Supintas pasakojimas

KRISTINA TAMULEVIČIŪTĖ

Garantuotai išprotėjau. Visą rytą, dar prieš pakildama iš lovos, girdėjau kažkokius garsus, tarytum kažkas tipentų po butą. Tingėjau keltis, kad patikrinčiau, ar tik neįsmuko į kambarį gyvatė (vakar vakare iš tarpulangės iškrapštėm kažką panašaus į vapsvos lizdą), o kai atsikėlusi šiaip ne taip nusliūkinau į virtuvę, langas buvo uždarytas, o bute ramu. Užsikaitusi arbatos, nors jos taip ir nepanorau gerti, susiradau rankšluostį ir ilgam užsidariau vonioje. Kol muilinausi rankas rusišku muilu (draugų iš Sibiro dovana), kampe tarp vonios ir lango voras rezgė tinklą. Ilgai ir nuobodžiai. Jo voratinklis – mano plauko storumo. Nežinau, patvarus jis ar ne, todėl negaliu įvertinti kito produkto – rusiško šampūno – kokybės. O galiausiai išlipusi iš vonios ir nuoga eidama į kambarį suakmenėjau – ant slenksčio mėtėsi mano šalis. Ryte jo ten nebuvo. Nebuvo jo ten ir tada, kai ėjau į virtuvę arbatos užsikaisti. Išprotėjau. Garantuotai. O gal ne? Gal kaltas salyklo kvapas, kasnakt sklindantis iš visų pusių ir apgaubiantis mano butą lyg skara – lengvai, bet neišvengiamai? Kažkada juokavome, kad šalia mūsų daugiabučio įsikūrusios kareivinės – tik taip galėjome paaiškinti to kvapo, kartais trenkiančio verdamomis bulvėmis, intensyvumą.

Kai studijavau Vilniuje, norėjau gyventi senamiestyje (studentiška klišė). Tada net į galvą nešaudavo, kad dauguma ten nuomojamų butų gali pasigirti ne tik aukštomis lubomis, bet ir suklerusiais langais, pelėsiais apaugusiais koridoriais ir – svarbiausia – išviete lauke, – neabejotinai geriausia vieta skaityti. Iki šiol nesuprantu, mėgavausi studijomis Filologyne ar nekenčiau jų. Greičiausiai ir mėgavausi, ir nekenčiau. CV dabar įrašau tik skaičius: 2008–2012, nepaminėdama metų, praleistų Slovėnijoje, ir kitų metų – Sarajeve. Beje, jau tikrai senamiesčiuose. Besiglausdama vienoje iš Liublianos palėpių, išverčiau visą knygą. Kol kas jos niekas nepublikavo, niekam jos ir nesiūliau. Svarbiausia buvo senamiesčio dvasia, karštu oru sklindanti pro atvirą stoglangį ir besimaišanti su džiazo garsais, sklindančiais iš gretimos kavinės. Džiazo iš tiesų niekada nemėgau, nes klausau klasikos, roko, o kartais ir liaudies dainų, kaip ir visi „neišsipildę“ akordeonistai. Bet gyvenant tame bute, senamiestyje, mano asmenybė apsivertė aukštyn kojom. Tada galėjau nemiegoti iki 4 nakties, versti tekstus, o ryte lyg niekur nieko ir be jokios kavos atsikelti į paskaitas. Arba į Slovėnijos rašytojų sąjungos biblioteką. Ten turėjau savo darbo vietą, bet niekada ja nesinaudojau. Per šviesu ten buvo. O ir knygos neapdulkėjusios. Nemėgstu sterilių vietų, ypač bibliotekų ir galerijų. Jei ant kokios nors meno sąjungos pirmininko stalo nestovi nugertas buteliukas, tai kokia ten meno sąjunga. Be to, Liublianoje nesiilgėjau Vilniaus. Grįždama į Šiaulius – nuolatos. Apie gimtąjį miestą, kaip ir apie mirusįjį, galima kalbėti tik gerai arba nieko. Kadangi gerai kalbėti nenoriu, o nekalbėti negaliu, be to, nemėgstu klišių, turiu pasisakyti. Kažkada kažkas apie Šiaulius yra rašęs kaip apie tamsų miestuką, gulintį surūgusio ežero pakrantėje. Pasirašyti galiu po kiekvienu žodžiu. Tame ežere skendo mano močiutė. Kai buvau dar vaikas, ji mėgdavo man pasakoti savo meilės istorijas. Tikras ir išgalvotas, kaip tada man atrodė. Dabar manau, kad visos jos buvo tikros, tik nuspalvintos senoviška akvarele, tokia kaip vaikų darželyje, kai baigiasi darbelių pamoka ir vaikai būriu eina į prausyklą – rankų plauti. Nenusiplaudavo niekada. Dar blogiau – priešpiet, išėjus į lauką, ant rankų išsiliejusius akvarelės dažus išryškindavo dar labiau nenusiplaunantis baltas pienių serumas.

