Bukčių kilpa

LIUDVIKAS GIEDRAITIS

^{Gariūnų tiltas–Šeštoji Bukta (Titnago g.)–Gariūnai–Jankiškės–Žemieji Paneriai–Pakalniškės (6–7 km)}

Nuo Gariūnų tilto traukiam į kairįjį Neries krantą. Laipteliais nuo kelio lipam žemyn – tyliai sau, pasišnopuodama, pasiraivydama gyvena čia Upė… O tiltai, pasirodo, du, vienas greta kito šokantys nuo vieno kranto į kitą. Įdomus, savitas patilčių gyvenimas: nuolatinis balandžių bildėjimas, kregždžių lizdai, geležinių strypų strypelių, sujungtų pulkais į juos įsikirtusių kniedžių, „papilvėj“ – geležinės storiausių vamzdžių penklinės, neišvengiami upės verpetai, meškeriotojų voros pakrantėse, viena kita žuvioko ant kabliuko tvykstelėjusi nuorūka…

Žengiam prieš srovę (kairėje į mūsų pusę nenumaldomai veržiasi Neris): šabakštynai, šiukšlės, pašiūrės, mediniai sandėliukai, tualetukai… Paupės keliuku nuėję apie du šimtus metrų, sukam į dešinę (44-ojo namo pusėn). Tai Titnago gatvė, į ją patekę traukiam kairėn. Senieji vietos gyventojai dar puikiai mena, kad šis kaimelis seniau buvo vadinamas Šeštąja Bukta. Kitos penkios Buktos buvo anoje Neries pusėje. Titnago absurdu vietovę pavadino pokariu (XX a. antroje pusėje), kai ji buvo prijungta prie Vilniaus. Bet iki šiol tai – kaimelis: siauro žvyrkeliuko pavizgenimas, abipus rąstų – vis namukai su medinėmis kolonėlėmis žemose verandėlėse, vienas kitas nedidutis mūrinukas. Tačiau viso to aplinka išskirtinė: vienoje pusėje – puikioji Neris, kitoje, neduok Dieve, čia pat už kelių šimtmetrių – pašėlusi, šniokianti, kriokianti, viltingai (į turgų gi! į turgų!) į didžiausią Lietuvos laisvąją rinką (ir iš jos) nerianti autostrada.

Nuėję apie du šimtus metrų, priartėjam prie didoko kvadratinio baltų plytų pastato. Tai siurblinė (šalia gyvenantys sakė, kad po žemėm jos – dar tiek pat). Ji ima iš Neries aušinti skirtą vandenį ir kelia į kalną, į Gariūnų šiluminę elektrinę. Kairėje prie kelio – aukštas geležinis stulpas (žaibolaidis). Pro jį žemyn šlaitu besiklaipančiais, žolės gožiamais cementiniais laipteliais lipam prie upės ir prieinam išbetonuotą krantinės aikštelę, po kuria, aišku, galingi filtrai, vamzdynai. Bet tematom verpetuojančią, amžinai vienakryptę Upę…

Cementine krantine tęsiam kelionę paupiu. Dešinėje, šlaite – „Židinys“, jauki vietelė pobūviams. Betono krantinės gale baigiasi kaimelis. Jo pakraštyje – medinis kryžius (kaip ir turi būti kaime). Aukštas, tikras dzūkiškas. Kryžmų vidury – mėlynas Marijos su kūdikiu paveikslėlis, plastikiniu maišeliu apgaubtas, virvute apjuostas, po juo užrašas „Bądź nasza ucieczka!“ (Marijos kultas Vilniaus apylinkėse iki šiol įstabiai gajus.)

Bukčiai. 2010. Autoriaus nuotrauka

Virš kryžiaus – galingi elektros lobį Vilniui nešančių aukštos įtampos laidų šuoliai per Upę, šalia pailgas žalias salos liežuvis. Visko šitame kaimelyje, suspaustame, sakytum, tarp kultūros ir natūros, tiršta. Anapus – Bukčiai su pulku buktų (upės įlankų, posūkių). Tokį pavadinimą, numerius, pasak vietinio pašnekovo, davė sielininkai, maždaug iki 1957 m. pro čia plukdę sielius gal į Grigiškių popieriaus kombinatą, gal ir dar toliau.

Nuo kryžiaus traukiam paupio asfaltkeliu. Už trijų šimtų metrų šlaite išvystam pulko stulpų šokį ir dvi elektros perdavimo linijas, kopiančias į kalną. Prieky, krūmuose, boluoja plytų pastatėlis, sena transformatorinė. Ant užrūdijusių jos durų vos įskaitomi užrašai „Opasno dlia žizni“, o aplinkui labai šaunus šiukšlynas! (Šiukšlinkim, sakau, broliai, šiukšlinkim stropiai ir rūpestingai, nes kaipgi kitaip, jei vis dar kur nors yra nuošali neprišnerkšta vietelė! Ir tegu galuojasi ta gamta, kol ir patys su ja nusmurgsim, nusigaluosim!)

