartyti. Įėjimų labirintas į miestą anapus bibliotekos sienų, bet toks pat labirintas ir į jo praeitį, į giliausias, žioruojančias šviesos miesto ląsteles. Įsitaisęs prie stalo šalimais įnikau skaityti. Staiga pasijutau atsidūręs pasaže, toje mažutėje stiklu dengtoje gatvelėje, kuri Walteriui Benjaminui atstoja laiko mašiną ir trumpiausią kelią, koridorių tarp dviejų namų portalų, tarp dviejų šimtmečių ir dviejų Paryžių: XIX amžiaus sostinės ir XX amžiaus svajonių miesto. Baudelaire’as – pagrindinis liudytojas prieš savuosius: slaptasis nepasitenkinimo savosios klasės viešpatavimu agentas – ir tasai, kuris kalbos priemonėmis užčiuopia šoko mechanizmo ir sąlyčio su didmiesčio masėmis saitą. Victoras Hugo riedančio omnibuso atvirame antrame aukšte, Baudelaire’as, trepsenantis po Šv. Liudviko salą su šlepetėmis ir darbiniais marškiniais, sąmokslininkas Blanqui, kalėjimo kameroje gniaužiantis žąsies plunksną, flâneur, bastūnas, kuris kerta pasažą vedinas vėžliu už pavadėlio, Balzacas, kuris nugyvena gyvenimą nutrūktgalviškoj skuboj ir palūžta per anksti, prostitutė, sykiu pardavėja ir prekė, Dickensas, negalintis rašyti be gatvės triukšmo, vujaristas Saint-Simonas, kuris baudžiasi transformuoti žmonių giminę, darbininkai, nutraukiantys papliūpą iš barikadų, kad praleistų jaunavedžių palydą, – visi bylojo asmeniškai man. O ypač kolekcininkas – vidiniu žvilgsniu mačiau (pats būdamas vargeta studentas ir Hjalmaro Brantingo stipendininkas Paryžiaus bibliotekos skaitykloje) prie rašomojo stalo Malmės Rioneholmo Kelio gatvėje tėtį, besižymintį kažką savo knygelėse. Regėjau, kaip jis dėlioja laikraščių iškarpas, klijuoja straipsnius, renka portretines nuotraukas į kartonines dėžutes ir archyvavimo dėklus, lėtai juda tarp mėgstamų daiktų: kardą iškėlusio porcelianinio samurajaus ant pianino, afrikietiškų medinių skulptūrėlių aukštose knygų lentynose, pirmojo įsigyto tapybos darbo – Nyhavno mėlynoj vakaro šviesoj, Klenø² tapytų žmonos Karen aktų, natiurmortų, parduotų dar nespėjus dorai išdžiūti ir todėl ištepusių menininko su teptuku rankoje autoportretą, o virš rašomojo stalo – saulėlydžio virš Farerų, pasirašyto: „Frimod Jensen³, 1972.“ Kur dabar Klenø žmona, ar dailininkas tebegyvena, ir jei taip, kur? Prancūzijoje? Kodėl man šovė tokia mintis? Apie ką yra šitie atminties vaizdiniai, taip nelauktai pažadinti ano veikalo Paryžiaus bibliotekos salėje?

Tai dar vienas būdas įšaldyti istorinį laiką, toks pat kaip kambaryje Rioneholmo Kelio gatvėje, kur už nuleistų žaliuzių tėtis sėdėjo paniręs į Baudelaire’o sutemų pasaulį ir danų XIX amžių. Jis nesukaupė papildomosios pensijos, bet spinduliavo energija, kurios jam godžiai pavydėjo klestintieji.

Rymodamas bibliotekoje nejutau valandų tėkmės. Užsirašiau pasažų pavadinimus ir leidausi į miestą jų ieškoti. Du Caire pasažas, Panoramų pasažas, De Jouffroy pasažas; aptikdavau juos įvairiausiose vietose tarp pastatų ir kvartalų. Ypatinga slopi šviesa, nudilusios raidės, laikrodis nejudančiomis rodyklėmis. Užmiršau pavasario saulę, lioviausi susitikinėti su Heter ir Moira, atmečiau griežtos neurotiškos egiptologės kvietimą užmegzti meilės ryšį ir žengiau tiesiai į XIX amžiaus Paryžiaus karališkųjų rūmų kolonadas. Susipažinau ne tik su Baudelaire’u, bet ir su koketėmis ir vizionieriais, rašytojais ir menininkais, bastūnais ir kolekcininkais. Ar tai buvo pabėgimas, ar grįžimas namo? Mačiau tėčio egzistencinę laikyseną – suformuluotą ir sykiu magiškai apsaugotą, įslaptintą, taip, įsuptą į švelniausiąjį kalbos aksomą. Jis buvo įsipareigojęs užduočiai, kuri, jo manymu, siejosi su pačia būties šerdimi.

