Viduramžių groteskas: gargolos ir chimeros

VITALIJUS MICHALOVSKIS

„Joks simbolizmas negali paaiškinti siaubingos katedrų faunos. Jeigu iš viso egzistuoja beprasmiai kūriniai, tai šie yra būtent tokie. Visi mėginimai juos paaiškinti yra pasmerkti žlugti“, – taip prancūzų meno istorikas Émile’is Mâle’is (1862–1954) rašė apie dekoratyvines pabaisas: akmenines chimeras, grifonus, baziliskus, kitas groteskiškas figūras – žymiąsias daugelio viduramžių Europos bažnyčių ir kai kurių kitų to meto pastatų fasadų puošmenas. Kai kurios šių figūrų atliko praktines lietaus vandens nukreipimo nuo statinio sienų funkcijas (vadinamosios gargolos arba gargulijos), kitos tašytos iš akmens kaip grynai puošybiniai elementai, tačiau savo pasakojimą pradėkime nuo praktiškojo aspekto.

Tarp žinovų gargolomis (angl. gargoyle, pranc. gargouille, it. gargola ir pan.) vadinami tie architektūrinio dekoro elementai, kuriuose dera tiek puošybinės, tiek praktinės funkcijos. Nuo pastatų sienų smarkiai išsišovusios, tarytum ore kabančios figūros kadaise buvo nelyginant savotiški senovės lietvamzdžiai, kurių nasrai nukreipdavo kliokiantį lietaus vandenį tolėliau nuo mūro ir saugojo jį nuo erozijos. Panašios funkcijos

Paryžiaus katedros chimeros, sukurtos architekto E. E. Viollet-le-Duco. 1845-1864

neatliekančios dekoratyvinės viduramžių statinių bestijos gargolomis negali būti vadinamos (paprastai liaudyje jos įvardijamos chimeromis), tačiau neretai bendras „gargolų“ pavadinimas taikomas ir joms. Praktinė gargolų, kaip inžinerinių įrenginių, nauda viduramžiais neginčytina – ardomasis vandens poveikis mūrui pastebėtas jau žiloje senovėje, visgi niekas nesiryžta logiškiau paaiškinti visos tos nenusakomos vizualinės šių meno kūrinių įvairovės.

Trumpai apie etimologiją. Angliškasis žodis gargoyle kilo iš prancūziškojo gargouille, reiškiančio gerklę arba stemplę. Lotyniškas gurglio siejamas su šaknimi gar- („ryti“), kuri taip pat apibrėžia ir kliokiančio vandens čiurlenimą. Ispaniškai garganta – „gerklė“, angl. gargling ir vok. gurgeln – „kliokimas“, „čiurlenimas“. Lenkiški gargolos pavadinimai garłacz ir pluwacz atitinkamai siejami su žodžiais „gerklė“ ir „spjaudyti“. Galima prisiminti ir panašius lietuviškų žodžių „gerklė“, „gerti“, „gurgėti“, „gargaliuoti“, „gurguliuoti“ ir pan. sąskambius.

Prancūzijoje žinoma legenda apie vandeniu spjaudančią pabaisą Gargolą, kuri kadaise gyveno Senos upėje, niokodavo apylinkes, užliedavo laukus ir rydavo žmones. Ypač nuo jos kentėjo Ruano gyventojai, jie nuolat atvesdavo vandenų monstrui myriop nuteistus nusikaltėlius. Galiausiai tuometinis vietos arkivyskupas (vėliau jis tapo šv. Romanu) atviliojo milžinišką gyvatę į Ruaną ir supuolę miestiečiai sukapojo baisųjį šliužą į gabalus. Nugalėtos Gargolos galva, kaip Dievo visagalybės ženklas, buvo pakabinta ant miesto katedros ir nuo to laiko saugojo šventyklos sienas nuo liūčių. Legenda byloja, kad tradicija puošti bažnyčias pabaisų atvaizdais ilgainiui paplito ir kituose kraštuose.