Pro stulpus sukam į šlaitelį. Nuo kalno atšvytuliuoja upeliuko gandas. Pagal jo malonų šviesavimą, tylų gurguliavimą kylam į kalną. Besisunkiantys iš po žemių akmenų vandenys, per tūkstantmečius bėgdami žemyn, ramiai pasimurmėdami, pasirodo, ir išarė čia įspūdingą įgriovą, galingus šlaitus, sukūrė vadinamąjį, mokslininkų žodžiais, sifozinį cirką… Į viršų, į viršų pagal upelį! Atkakliai, ištvermingai teks paėjėti – šabakštynais, asiūklynais, vietomis vandens primirkusia žeme. Tikslas – prieiti to cirko sukūrėją šaltinį. Stebuklai čia! Taip nedaug tenuėjom, o, atrodo, jau toli, aukštai, giliai esam ir viską pasaulyje pamiršę. Truputį net baugoka… Pailsėję, atgavę kvapą, kopiam vis aukštyn… Štai ir jis, šaltinėlis, groja sau, groja. Visa žemė čia juo besisunkianti. Esam vidur didžiulės kalvos, aukščiausios (85 m) iš visų, esančių Neries pakrantėse. O kiek žemių per amžius šis šaltiniūkštis išplovė, nuplukdė žemyn, į dvi puses meistriškai padalindamas buvusį vientisą kalną! Vėl kopiam. Sunku, tačiau kai užkopsim, kai pagaliau pasieksim viršūnę, atlygio bus labai daug – erdvės, ūmai atsivėrusios prieš šviesius, nustebusius veidus. Atsiveria Bukčių kilpa ir beveik viso Vilniaus reginys. Kairėje pašlaitėje – spalvingi Jočionių mūrinukai, elektrinės statiniai, geležiniai stulpų šakočiai, didžiulės baltai blizgančios cisternos, įžymiojo turgaus karalystė, dešiniau – mūsų „ištyrinėti“ tiltai, Lazdynai su Televizijos bokšto adata, pušynai pušynai, panardinę Šeškinę, Karoliniškes, Fabijoniškes, vien viršutiniai didžiųjų pastatų aukštai iš jų bekyšo. Sakoma, kad pasaulyje nėra kitos tokios valstybės sostinės, šitaip sodriai skendinčios pušynuose. Ir net su visu pušų parku centre! Dešiniau už Neries – kaip ant delno Bukčiai. Viskas čia, ir ta žalčiukė Neris, nugrimzdę į vieną didžiulį pušyną, žalių vilnų patalą. (Ak, gal va dėl ko Vilnius būtent taip vadinamas – miestas, įmurkdytas į vilnijančias vilnas!) Dešinėje – šlovingųjų Žemųjų Panerių fabrikai, gamyklos, jų vamzdynai, žarnynai, kaminai kaminiukai, pastatai pastačiukai – vienas prie kito, vienas šalia kito; atrodo, nė žirnis, iš dangaus iškritęs, jau nebetilptų. Bet ir ten viskas pušyno pašonėje. Platesnio, erdvesnio nei nuo šio kalno reginio į Vilnių dar nebuvom patyrę!..

Keliaujam toliau, nes tenuėjom vos kilometrėlį. (Tik gal kelionėse ir gyvenime svarbiau ne kiek nueita, o kiek pasiekta?) Pro buvusios slidininkų trasos įrenginių liekanas žengiam tolyn nuo šlaito. Galim užsukti į kairėje vaiskrūmiuose paskendusį seną kaimelį Gariūnus. Tokį pavadinimą, pasak vietinių, jam davė mūsų aplankytas šaltinėlis, jo gyvybingasis vanduo, nuo kurio dažnai, ypač atvėsus orams, kyla garai. Iš kaimelio siūlau grįžti, sukti kairėn, traukti automobilių turgaus pusėn. Kaimo pakrašty ir čia, kaip dera, stūkso medinis kryžius, pro jį vizgena žvyrkeliūkštis. Juo nuo kryžiaus nuėję apie du šimtus metrų iki kryžkelės su kitu lauko keliu, sukam kairėn. Kaimas atsiduria kairėje, o turgus – po ciesiai (juk šiaurės Dzūkijoje esam!). Kaimelis neauga, nes čia labai giliai vanduo. Prieš akis plyti buvę karjerai, iš kurių semdamas žvyrą bene visą tarybmetį statėsi Vilnius. Tuose karjeruose dabar, matykit, dosniai atsiverianti šlovingųjų turginių Gariūnų skruzdėlyno didybė! (Bet pavadinimą jai suteikė ne kas kitas, tik šit kairėj kūpsančio kaimeliūkščio vos viena ulytytė ir už jos šlaite aplankytojo šaltiniūkščio garai…)