Clark & Pougnaud. Pabudusi Aurora. 2003

Močiutė, kuri tada, kai Šiauliuose siautė karas, nešiojo naujausius botus ir plastikinį lietpaltį, sakydavo, kad sprogmenims krentant viskas buvo kitaip. Ir meilė buvo kitokia. Bendravimas kitoks. Žmonės kitokie. Skyrėsi ir jų ryšys su miestu. Šiauliai, kasdien niokojami ir griaunami lyg vaiko iš domino detalių sudėliota figūrėlė, linksminosi kaip niekada. Karo padėtis laikėsi senokai, naktimis neišvysi nė vienos švieselės. Užtat jaunimas, susitaręs linksmintis, susitikdavo ir kartu eidavo į šokius. Nežinau, kokia muzika ten grojo, gal močiutė nepasakojo, o gal jau pamiršau. Bet tikriausiai koks nors improvizuotas karo laikų džiazas, panašus į tą, kurį girdėdavau sklindant pro savo palėpės stoglangį Liublianoje. Yra dalykų, kurie vienija ištisas tautas, net jeigu tos tautos vargiai žino viena apie kitą.

Apsvaigę nuo šokių, karo laikų jaunuoliai turėdavo kirsti ištisus barjerus, peršokti aukščiausias tvoras, kad sugrįžtų namo. Bet grįždavo jie visada. Tam, kad ryte, pro langą, stebėtų, kaip į dangų kyla nauji pilkų dūmų kamuoliai.

Kaip tik tokią karo popietę močiutė su draugu nugvelbė valtį ir nusiyrė į Talkšos, kuri tada tikriausiai dar nebuvo surūgusi, tolius. Ten ežeras parodė savo charakterį – į sukiužusią valtį nenumaldomai ėmė sunktis rudas, dumblinas vanduo, ir jo nebuvo kaip išsemti. Jei tai būtų įvykę pasakoje, pabaigoje sužinotume, kad abu jaunuolius išgelbėjo meilė. Šioje istorijoje juos išgelbėjo čigonai. Dar ir dabar, kai einu pasivaikščioti ežero pakrante, sutinku išburti žadančią moterį (ji nesisveikina, tik pastoja kelią ir sako: „Duok pavaražysiu“). Paėmusi mano delną, iš pradžių prigąsdina, kad apaksiu ir kad „baisus prakeiksmas ant manęs uždėtas“. Už 5 litus ir apakimas, ir prakeiksmas būna atšaukiami, be to, dar sužinau, kad ištekėsiu už užsieniečio ir susilauksiu su juo dviejų sūnų. Dėl apakimo ir prakeiksmo nežinau, bet antroji pranašystės dalis jau pildosi. Nešioju bosnišką pavardę ir pilvą, kuriame spurda pirmasis sūnus (taip gydytoja sakė). Kai esu namie viena, apsivelku nėščios namų šeimininkės suknelę, raudoną su taškučiais, ir pradedu raustis albumuose. Kai karas pasibaigė, močiutė ištekėjo, bet ne už to berniuko, su kuriuo valtyje ją užklupo rudas ežero vanduo. Tada iš Šiaulių mažai kas buvo likę. Vėliau miestas buvo atstatytas, tik be senamiesčio ir socialistine maniera. Vietoj nugriauto bažnyčios bokšto į dangų iškilo chruščiovkės. Buto, kuriame paskutinius dešimtmečius gyveno močiutė, virtuvė buvo iškalbingesnė už laiką – į ją įėjus, sėdynė likdavo koridoriuje. Netilpdavo, paprasčiausiai. Nors dešrelėms gigantiškame šaldytuve vietos visada atsirasdavo. Ir patefonui.

Kai buvau gal ketverių, tėvas tą patefoną parvežė pas mus. Prieš priverstinį pietų miegą brūžindavau plokšteles su lietuvių liaudies pasakomis ir Kernagio dainomis. Tada man labai nepatiko jo balsas, bet dainą apie kolūkius mėgau – dėl kolorado vabalų, kuriuos su kita močiute, mamos mama, rinkdavome nuomojamame darže. Paprastai pririnkdavome jų pilną kibirą, o tada mes – močiutė, senelis ir aš – iš to kibiro išversdavome juos ant vieškelio ir trypdavome, kol likdavo vientisa juoda masė. Nė vienas vabalas neturėjo teisės likti gyvas. O jeigu kuriam ir pavyko pasprukti, į mūsų daržą jis tikriausiai nebedrįso sugrįžti. Atlikę egzekuciją, mes prisiglausdavome po pašiūre ir gerdavome gilių arbatą. Tomis akimirkomis aš nebenorėjau sugrįžti namo. Tada man atrodė, kad visą gyvenimą galėčiau likti kaime.

