Per amžių amžius, amen

MARIJA PAŠKEVIČIŪTĖ

Senutės sėdėjo klauptuose it paklusnios mokinukės. Jų žili plaukai krito ant pečių garbanomis arba buvo susukti į tvirtus kuodus. Vis paseilindamos sukietėjusias pirštų pagalvėles, jos vartė maldaknygių puslapius, murmėdamos, šnabždėdamos, protarpiais atsidusdamos. Sugaudė vargonai, ir jos užgiedojo virpančiais balsais, besistengdamos kuo raiškiau ištarti kiekvieną žodį, tarytum Dievas būtų Bažnyčios direktorius, kuriam, stebinčiam mišias, svarbiausia, kad mokinės puikiai mokėtų kiekvienos giesmės ir maldos žodžius.

Tuo tarpu kunigai mėgino apšlakstyti ir užsmilkyti vidinį virpulį, kuris, nors bažnyčioj ir leidžiasi trumpam užliūliuojamas, niekada nepasitraukia iš krūtinės.

Senutės stojosi, klaupėsi, sėdosi, vėl klaupėsi ir žegnojosi mirties dėmių paženklintomis rankomis.

Pro atdaras duris buvo girdėti, kaip ošia miestas. Saulės spindulys pažymėjo bažnyčios sieną ryškiu ruožu, ir sužibo šventųjų veidai.

O saulė švietė vis ryškiau. Žėrėjo bažnyčios sienos ir grindinio akmenys. Vieną dieną tas milžiniškas dujų kamuolys ims plėstis, išdžiovins visus vandenis, mūrai suskeldės ir virs smėliu. Praris žemę milijardams metų, o kai susitrauks ir taps maža mirusia žvaigžde arba pražys ūko gėle, žemėj liks tik juodas smėlis ir kosminis vėjas, ir tai bus amžina.

Bet dabar, šią sekundę, ošia miesto vandenynas, o senutės paskutinįsyk žegnojasi ir išeina, priglaudusios rankas prie širdies, saugodamos kunigo padovanotą ramybę, kad netyčia neišsprūstų.

___

Tyliai tyliai

Buvo jau gerokai po vidurnakčio. Moteris nuo šalto vandens paraudusiomis rankomis vieną po kitos į indaują dėliojo lėkštes. Buvo įjungusi radiją, pranešėjas aptarinėjo dienos naujienas, tačiau pavardės ir skaičiai tik tyliai tekėjo pro šalį.

Lėtai, susikaupusi nuo indų ji šveitė menamus nešvarumus. Tada kiekvieną nusausindavo pašluoste ir dar sykį patikrindavo, ar neliko kokio trupinio arba riebalų dėmės. Kai indai buvo suplauti, ėmėsi viryklės, paskui – spintelių. Galiausiai ėmė valyti ir rūšiuoti vitaminų buteliukus.

Staiga liovėsi.

Per radiją grojo Rachmaninovą. Koncertą fortepijonui, kurį iki šiol mokėjo atmintinai, kurio toje pačioje virtuvėje klausydavosi naktimis, padėjusi galvą ant stalo, kuo arčiau radijo, kad nepažadintų gretimame kambaryje miegančių tėvų. Jos vikrūs pirštai nejučiomis imdavo bėgioti stalo paviršiumi, ir pajutus didelę rusišką Rachmaninovo širdį jos pačios viduje pasidarydavo šilčiau. O paskui, jau gulėdama lovoje, ji girdėdavo, kaip joje teka švelnios, truputį liūdnos melodijos. Ir įsivaizduodavo, kaip bus gera, kai jas užrašys, o paskui gros, ir tai bus jos sielos skambesys. Tačiau kai prisėsdavo prie pianino, rankos atrodė lyg nerangūs vorai, kuriems ropojant klaviatūra anos melodijos tarytum apsunkdavo, netekdavo skaidrumo, lengvumo, kurio tuomet buvo kupinas jos vidus. Ir ji išsigąsdavo. Kartais, kai baimę įveikdavo, namuose skambėdavo jos noktiurnai. Tačiau kuo toliau, tuo labiau ji bijojo, kol melodijos visai nutilo.

Rachmaninovo muzika veržėsi pro atdarą langą, apgobė medžių šakas, susiliejo su vėju, kilo aukštyn į dangų ir ten ištirpo, grįžo, iš kur atsiradusi.

Atėjo paryčiai. Moteris nuvalė paskutinį buteliuką, kruopščiai nusiprausė veidą ir įsisupo į patalus. Tyla jos viduje virto tiksėjimu, ir, kaip kiekvieną naktį, ji užmigo jausdama, kad kažkas nepadaryta, neužbaigta. Rytoj reikės sutvarkyti rašomojo stalo stalčius, pamanė. O jos viduje liejosi nebegirdimi noktiurnai.