Basanavičiaus gatvė

NIDA TIMINSKAITĖ

– Eto vy prochodili?

– Net, eto my projezžali…

^{Iš mokytojų pokalbio}

Kuri gatvė ilgiausia Lietuvoje? Daugelis teigia, kad tai Savanorių prospektas. Jis prasideda Vilniuje ir baigiasi Kaune. Bet teisūs ir tie, kurie sako, kad ilgiausia gatvė Lietuvoje – Jono Basanavičiaus. Ši prasideda Vilniuje ir baigiasi Palangoje…

Taigi, vieną gražią pavasario dieną jūs susiruošėte į kelionę Basanavičiaus gatve ir pradėsite ją Trakų ir Pylimo gatvės sankryžoje, kur kadaise buvo vieni iš miesto vartų – iš čia vedė kelias į Trakus. XIX a. pradžioje vartus ties gynybine miesto siena caro valdžia pradėjo griauti ir pribaigė taip, kad net žymės neliko. Čia ir prasideda Jono Basanavičiaus gatvė – legendinė Pohulianka. Galite pradėti savo kelionę nuo kelionių agentūros „Alfaturas“ – tuomet jums prireiks gero kelionių vadovo, bet, jeigu norite, galite ją pradėti ir kitoje gatvės pusėje – ten įsikūrusios kelios parduotuvės. „Casa Lana“ siūlų pasaulis (lietuviška avalynė įsikūrusi kitoje pastato pusėje), „Lietuviškas trikotažas“ ir „Gina Laura“ – itališka parduotuvė, kur, tikiuosi, jums pavyks įsigyti ką nors itališko – „Dolce & Gabbana“ suknelę, pėdkelnes ar lūpdažį…

Kitoje gatvės pusėje kažkada buvo knygynas. Dabar jo ten nė kvapo. Anuomet, savo jaunystėje, ten nusipirkau pirmąjį Camus, pirmąjį Nabokovą pavadinimu „Karalius, dama, valetas“ ir Liūnę Sutemą…

Kildamas gatve aukštyn jūs lengvai rasite du restoranus – kinišką „Tian Fu“ ir „Čingischaną“, kuris yra tiesiai prieš Labai Aukštą Valstybinę Įstaigą. Ar tai užuomina, aš nežinau…

Taigi, dešinėje gatvės pusėje įsikūrusi Labai Aukšta Valstybinė Įstaiga, arba LAVĮ (čia beveik prancūziškai). Su kalašnikovu ten neikite. Jeigu sumanėte ten apsilankyti ir keliausite nuo stoties pusės, prieš tai užeikite į ūkinių prekių parduotuvę Vingrių gatvėje ir apsirūpinkite ten būtiniausiomis prekėmis – nusipirkite santechniko įrankių dėžę, plaktuką ir keturias colines vinis arba gerą skalbinių virvę, ant kurios patogu

pasikarti. Pravers. Tuomet jau galite drąsiai ten eiti, jei norite pasijusti žemės dulke ir būti staigiai „nukabintas“ nuo dangaus. Ten užėjęs nieko neprašykite, nes vis vien nieko negausite, net jeigu būtumėt paties Jono Basanavičiaus artimiausias giminaitis. Nebent – laimėjote „Vikingų loto“ aukso puodą…