Žvynuotų, su vandens stichija siejamų mitinių būtybių vaizdinys buvo žinomas ir kitur Europoje. Šiaurės rytų Anglijoje aptinkamas pasakojimas apie didžiulį Viro upėje gyvenusį slibiną, kurį nukovė vietos karžygys. Skandinavų mitologijoje žinoma milžiniška vandenų gyvatė Jormungandas („milžino lazda“) ir drakonas Nidhogas, gulintis Gvergelmiro šulinio dugne. Mitinės graikų pabaisos gorgonės buvo jūros gelmių dievybės Forkino dukterys. Archajiškoje europietiškoje tradicijoje pabaisos, slibinai ir drakonai neretai sieti su be galo paslaptingomis „žemesniosiomis“ stichijomis, kaip antai žeme ir vandeniu, tačiau krikščionybės laikais visos šios formos virto velniškomis išperomis, kurios viduramžių vaizduojamajame mene buvo įkūnytos begale groteskiškų variacijų.

Manoma, kad pačių ankstyviausių viduramžiškų gargolų prototipų reikia ieškoti senovės Egipte ar Graikijoje. Pavyzdžiui, antikinėse šventyklose lietaus vanduo buvo šalinamas pro atsikišusių nuo stogų marmurinių grifonų, liūtų ar šunų nasrus. Matyt, tais laikais atsirado ir tikėjimas magiška šių figūrų funkcija (pavyzdžiui, akmeninės liūtų galvos simboliškai įkūnijo galią ir turėjo baidyti piktąsias dvasias). Tikriausiai iš senovės Graikijos ši architektūrinė tradicija persikėlė į Romą, o iš Romos – į šiauresnius germanų ir keltų gyvenamus kraštus.

Krikščioniškų bažnyčių fasaduose gargolos atsirado, kai Europos architektūroje vyravo romaninis stilius, vėliau jos tapo neatsiejamu Vakarų gotikos elementu. Dažniausiai šios figūros buvo zoomorfinės (ankstyvuoju laikotarpiu) arba antropomorfinės (vėlyvuoju laikotarpiu). Gargolų kūnai ir snukiai galėjo būti žvėriški, demoniški arba išreikšti tiek žmogaus, tiek gyvūno bruožus. Pačios ankstyviausios pabaisos buvo vaizduojamos su šikšnosparnio sparnais, raguotos ir turinčios iltis. Jos buvo ganėtinai grubios išvaizdos, be smulkesnių detalių, nedidelės. Ilgainiui gargolos sudėtingėja: figūros tampa vis labiau ištęstos (kartais metro ir daugiau), puošnesnės, mažėja pragariškos tematikos. Dar vėliau prasideda „humoristinis laikotarpis“ ir žmonių trūkumų bei ydų pajuokimas (pavyzdžiui, nosį krapštančios ar nenatūraliai išsiviepusios žmogaus pavidalo gargolos). Tikėtina, kad gargoloms įgaunant vis daugiau žmogiškų bruožų silpsta tikėjimas jų magiška, apsaugine galia. Akmeniniai XIV–XV a. kūriniai jau pasižymi neįtikėtinu aukščiu ir išraiškinga detalizacija. Atsiranda vis daugiau gargolų tik puošybinės, o ne praktinės paskirties (pavyzdžiui, žymiosios Paryžiaus Dievo Motinos katedros chimeros). Tačiau kokia gi buvo simbolinė šių pabaisų prasmė, atmetus visus techninius aspektus? Religinio meno istorijos ir simbolikos tyrinėtojai kelia savas versijas, iš jų galima paminėti pačias logiškiausias.

Ankstyviausios demoniško pavidalo gargolos buvo tvirtinamos išoriniame bažnyčių fasade, tai yra „nuodėmingoje“ žmonių pasaulio pusėje, kuri potencialiai gali tapti lengvu grobiu velniškoms pragaro jėgoms. Siaubingieji kūriniai turėjo priminti į katedrą žengiantiems žmonėms apie šėtoniškojo pasaulio pavojų. „Nuodėmingajam pasauliui“ buvo priešpriešinama vidinė bažnyčios erdvė, kurioje anapusinio pasaulio monstrai negalėjo turėti jokios galios. Taip išorinis išsigimimas buvo priešpriešinamas vidinei šventyklų harmonijai. Taigi, pirmoji galima priežastis – religijos visagalybės demonstravimas ir poveikis prietaringoms viduramžių masėms.

