Be Aisčio, be Brazdžionio…

JONAS STALIULIONIS

Su pavydu prisimenu pirmuosius poeto Jono Juškaičio sakinius iš „Milfordo gatvės elegijų“ įžangos: „Laimingas, kad pradžios mokyklą baigiau su „Aušrele“, kuri prasideda mūsų naujausių laikų klasiko Kuosos-Aleksandriškio eilėraščiu „Peizažas“. Dar tada išmokau atmintinai visą jo 1940 metais išleistą poeziją. Jos eilutes kaip deimantus visą gyvenimą vartalioju savo mintyse.“ Mes, per karą gimę partizaninio karo vaikai, atėję dar nuo šūvių apkurtusiais miškų takeliais į ištremtųjų namuose įkurtas pradžios mokyklas, neradome nei Aisčio, nei Brazdžionio, nei Šapokos, nei… Nepriklausomos Lietuvos rašytojų knygos jau buvo išmestos iš bibliotekų ir sudegintos bolševikų inkvizicijos laužuose, kad „nenuodytų“ darbo žmonių ir jų vaikų sąmonės „buržuaziniais kliedesiais“. Mūsų, 1950 metų pradinukų, vadovėliai nė iš tolo neprilygo smetoninių laikų „Aušrelėms“. O Aisčio aš net nežinojau ir, žiūrėdamas į savo sodžiaus apsamanojusius šiaudinius stogus, nedeklamavau jo eilėraščių:

[…]

Nežinojau ne tik aš. Visi mano amžiaus kaimo vaikai net neįtarė, kad yra dar ir kiti poetai, kita poezija. O ji buvo. Buvo ir Aistis. Jis bene vienintelis pasakė: „Gera vargt čia, Lietuvoj!“ Ir dabar skaitydamas jo eiles jaučiu didelį malonumą. Deja, to malonumo negalėjau pajusti nei mokyklos suole, nei universiteto auditorijoj, nei mokytojaudamas. Ir ne tik aš. Visus mano kartos žmones sovietai dvasiškai apiplėšė ir nuskurdino. Ir kitam pasaulio krašte, už vandenynų skambėjęs pranašiškas Brazdžionio balsas atsimušė į geležinę uždangą ir Lietuvos nepasiekė. O poetas taip gražiai kalbėjo mums, okupuotos šalies vaikams:

Manau, niekam nereikia papildomų įrodymų, kad Aistis ir Brazdžionis gabūs ir talentingi poetai, savo kūryboje puoselėjantys tautinę dvasią, žadinantys patriotinius jausmus. Nepriklausomos Lietuvos laikais jie buvo apdovanoti nacionalinėmis premijomis. Dėl to šių poetų labiausiai ir nekentė okupantai ir jų padlaižiai. Antrą kartą (1952) į Sibirą vežamą Juozą Keliuotį kaltino, kad savo redaguotoje „Naujojoje Romuvoje“ išugdė tokius lietuvių liaudies „išsigimėlius“ kaip Brazdžionis, Kossu-Aleksandravičius…

Pirmas eilėraštis, kurį atmintinai mokėmės iš pirmo skyriaus „Elementoriaus“, vadinosi „Stalino kariai“:

Poeto, žengusio koja kojon su „draugo“ Stalino kareiviais, pavardė išgaravo iš galvos, bet atmintinai išmoktos eilės komunistinėm šiukšlėm užteršė mano ir kitų vaikų imlų protą.

Nuo ištikimo Stalino kareivio neatsiliko ir Vacys Reimeris. Pradžios mokykloje iškaltą jo „patriotinį“ posmelį prisimenu ir dabar:

Pokario mokykla jau nuo pirmo skyriaus vaikus auklėjo komunizmą šlovinančių rašytojų „deimančiukais“. Į tuos „deimančiukus“ įpindavo Melnikaitės, Matrosovo, Čeponio, Korčiagino ir kitų ant pjedestalo keliamų sovietinių didvyrių vardus. Prisimenu, pradžios mokyklos mokytojas trečiame skyriuje man įpiršo „gerų“ eilėraščių knygą, kuri vadinosi „Pavlikas Morozovas“. Ją parašė du kartus Stalino premijos laureatas Stepanas Ščipačiovas, o išvertė Tatjana Rostovaitė. Lietuvoje tik trims rašytojams – Salomėjai Nėriai, Teofiliui Tilvyčiui ir Antanui Venclovai – pavyko gauti šią „garbingą“ premiją, o du kartus niekas nepasižymėjo.

Parsinešiau ir vakarais prie žibalinės lempos perskaičiau poemą. Keletą posmelių įsiminiau. „Pavliką Morozovą“ skaitė nemažai mano kartos vaikų. Ir pionieriaus, išdavusio tėvą, paveikslas ne vienam sujaukė protą. Mat mes, nuošalių kaimų vaikai, nuoširdžiai tikėjom kiekvienu spausdintu žodžiu. O beraščiai tėvai net nežinojo, ką mums į rankas bruka sovietinė mokykla. Ir keleriais metais už mane vyresnis poetas Jonas Strielkūnas apie tų laikų lektūrą rašo: „Vabalninke skaitydavau viską, ką rasdavau trijose bibliotekose (mokyklos, vaikų ir rajono). Žinoma, perskaičiau ir daugybę šlamšto, įskaitant Stalino premijos laureatų knygas, kurios ne tik nieko nedavė, bet ir gadino mane kaip žmogų ir kaip literatą.“ O neseniai viename savo interviu „Metams“ Tomas Venclova kalbėjo, kad Salomėjos Nėries „Poema apie Staliną“ ir „Bolševiko kelias“ suviliojo ne taip jau mažai – daugiau, negu esame linkę manyti, – jaunų sielų, tegu ir ne visam laikui. Taip sovietinių rašytojų sukurptas melas keletą dešimtmečių skurdino mokinių ir studentų dvasinį pasaulį, sėjo komunistines bacilas dar jaunose galvelėse. Skaitai vieną, kitą, trečią stalininių laikų poetą, skaitai ir pradedi abejoti, ar juos mamos savo pienu žindė, ar jau nuo lopšio vien Marxo ir Lenino raštų citatom maitino.