Kryžkelėj vėl sukam kairėn, prieinam pietinį kaimo pakraštį. O ten du keliai: vienas – gatvytės tęsinys, kitas (juo atėjom) – kertantis jį ir truputį linkstantis dešinėn, į mišką. Juo ir traukiam… Ramus ėjimas miško keliuku iki pirmojo išsišakojimo. Ten vėl sukam kairėn. Šalia atsiveria grėsmingi skardžiai. Einam jų viršumi. Keliukas siaurėja ir visai dingsta, vienintelis kelrodis lieka tie skardžiai kairėje. Apačioje – miesto ošimas, kriokimas. Nejučia atsiduriam ant nedidelės pailgos keteros – ten krūmynai, šabakštynai, šernų išknaisiota. Kai ketera baigiasi, traukiam pagal kairįjį skardį (nesileisdami žemyn) ir patenkam į keliuką. Jis netrukus išsišakoja, reikia eiti kairiąja jo atšaka ir stengtis nenutolti nuo skardžių.

Priėję miško kelių kryžkelę, sukim statmenai kairėn. Iš abiejų pusių spaudžiami šlaitų, neriam miesto gaudesio link… Čia būta reikšmingo kelio – grįstas, griovių įrėmintas, jis vedė, aišku, iš Jankiškių (kur dabar einam), Panerių (Vilniaus) į Gariūnus (iš kur ateinam) ir toliau – į Kauno plentą. Nuo Gariūnų kaimo galėjom eiti vien šiuo keliuku, išsukom įvairumo dėlei, kad geriau pažintume skardžius, o svarbiausia, jei pasiseks, kad prieš nusileisdami atrastume net du vos prieš keletą metų archeologų ten aptiktus, atpažintus piliakalnius! Jų vietą padėjo nustatyti ten augantys lapuočiai.

Nusileidę pakalnėn, patenkam į patį buvusio tarybinio fabrikyno, po Atgimimo (po 1991 m.) virtusio prekybininkų sandėlynu, tirštimą… Skardžiuku smuktelėję žemyn, vėl atsiduriam… Titnago gatvėje, įsismelkusioje į Jankiškių kaimelį. (Vilniaus kraštui lenkėjant Jonai virto, aišku, ne kuo kitu kaip Jankom, Janais…) Žengiam Neries pusėn pro užrašą Titnago g. 19, pagal dešinėje pusėje stypsančią mūro tvorą, už kurios įsikūrusi prekybos įmonė „Vilsota“ (gal liudijanti, kad ir mūsų dienomis prekybininkams Vilniuje sotu). Kairėje, už naujų prekybinių pastatų, mėtosi keli užsilikę, į žemę įaugę mediniai senųjų Jankiškių nameliūkščiai. Vienas iš tokių atkakliai laikosi ir dešinėje, lyg replėm iš visų pusių suspaustas galinga tvora.

Prieinam spygliuotų vielų užtvaras aplink vandenvietę. Toliau žengiam tarp jų paliktu tarpu. Labas, Upe! Susitikom vėl. Gražu, vaizdinga, visada gera šalia Tavęs… Aplinkui pievos, bet akivaizdu, kad kadaise čia būta reikšmingos vietos – prieplaukos, kelto per Nerį tiesiai į Bukčius. Dar drykso cemento liekanos, dar abipus buvusio kelio žymu pylimėliai, anoje pakrantėje tarp krūmokšnių kyšo cementiniai luitai… Puiku, erdvu čia, norisi atsipūsti, lengvo oro įkvėpt.

Jei po to nebeliks noro žygiuoti toliau, grįžus iki Titnago gatvės troleibusu galima riedėti namo. Bet galima ryžtis (tai bus labai įspūdinga!) brautis prieš srovę pakrante – žvejų klampynėm, šabakštynais, krūmynais, išvartom, skardžiukais iki Pakalniškių. Per visa tai perklampoję, pranirę, pasijusit, užtikrinu, lyg naujai gimę.