Kadangi, kaip supratau, jūs aukso puodo dar nelaimėjote ir Labai Aukštoje Valstybinėje Įstaigoje nieko nepešėte, išėjęs iš jos, jūs galite ramiai kulniuoti gatve aukštyn. Prieisite Savicko dailės galeriją, greta jos, ant kampo, įsikūrusi parduotuvė „New man style. Frakai ir smokingai“. Jeigu jaučiatės šiuolaikinis vyras – tai kaip tik jums. Jeigu esate jaunas, tai jūs nežinote, kad čia kadaise buvo kavinė „Lyra“, o kitoje gatvės pusėje „Užkandinė“, dar viena užkandinė buvo aukštėliau – prie rusų cerkvės, kur dabar įsikūrusi kavinė skambiu pavadinimu „Na Pohulianke“. Tai tiek tos Pohuliankos šiandien. Anuomet, mano jaunystėje, kai dažniausiai gyvenau Pohuliankoje, tose užkandinėse prekiaudavo dešrelėmis ir kava. Tiesa, šunys tų dešrelių neėsdavo, nes mėsos jose nebūdavo. Prie kavos ir armėniško konjako (alumi čia niekas neprekiaudavo) užkandos galėdavote gauti kokį raugintą agurką. Trys žvaigždutės ir agurkas. Prabanga… bet tiek to, nebevarginsiu jūsų savo jaunystės sentimentais. Galite ramiai tęsti savo kelionę. Jūs dabar stovite ant gatvės kampo, kur aš jus buvau palikusi, tiesiai priešais seną teatro pastatą, kurio skverelyje žvirblius ir balandžius medžioja nušiurusios išprotėjusios katės…

„Teatr na Pohulianke“ – taip jis kažkada vadinosi, šitas senukas, kuriam dabar jau šimtas metų. Pastatė jį lenkai, bet lietuviams buvo pavykę trumpam jį „okupuoti“ ir net paskelbti jame savo Nepriklausomybę. Man asmeniškai šis teatras labiausiai patiko tada, kai čia buvo Opera. Tiesa, gėda prisipažinti, tai buvo taip seniai, kai aš buvau labai maža, tuomet čia dainavo Elena Čiudakova. Sako, čia kažkada vaidino Vera Komisarževskaja. Kas žino, galbūt čia ir patekėjo jos žvaigždė. Ne Aušrinė, žinoma…

Tenai su kalašnikovu taip pat neikite. Neikite nė su jokiais pasiūlymais ar prašymais, nes pasijusite kaip tas bronzinis berniukas kitapus gatvės, ant kampo. Tiesa, jį pastatė neseniai, tą liesą bronzinį berniuką su guminiu basonu rankoje, ilgesingai žvelgiantį į dangų ir besišaukiantį Dievo teisingumo… Sako, kad tai – Romainas Gary, kuris Vilniuje gyveno seniai seniai ir seniai iš jo išvažiavo. Liesas berniukas viščiuko blauzdelėmis…

– Man šitų vištų šlaunelių, – sako pusamžis barzdotas vyriškis žvyro spalvos marškinėliais „Maximos“ pardavėjai.

Pardavėja nesirinkdama deda šlauneles į plastikinį indelį.

– Štai šitą, šitą ir šitą, – vyriškis rodo pirštu į šlauneles vitrinoje.

– Koks jums skirtumas? – klausia įsižeidusi pardavėja.

– Kad šitos – labai sublogusios, – prieštarauja vyriškis.

„Maximos“ rojuje visada galite rasti ir nusipirkti visko, ko jums reikia, arba to, ko jums visiškai nereikia. Tiesa, Pohuliankoje „Maximos“ dar neatidarė, bet yra viltis, kad atidarys. Viltis visuomet yra…

Bet tęskite savo kelionę. Praėjęs namą sub rosa ir namą, kuriame kadaise gyveno Romainas Gary, kitoje gatvės pusėje pamatysite Santuokų rūmus. Jie visuomet ten buvo, kiek pamenu, ir visuomet – aukščiau teatro ir Labai Aukštos Valstybinės Įstaigos. Keista, tiesa? Santuokų rūmai – šalia rusų cerkvės. Savaitgaliais čia pilna baltų limuzinų, lyg ledo lyčių per ledonešį Neryje. Ak, geras filmas tas „Titanikas“… Štai jūs matote, kaip atsidaro vieno limuzino durelės ir iš jo išlipa jaunavedys – du kubiniai metrai raumenų masės, aptemptos angliška vilna. Toks gali pretenduoti ne tik į svajonių vyriškio, jaunikio, bet ir į milžino Henko titulą. Kubas – tobuliausia nūdienos forma. Pablo Picasso – genijus, pralenkęs savo laiką. Du kubiniai metrai raumenų masės, dešimt kubinių metrų vandens, trys kubiniai metrai dujų… Matyt, Picasso pradėjo tapyti krizės laikotarpiu… Bet iš muziejaus kažkodėl pavogė Edvardo Muncho „Šauksmą“…