Vėliau senelis numirė ir nutiko Vilnius. Elegantiškai griūvantys Filologyno rūmai. Knygų skaitymas Neries pakrantėje. Vakarai, grojant džiazui, kurio nemėgau, bet su dviem pasipūtėlėm, su kuriom dalinausi kambariu, ginčytis nenorėjau. Štai čia tikriausiai turėčiau ir baigti savo pasakojimą, jei ne iš draugiškumo, tai bent jau iš pagarbos. Bet knieti rašyti toliau, nes visus šiuos sakinius mintyse kurpiau jau ilgai – o tada, kai ant grindų pamačiau besimėtantį šalį, kurio ten prieš kelias minutes tikrai nebuvo, ir įsitikinau savo išprotėjimu, turiu pateisinamą priežastį parašyti daugiau, nei leidžia filologinis padorumas. Galite laikyti tai apkalbinėjimu, gandais ar dar kokia baisesne moteriška nuodėme, man jau nebesvarbu. Pažįstama, kuri bandė nusižudyti ir po skrandžio plovimo operacijos kelis mėnesius praleido psichiatrijos ligoninėje (dabar vaistų ji net akyse nebenori matyti, įskaitant kontraceptikus), pasakojo, kad ten besigydantys žmonės yra kur kas „normalesni“ nei dauguma tų, kurie kasdien laisvi vaikšto gatvėm. Matyt, prie tos „laisvų“ žmonių kategorijos esu priskiriama ir aš – man neišvengiamai vaidenasi. Ko gero, vaidendavosi ir anksčiau, todėl ir nesutariau su tom dviem merginom, su kuriom gyvenau Vilniuje. Per daug moteriškos jos buvo. Ant staliuko, priešais veidrodį, nuolatos mėtėsi nesuskaičiuojamos pudros pakuotės ir įvairiausių spalvų lūpų dažai. O aš ten laikydavau tik plaukų šepetį, gal dar blakstienų tušą. Kol jos vaikščiodavo Neries pakrante su vaikinais, aš skaitydavau. Visada norėjau daug keliauti, kaip koks Radvila Našlaitėlis, tik dar toliau, o skaitymas vienintelis man tai suteikdavo. Ir tikrąja, ir perkeltine prasme.

Kai neskaitydavau, panašiai kaip ir dabar, keliaudavau prisiminimais, kurių dar nespėjo sunaikinti kolorado vabalai. Ir kol neužstrigo patefono plokštelės. Vienintelis dalykas, kuris vienija ir jungia visus miestus, kuriuose kadaise gyvenau, yra minčių perteklius, muzika ir karai. Šiauliai jau seniai atstatyti, o Sarajevas dar kuriasi. Jam pasisekė labiau – išvengė chruščiovkių, o vėliau ir „Akropolio“. Sarajeve vis dar vertinamas rankų darbas, senieji amatai ir žemės ūkis. Tai žinodama, ypač didžiuojuosi tuo, kad dar vaikystėje išmokau rinkti ir naikinti kolorado vabalus, dėl kurių Bosnijos žemės ūkyje vietos man tikrai atsiras. Tada nebereikės kęsti tuščiai blizgančių pudros dėžučių ant staliuko priešais veidrodį, nuo karščio besilydančių lūpų dažų masės, skystančios tarp pirštų, ir per saldžių vyriškų kvepalų kvapo bendrabučio spintoje. Viso to paprasčiausiai neliks. Liks tik bulvių laukai, nesibaigiančios lysvės, skarotos moterys, berenkančios kolorado vabalus ir vėliau pagal muzikos taktą šokinėjančios ant jų, bejėgiškai ropojančių ant vieškelio. Apie karą niekas nebekalbės, jį primins tik sugriauti ir vis dar atstatinėjami pastatai šalia surūgusio tvenkinio, iš kurio bus semiamas vanduo bulvėms laistyti. Per pertraukas slėpsimės pašiūrėse ir gerdami gilių arbatą stebėsime savo neklaužadas vaikus, kaip jie laksto susikibę už rankų. Vyras man sako, kad sūnus bus išdykęs ir gražus kaip tėtis. Tarkime, tikrai taip bus. Nesiginčysiu, bent jau kol kas. Nors, pagal kaimo moterų tradicijas, turėčiau. Pamenu, kaip močiutė, nepaisydama išsiplėtusių venų, spyrė įsikarščiavusiam seneliui į sėdynę, o tada… Bet ką aš čia ir vėl apie prisiminimus. Visos mano istorijos supintos, jose neatskirsi praeities, dabarties ir ateities, matyt, todėl, kad man vaidenasi. Ir jeigu šitą supintą pasakojimą, kuriame šmėžuoja ne viena ir net ne trys kartos, kas nors spausdins, gal tada ir buvo verta gyventi su tom dviem tuštutėm, kasdien storais pudros sluoksniais bent jau veidrodyje paslepiančiom visus savo trūkumus, lyg surūgusio ežero dumbliais uždažančiom spuoguotus, vis dar vaikiškus skruostus. Šitaip jos rengėsi suaugti, kaip ir mano tekstai, į vientisą masę susilieti su minia.