[...]

Gedžiu minioje. Ji – viskas, ką turiu. Įsijaučiu į praeivius, į tą apgaulingą, amorfišką masę su savo individualiomis komplikacijomis, šypsenomis ir grimasomis, gyvenimo pakirstomis iliuzijomis. Matau tėvų akivaizdoje besijuokiančius sūnus ir dukteris ir tada suprantu: aš taip pat gyvenau toje prabangoje, tame savaimingame džiaugsme, pilname susierzinimo ir komplikacijų, tame itališkojo neorealizmo chaose, kuris yra laimė. Minios pojūtis – tai viskas, kas liko iš tėčio kolekcijos, iš Europos šlamšto, neskaičiuojant keleto daiktų rūsyje. Tai viskas, ką išsaugojau ir su kuo nesutinku skirtis. Gatvėje jaučiu, kad kai kurie svetimi žmonės maldo mano skausmą labiau nei kiti, traukiu toliau vienišas, apsuptas nepažįstamų bendrakeleivių, ribojamas man atmatuoto laiko ir sumenkusių jėgų. Pasiglemžtas bendrystės, pranokstančios bet kokį suvokimą, mielai atsiduodu žingsniavimui šaligatviu. Ta bendrystė yra paskutinis pasipriešinimas mašinžmogio daliai ir virtimui automatu. Mano anonimiškumas minioje gelbsti nuo susvetimėjimo. Kolekcininko užduotis buvo gaivinti gyvybės pajautą savo širdyje. Kuo jis naudojosi tikslui pasiekti – nuotraukomis, skulptūrėlėmis, meno objektais, citatomis, – nesvarbu, svarbiausia, kad tai pažadindavo vaiko žvilgsnį. Visad mačiau jį bevartantį segtuvus ir knygas, aplankus ir laikraščius, nerimastingai ieškantį atsakymų į visus gyvenimo klausimus. Jo sukaupti daiktai turėjo padaryti mus turtingesnius už Grand Hotel Excelsior milijonierius Interlakene – taip vaizdavausi net jau būdamas suaugęs. Kol Bamsės aukcionai⁴ tas šventenybes ištraukė į šviesą ir pasakė: „Čia beveik vien šlamštas!“ Godus žvilgsnis, mestas į tėčio daiktus, sudaužė paskutines mano vaikiškas iliuzijas apie mūsų neapsakomus turtus. Nors niekad nebuvau saugomas pinigų ir nujaučiau, kad mums nuolat stinga lėšų ir kad gyvename didelių ekonominių apribojimų šešėlyje dėl tėčio neracionalaus atsisakymo priderinti savo svajones, fantazijas ir projektus prie griežto, į naudą orientuoto ūkinio mąstymo ir vertelgiško etiketo, – iki pat jo mirties gyvenau prabangos iliuzijoj. Nuo pat tada, kai buvau vos kelerių, nuolat girdėjau, kad paveikslai yra neįkainojamai vertingi ir kad po tėčio mirties bus aprūpintos kelios mūsų kartos. Galbūt jo iliuzijų šaknys glūdėjo vaikystėje, praleistoje pasiturimuose vidurinės klasės namuose Malmėje. Jam nėra pavykę nieko sėkmingai parduoti, tačiau jis vis tiek pabrėždavo šitą universalią ekonominę vertę kaip tam tikrą ateities triumfą. Jis laikė ekonomiką savaime suprantamu nemaloniu dalyku, kuris išniekina tikrąją daiktų vertę, o kai suprato savo klaidą, vis dėlto buvo pasirengęs geriau ištverti gausybę pašaipų ir nepatogių situacijų nei pripažinti pinigo viršenybę. Šitaip jis tapo didis savo naivumu ir aš atleidžiu jam manąjį paveldėtą nesugebėjimą sėkmingai reikštis ūkio teritorijoje, man netgi patinka, kad jis taip nuosekliai atsukdavo nugarą viskam, kas siejasi su ekonomika, jog dabar aš, jo auklėjimo paveiktas, nukreipiu žvilgsnį į žmones šaligatvyje ir taip ryškiai matau neaprėpiamus gestų ir išraiškų turtus, kuriais jis ir po savo mirties, per užrašų knygeles, nesiliauja dalijęsis. Ir kad vis dėlto, protestuodamas prieš jo didžiąją kultūros iliuziją, aš laikau garbės reikalu išlaikyti save ir savo šeimą.