Savaime suprantama, kad religinis viduramžių epochos jausmas sunkiai suvokiamas šių dienų žmogui. Tais laikais, kai, pasak Oswaldo Spenglerio, vyravo grynai metafizinis pasaulio tvarkos suvokimas, o menas buvo laikomas religinio atsidavimo dalimi, prietarų kupinas žmogus turėjo jaustis gyvenąs stebuklingame, pavojų kupiname pasaulyje. Kai kur tikėta, kad sparnuotos bažnyčių pabaisos atgyja saulei nusileidus, skraido būriais ar po vieną, o gaidžiams užgiedojus grįžta į savo vietas ir vėl virsta akmeniu, tad kraupios pragaro būtybės ir fantastiškiausi su jomis susiję pasakojimai turėjo nuolat priminti tikinčiajam apie Šėtono egzistavimą.

Neretai bažnyčių fasadų pabaisoms priskiriama ir tam tikra apsauginė funkcija pagal senovinį „blogio prieš blogį“ principą. Taip nukautos vandenų pabaisos galva prancūziškoje legendoje turėjo saugoti katedros pastatą nuo to paties vandens stichijos, o vėjarodžiai su gaidžio atvaizdu (kuris Europoje neretai asocijuojamas su siautėjančia ugnimi) – nuo gaisrų. Senovinių laivų puošyba drakonų ir kitokių pabaisų galvomis, matyt, rėmėsi panašiu simboliniu mąstymu – tai, kas skirta priešui įbauginti, privalo įkvėpti įgulą bei saugoti nuo pikto.

Kad ir kaip būtų keista, viduramžiais galėjo būti tikima, kad siaubingos ir velniškos būtybės tampa tam tikromis pastato, ant kurio jos įtaisytos, globėjomis. Čia pravartu paminėti ir kitą viduramžių prietarą, pagal kurį bet kuri bažnyčia be savų, ją saugančių pabaisų būtų tučtuojau sugriauta išorės demonų. Tačiau jeigu „demoniškos pagalbos“ versija ginant maldos namus pasirodytų visai reali, tai kodėl gi fanatiškai dievobaimingi viduramžių teologai nesipriešino šios velniškos jėgos panaudojimui ginant tikėjimą? Galbūt kai kuriuos atsakymus į šį klausimą galima rasti žymaus italų rašytojo ir didelio viduramžių epochos žinovo Umberto Eco darbuose – garsiajame romane „Rožės vardas“ herojų lūpomis jis kalba apie tai, kad visos pragaro pabaisos taip pat yra dieviškojo plano dalis, sukurtos tam, kad žmogus nuolat matytų aplinkinį netobulumą ir Šėtono klastą, o tai turėtų jam padėti nugalėti savo ydas ir priartinti prie Dievo: „Kiekvienai dorybei ir kiekvienai nuodėmei yra pavyzdys bestiariumuose, o gyvulių pasaulis tėra žmonių pasaulio figūra.“

Taigi, kad ir pati atgrasiausia demoniška būtybė viso labo teatlieka tam tikrą jai iš anksto nubrėžtą Kūrėjo funkciją ir yra sukurta kaip nepamainoma, netgi vertinga dieviškojo plano dalis. Pasistengus bent kiek įsigilinti į viduramžišką mąstymą (kiek tai yra įmanoma mūsų laikų žmogui), toks, atrodytų, kardinalių priešybių suderinamumas neturėtų stebinti, nes kai kuriuose praeities teologų darbuose pats Šėtonas prieš savo valią laikomas Dievo sukurtu pagalbininku Jo planuose. Juk Dievas leidžia veikti nelabajam, vadinasi, tamsa yra reikalinga tam, kad per ją žmogus tinkamai įvertintų šviesą.