Taigi – ir vėl pakrante. Ogi tos mūsų Neries nuolatinis veržlumas, sukinėjimasis (gražuolė gi, matai, prieš savo pačios veidrodėlį!). Stebuklingai grakšti, žavi ir itin paslaptinga! Šviesaus atminimo Neries regioninio parko kultūrologė Ida Stankevičiūtė, archeologas Vykintas Vaitkevičius jos pavadinimo paslaptį yra aiškinę ir mitologiniu požiūriu. Pasirodo, dvivardyje Neris ir Vilija nesama prieštaravimo: keltų kalba (juk prieš tūkstantmečius mes, baltai, buvom kaimynai su jais) Nera – mitinio keliautojo į pomirtinę karalystę vardas. Gudijoje prie šios upės ištakų gyvenantys vyresnieji žmonės ir dabar ją pavadina Vellia, Velija (akivaizdu, kad tai susiję su vėlėmis, jų kultu). Neryje kadaise, matyt, ir laidota… Ir plaukė gal tada mirusiųjų vėlės, kaip joms dera, į vakarus, kur pagal baltų tikėjimus esanti jų karalystė, kur jas glaudė šventasis Nemunas (keltiškai nem – šventas!..). Stebuklų, paslapčių kupina ta Neris! Neįmintų, viliojančių… Jos pakrante besismelkdami, dešinėje būsim nuolat užspeisti gamybinių pastatų, užklojusių, lyg skruzdėlės apnikusių Žemuosius Panerius. Kai Savanorių gatvė visiškai priartės prie upės ir pro krūmus ant aukšto pastato pasimatys plastikinių dirbinių gamyklos užrašas „Vilniaus vingis“, priekyje vanduo vikstelės į kairę, o mūsų pakrantėje sukunkuliuos rėvytė, virš galvos per Nerį šokinės aukštosios įtampos laidų penklinės… Ateis metas sukti į dešinę, nutolti nuo upės, kilti skardžiuku į viršų, į miestą. O skardžiuke žymu akmeniniai sutvirtinimai, nes XX a. viduryje (pokariu) buvusieji žemi vaizdingi Panerių slėniai buvo dirbtinai aukštinami (vietomis, sakoma, net apie devynis metrus), užstatyti gamyklomis. Kaimeliai, šimtmečius čia nuošaliai glaudęsi, išnyko: liko tik Pakalniškių stotelės pavadinimas (dėkui ir už tai), Riovonių gatvė (ten nuo šlaitų esą žliaugiantys polaidžio ir kitokie vandenys išgraužė didžiausius griovius, revus). O va Šeštosios Buktos, iš kur ateinam, – nė vardo neliko. Galėjo gi Vilniaus savivaldybės valdininkai, už tai atsakingi, ir visuomeniniai specialistai iš Pavadinimų suteikimo komisijos ir bent Buktos pavadinimą palikti. Tai liudytų vietovės savitumą, išskirtinumą… Et… Nuėjom ne tik paslapčių, puikiausių vaizdų, bet ir žaizdų kupiną Neries paupio ruožą.

Visa Savanorių gatvė dabar pastirusi aukštais gamybiniais pastatais. Priekyje – Vilniaus antrosios šiluminės elektrinės sienos, kaminai, vamzdynų žarnos (prie jų, beje, dar yra po leisgyvėmis tuopomis stebuklingai išlikusi senojo kelio, vedusio į Kauną, Trakus, atraiža). Visiškai kitokį reginį šiose vietose matė Neries tyrinėtojas dvarininkas Konstantinas Tiškevičius, XIX a. viduryje plaukęs į šią pusę nuo miesto: „Už Vingio, kairiajame krante, baigiasi kalvos ir miškai, o plytinti tolyn plokštuma atveria gražų vaizdą į tolimesnius miškus, kuriais yra apaugęs Panerių kalnų ruožas. Tą lygumą kerta senasis pašto plentas, greta juoda medinė smuklė ir prisišlieję prie jos maži trobesiai, labai ryškūs smėlėtoje tos vietos platybėje… Pirmajame vingyje iš vandens kyšo didelis piramidiškas akmuo, sielininkų kažkodėl vadinamas Iždininko Sūnum. Nuplaukėme dar du nedidelius vingius Nerimi ir atsidūrėme jau prie Vilniaus vyskupų dvarelio, lietuviškai vadinamo Paneriais… Anava, priešais mūsų poilsio vietą, už upės, prie vyskupų dvarelio, buvo senų liepų altana, kurios paunksnėje 1643 m. Vilniaus kapitula priėmė į Vilnių atvažiuojantį savo karalių Vladislovą IV…“ (ištrauka iš jo knygos „Neris ir jos krantai“). Kokie ženklai beišlikę iš tų laikų?!. Viskas išrausta, užklota betonu… Skurdžiausia vietovė, sakau, gal yra ne ta, kuri stokoja duonos, bet iš kurios ištrinti jos istorijos savitumo, išskirtinumo, tapatumo ženklai… Kurgi tas čia buvęs dvarelis, kur čia tos karaliaus pėdos, kur toji senų liepų altana? Kur tas piramidiškas akmuo ir kodėl jis vadintas Iždininko Sūnum… Ir gal kitiems bekeliaujant kylantis klausimas – kodėl mums visa tai reikia žinoti, pažinti, išgyventi? Na, reikia, esam žmonės iš Lietuvos. Ir pirmiausia derėtų būti savojo krašto, tik tada – pasaulio žmonėmis. Gal kam bent šiuos užrašus paskaičius kilo noras sugrįžti į namus?