Po tėčio laidotuvių išvykau į Stambulą ir važiavau taksi su artimo bičiulio žmona Asu – ji sumanė man parodyti kavinę, kurioje mėgo lankytis Pierre’as Loti. Asu atsargiai paklausė, kodėl aš toks liūdnas. Papasakojau apie tėčio mirtį, mūsų draugystę, apie tai, kaip ilgai jis sirgo, kaip mes juo rūpinomės, ir pasakiau, kad man jo labai trūksta.

– Net Bosforas manęs nedžiugina.

Kalbėjau apie paskutines jo dienas Strandhemete. Taksi buvo tylu, aš tūnojau gailėdamasis savęs. Staiga pastebėjau, kad ji verkia, romiai, be žodžių, ir niekaip negali liautis. Pajutau padaręs kažką ne taip. Per daug prišnekėjau apie savo liūdesį? Ji romiai žvilgtelėjo į mane.

– Mano tėvai dingo 1986-aisiais. Jiedu buvo universiteto profesoriai. Aš nežinau, kas jiems atsitiko. Buvo tiesiog pašalinti, kažkas juos nužudė.

Į kitą ežero pusę senukas yrė valtelę. Bosforas plytėjo nurimęs ir švytintis kaip veidrodis, valties kilis skrodė veidrodinį paviršių žerdamas spalvas.

– Tai, kad likau atkirsta nuo jų mirties, įstūmė mano gyvenimą į tuštumą. Viską atiduočiau už tai, ką išgyvenai, už tavo sielvartą ir artumą.

Vakare einu Istiklal Caddesi, didžiąja pėsčiųjų gatve Beyoglu rajone, ir šimtai tūkstančių galvų sykiu sūpuojasi minioje, lyg sklęstų virš žemės, – pasiklydusios sielos vakaro metą. Bičiulis sako, kad po keleto valandų jas visas pakeis antrininkai. Lygiai po poros valandų jie punktualiai užims mūsų vietas šaligatvyje: the replacements, pakaitai. Mintis apie antrininką, kuris žingsniuos čia po manęs, praskaidrina nuotaiką. Tėkmėj pajuntu tęstinumą. Tėčio tikėjimas išsilavinimu ir tobulėjimu nemirė, jis gyvas mūsų ir antrininkų judesiuose, lyg nuoroda, kaip galima pakeisti savąjį „aš“, o taip netgi čia, gatvėje, galima pašokus priimti padavimą ir atmušti kamuoliuką idealiai tiksliu smūgiu aukščiausiame jo skrydžio taške. Įsižiūriu į nepažįstamus veidus ir akis. Kiekvienas visu rimtumu išgyvenamas akimirksnis yra lyg vandens tvyksnis, sužėrintis savo grožiu ir ūmai pražūvantis bangose. O tavasis momentas, tavasis pasirinkimas, tavasis kojų darbas, tavoji vieta minioje yra anapus galios ir abejingumo. Nuo pasaulio pradžios iki mūsų būta milijardų tokių prasmės akimirksnių, kuriuos kiti sukūrė ir išgyveno, o vėliau mano tėtis visą gyvenimą kaupė juodosiose užrašų knygelėse su užrašais „Spes desperantium“, „Ištaros apie meną“, „Ulfo Hallbergo klausykla“, „La terre est si belle“ ant viršelių. Kai išvydau juodąsias užrašų knygeles, dailiai surikiuotas ant palikto rašomojo stalo, supratau, kad tai paskutinė tėčio dovana man. Mudu tiesiog kalbėsimės toliau, tamsoje, anapus mirties ir per ją. Apie viską šioje gražioje ir šiurpioje žemėje, kurioje niekas neįsikuria amžinai.

Tai antrininkai man leido pajusti, kad Stambulo estetika ne tik rodo kelią neramioms sieloms, bet ir apmaldo didžiausią sielvartą.

[...]

Vertė Alma Braškytė

___

¹ Endre Nemesas (1909–1985) – žydų kilmės menininkas siurrealistas, gimė Vengrijoje, nuo 1940 m. gyveno Švedijoje.
² Evgenijus Klenø (1921–2005) – danų tapytojas, grafikas.
³ Frimod Jensen (Joensen, 1915–1997) – Farerų tapytoja.
⁴ Bamsės aukcionai – antikvarinių daiktų aukcionai Malmėje.