Į Ameriką nublokštas jaunutis poetas Algimantas Mackus 1950 metais rašė:

O Lietuvoje beveik niekas net nežinojo, kad už vandenynų atsidūręs aštuoniolikmetis jaunuolis taip gražiai eiliuoja. Bet okupuotos šalies vaikams ir jo eilėraščiai buvo uždrausti ir Lietuvos nepasiekė. O mes, klumpėti pradinukai, tais pačiais metais, kai buvo parašytas šitas eilėraštis, lipom ant scenos, padarytos iš daržinės durų, ir, dairydamiesi į susirinkusius tėvus, nedrąsiai traukėm išmoktą dainelę, šlovinančią „didįjį“ vadą:

Nuo klasės sienos tiesiai į mus žvelgė ir pats „draugas“ Stalinas. Jo žvilgsnio aš prisibijojau ir vengiau. Mat neseniai buvo nuteisę ir išvežę į lagerį du gretimo kaimo vaikinus, kurie per vakarėlį Stalino ir Lenino portretams peiliu išbadė akis. O parodomasis teismas vyko pradžios mokyklos patalpose.

Pagal mokyklinę programą aukštesnėse klasėse teko skaityti, nagrinėti ir atmintinai mokytis „Bolševiko kelio“ ištraukas. Tada ir krito į akis poemoje atvirai deklaruojama agresyvi, nukreipta prieš visą žmoniją komunizmo politika:

Perskaitai šias eilutes ir net pašiurpsti: pačios humaniškiausios ir taikingiausios valstybės planuose – viso pasaulio užkariavimas. Bet dėl tokių „erezijų“ mūsų lakštingalai nė plaukas nuo galvos nenukrito. Netgi atvirkščiai – buvo pamaloninta Stalino premija. O ir pats „draugas“ Stalinas jau seniai planavo suvaryti visos planetos gyventojus po raudonu skaruliu. Ir jau buvo gerai pasirengęs, tik laukė patogaus momento. Deja…

Apie Stalino planus užkariauti pasaulį išgirdau pirmaisiais pokario metais. Apie tai dažnai kalbėdavo į mūsų trobą papolitikuoti ir palošti kortomis susirinkę vyrai. Ir šiandien dar prisimenu tas šnekas: „Jei Hitleris nebūtų užpuolęs ruskio, tai po dviejų savaičių Stalinas būtų smogęs Vokietijai ir visai Europai mirtiną smūgį.“ Iš kur mažaraščiai valstiečiai žinojo Stalino planus, nepasidomėjau. Kelis dešimtmečius skleidžiama melaginga bolševikų propaganda apie šventą Tėvynės karą beveik visiškai ištrynė iš mano galvos anuos žmonių pasakojimus. Ir tik po daugelio metų, skaitydamas buvusio Sovietų Sąjungos šnipo, pasivadinusio Suvorovu, knygas, vėl prisiminiau anuos tolimus vakarus su žibaline lempa, su tabako dūmais palubėje ir valstiečių šnekomis apie ką tik praūžusį karą.

Taip ir užaugom, ir subrendom be Aisčio, be Brazdžionio, be Šapokos… ir be Dievo. Sovietų okupuotoje Lietuvoje, kaip ir visoje blogio imperijoje, Dievo nebuvo. Mums, mokiniams, lankyti bažnyčią draudė, o studijų metais į galvą kalė mokslinį ateizmą. Laimei, turėjome partizanų ir tremtinių dainas, iš mamos kraitinės skrynios šventadieniais išsitraukdavom maldaknygę, rožančių. Tos dainos, skambėjusios kaimo laukuose ir vakarėliuose, gaivino sielą, neleido užgesti paskutinei vilties kibirkštėlei. Dažnai ir dabar vienatvės valandą nuo Švenčiaus ežero krantų atplaukia graudžios dainos posmelis:

Šitos eilutės, parašytos talentingo poeto ranka, man ir šiandien vienos gražiausių lietuvių poezijoje.

Tais kruvinais ir alkanais metais istorijos mus mokė pamiškėse skambėjusi automatų muzika. Rytais, eidami į mokyklą, bažnytkaimio aikštėje matydavom nudrėbtus partizanus, savo krauju rašiusius Lietuvos istoriją. Aisčio, Brazdžionio, Šapokos ir kitų mūsų rašytojų, gyvenusių ir kūrusių laisvajame pasaulyje, sulaukėme tik Atgimimo metais. Prie jų knygų nusidriekė kilometrinės skaitytojų eilės, ir šimtatūkstantiniai tiražai bemat ištirpo. Mes labai skubėjome numalšinti uždraustos literatūros alkį ir tik skaitydami supratome, kaip sovietinė santvarka, išbraukdama iš mokyklų ir universitetų programų geriausius tautos rašytojus, dvasiškai nuskurdino mus, okupuotų kraštų vaikus. Nors ir labai stengėmės, per penkiasdešimt metų sieloje atsivėrusios tuštumos jau nepajėgėme visiškai užpildyti.