Paprastai gargolos įsivaizduojamos kaip chimeros, tačiau iš tiesų jos gali būti pačių įvairiausių pavidalų. Graikų mitologijoje chimera kvėpuoja ugnimi, turi liūto galvą, ožkos kūną ir gyvatės uodegą, tačiau vėliau chimeromis pradėti vadinti bet kokie skirtingų gyvūnų hibridai. Krikščioniškais viduramžiais chimeros pradėjo simbolizuoti demonus, lytinius iškrypimus, gašlumą ir nedorėlių sielos sumaištį. Sevilijos arkivyskupas Izidorius Sevilietis (apie 560–636) teigė, kad pragariškų jėgų įkaitais tapę nusikaltėliai dažnai pavirsta įvairiomis žvėriškomis būtybėmis arba jų hibridais, todėl chimeros galėtų simbolizuoti būtent tokią nusikaltėlių lemtį. Matyt, panaši prasmė krikščioniškoje simbolikoje buvo teikiama ir įvairių pavidalų drakonams bei slibinams (kaip paties Šėtono įsikūnijimui).

Neretai gargolos turėjo ir realiai egzistuojančių gyvūnų pavidalą: liūtų, šunų, ožių, lapių, beždžionių… Tos epochos akimis, kiekvienas šių gyvių simbolizavo ne tik tam tikras dorybes, bet ir nuodėmes bei ydas. Pavyzdžiui, liūtas reiškė ne tik galią, valdžią ir pasitikėjimą, bet ir besaikę garbėtrošką, puikybę. Šuo – ne tik ištikimybę, bet ir godumą, rajumą. Lapė – ne tik sumanumą, bet ir apgavystę, klastą. Beždžionė – ne tik protą ir išmintį, bet ir nuodėmę, nuopuolį, gyvulišką pradą žmoguje.

Vėlyvesnės žmogaus pavidalo gargolos dažnai pasižymi keistais, netgi juokingais bruožais. Jų netobulos ir liguistos formos, tikėtina, taip pat buvo siejamos su viduramžišku tikėjimu demoniška bet kokios ligos ar negalios priežastimi. Nenatūraliai iškreipti veidai, ilgi, išsikišę gyvatiški liežuviai simbolizavo erezijas ir išdavystę. Kartais žmogaus pavidalo gargoloms suteikiamos žvėriškos galūnės, o kūnai vaizduojami apaugę laukinių gyvūnų šeriais. Tyrinėtojai mano, kad pastarųjų figūrų reikšmė analogiška chimerų reikšmei, o galbūt tai senovės pagoniškų tikėjimų fantastinėmis antropomorfiškomis būtybėmis atgarsiai?

Ankstyviausios gargolos buvo medinės, vėliau jos buvo tašomos iš akmens ir marmuro. Išliko netgi keletas senųjų metalo pavyzdžių. Gargolos niekuomet nebuvo mūrijamos iš plytų, todėl netgi ant plytinių pastatų buvo tvirtinamos akmeninės figūros. Manoma, kad jos buvo tašomos atskirai ir tik kai kuriais atvejais apdorojamas jau sienon įmūrytas akmuo. Nors ir pagamintos iš tvirtos medžiagos, gargolos nebuvo ilgaamžės, nes jas nuolat ardė vanduo, purvas, vėjai ir erozija. Tad susidėvėjusios figūros nuolat buvo keičiamos naujomis.

Maždaug nuo XVIII a. pradžios Vakarų Europoje vis dažniau pradėti naudoti nutekamieji lietaus vamzdžiai, todėl groteskiškos gargolos prarado pagrindinę praktinę reikšmę. Kartu pamažu sunyko ir visos paslaptingos simbolinės prasmės, užleisdamos vietą grynai estetiniam bei meniniam pasigėrėjimui. Gargolų aukso amžius baigėsi, tačiau tradicija galutinai neišnyko. Senieji šio groteskiško meno kūriniai vis dar puošia Vakarų Europos miestus, o kartais kaip paprastas dekoro elementas ar savotiška duoklė senovei aptinkami ir mūsų laikų statiniuose.