Cerkvė dabar apsupta pastolių. Įkalinta kubo formoje. Remontas. Iš pastolių kyšo tik žalios spalvos svogūnai. Jie ne visuomet buvo žali. Bet dabar jie „Topolska“ veislės – atsparūs šalnoms, mechaniniams poveikiams ir tinka ilgai sandėliuoti. Rusų cerkvėje dažnai skamba varpai. Nuo tada, kai pasimirė caras Borisas. Ne Godunovas, žinoma, Jelcinas…

Eidamas toliau, prieisite sankryžą, kur kiek dešiniau prasideda Čiurlionio gatvė, ja galite pasiekti Vingio parką, ten jūsų lauks atrakcionai. Bet jūs, žinoma, žingsniuosite tiesiai, kol prieisite kairėje esančią Vytenio gatvę. Ten galite nesukti, nes ten nieko įdomaus nerasite. Tiesa, kadaise ten Vivulskis buvo pradėjęs statyti gigantišką bažnyčią, bet taip ir neužbaigė. Ir kaltas čia, žinoma, Adolfas… Sovietmečiu ten „socializmo statytojai“ buvo įkūrę savo rezidenciją. Dabar, jeigu turite noro, ten galite pamušinėti kėglius, užkąsdami juos „Lady Clara“ veislės bulvių traškučiais…

Toliau kairėje – gėlių turgelis greta senosios muitinės. Muitų, įvažiuojant į miestą, seniai niekas neberenka, bet jūs būtinai užsukite į gėlių turgų. Dabar – pats tulpių žydėjimas, ir jūs ką nors išsirinksite. Ir ne tik pačių tulpių, bet ir jų svogūnėlių. Spėju, kad rinksitės ilgai. Ten rasite baltų – „Diana“, „El Bruce“, „Lady Bo-real“, „Pelican“, „White Hawk“, „White Swan“, „Weber“, „Snow Star“, „Pax“; geltonų – „Jaffre“, „Ralph“, „Wintergold“, „Golden Olga“, „Reforma“; oranžinių – „General de Wet“, „Great City“, „Prince of Austria“, „John Gay“, „Orient Exspress“, „Princess Beatrix“; raudonų – „Adjutant“, „Briliant Star“, „Charles“, „Couleur Cardinal“, „Doctor Piesman“, „Proserpine“, „Thomas Edison“, „Early Queen“, „Professor Zeeman“, „Madame Curie“, „Danton“, „Attila“, „Praha“, „Fuga“, „United Europe“; baltos ir raudonos spalvos – „Mozart“, „Roland“, „Willemsoord“.

Ypač gražios raudonos pilnavidurės tulpės „Albrecht Dürer“, „Dante“, „Electra“, „Scarlet Cardinal“, „Triumphator“.

Spėju, kad išsirinksite ką nors iš violetinių ar alyvinių – „Dreaming Maid“, „First Lady“, „Prince Charles“, „Telescopitim“. Tik neperdozuokite.

Jau išsirinkote? Galite keliauti toliau. Gatvė išsišakoja – čia prasideda Savanorių prospektas, arba Krasnucha. Dešinioji gatvė – Simono Konarskio. Bet šiandien ten neikite. Kalašnikovą galite palikti senojoje muitinėje, bet jeigu norite, galite jį pasiimti į „Forum Cinemas Vingis“, esantį kiek tolėliau, Savanorių prospekte. Šiandien kaip tik prasideda „Kino pavasaris“. Ir ten jūs tikrai gausite traškučių, pagamintų iš „Orchestra“ bulvių veislės. O jei pasiseks, tai ir iš „Albatros“, „Romula“ ar „Marlen“. Arba kukurūzų spragėsių. Tikrai rasite jų pėdsakus. O gal ten sutiksite savo tikrąją meilę?

Žinoma, galite savo kelionę pradėti ir iš kitos pusės – nuo Krasnuchos…