Kelionė į save

GRETA SIRVIDAITĖ

Trūksta, griūva, plyšta, krenta, skyla, skęsta, miršta… ir daugybė kitų žodžių, kurie maitinasi mano pozityvumo likučiais. Ateina metas, kai niekas nedžiugina, kai protas nieko neįsileidžia, kai esi jį pasodinęs į saulės spindulių nepasiekiamą kalėjimo kamerą. Laimei, šio kalėjimo sienos nėra bejausmės ir abejingos. Jos sugeria saulės šilumą net pro storą betoną. Belieka prisiglausti prie sienos lyg prie šiltos motinos krūtinės ir išgirsti ritmingus širdies dūžius. Girdžiu malonią ausiai muziką, lapų šlamėjimą, lašų barbenimą į langą ir jūros ošimą. Neigiamos mintys pasitraukia. Pasitraukia ir teigiamos. Galva lieka tuščia. Susikoncentruoju tik į vieną pasirinktą jutiklį: skonį, šaltį, garsą, šviesą ar kvėpavimą. Tai mano intymus žaidimas su savimi, su savo emocijomis ir mintimis.

Garsi šuolininkė į aukštį prieš lemtinguosius tris šuolius savo gyvenime atlieka labai asmenišką, intymų ritualą. Keletas riešo sukinių, gilus kvėpavimas, pro nosį tariami padrąsinimo žodžiai. Televizijos kameros jokiu būdu neiškirps iš kadro neįprasto merginos elgesio. Priešingai, tai kaip tik pritraukia alkanus žiūrovus, kurie nepraleis progos stebėti tiesioginės pasinėrimo į save transliacijos.

Sėdžiu su senole gryčioje ir mąstau: ar Sizifui ridenti bausmės akmenį į kalną kartais netapo savotiška meditacija, išsigimusia iš kančios? Arba intensyviu ir amžinybę trunkančiu reabilitaciniu sielos žaizdų gydymu? Ir apskritai – kur tas kalnas ir jis, tas nuodėmių atpirkėjas? Amžinybė, rodos, dar nesibaigė.

Beprasmiški ir absurdiški pamąstymai, pagalvojau, kai mano dėmesį patraukė priešais mane sėdinti senolė. Po sočios vakarienės ji įgauna voragyviams būdingų savybių: savo burnoje rezga tinklus, kai bando siūlu iškrapštyti tarpdančiuose užstrigusį maistą. Tai trunka kokį pusvalandį. Tarp dviejų pirštų ištemptas siūlas priminė lynu vaikščiojančius akrobatus, kuriuos regėjau cirke dar prieš savaitę. Jie atsargiais ir grakščiais žingsniukais kovojo su savimi ir valdė savo kūną, o gal labiau protą – visa ko variklį. Staiga dingtelėjo į galvą, kad savikontrolė ir gebėjimas suimti save į nagą išties gali pašalinti užstrigusius ir žmogui nereikalingus svetimkūnius. Antra dingtelėjusi mintis, kad reikia erdvės, kur būtų galima save analizuoti arba tiesiog pravesti savo kūne įkalintą „aš“ pro laisvės vartus. Taip dažnai norisi voliotis pievoje, dūkti ir į geltonos spalvos dažus pamirkyto teptuko galiuku nupiešti saulę danguje pilkųjų debesų pašonėje. Norisi klausytis paukščių čiulbėjimo, kaip Johnas Keatsas nuostabios lakštingalos giesmės po medžiu. Užlipti į aukštą kalną, atsigulti ir svajoti kaip Liudas Vasaris, ištrūkęs į šviesą iš altorių šešėlio. Norisi kaip Garšva važinėtis liftu ir mechaniškai skaičiuoti aukštus, jausti tą nepakeliamą rutiną, nes ir tai yra savotiška meditacija.

Senolė nukraustė stalą ir pasilenkusi prie krosnies laužė smulkias ataugas nuo šakos atraižų. Jos braižė senolės odą. Stvėriau už kepurės ir tekina pasileidau iš gryčios. Lyg kokia už nugaros persekiojanti bitė su geluonimi vijo mane nežinoma jėga laukan. Nubėgau prie upės ir įkritau į vandens patalus. Stebėjau dangų, ausyse girdėjau vandens srovių mūšą. Pajutau santykį su upių ir šaltinių dievu Patrimpu. Išplauta į krantą atsisėdau lotoso poza ir užmerkiau akis, neįsileidau išorinių minčių, kvėpavimas po truputį retėjo, kol liko tik vakuumas. Tarp antakių švystelėjo šviesa. Kosmoso energija tekėjo manimi… Jaučiau tai vis stipriau ir stipriau.

Virš manęs buvo bekraštis magnetinis erdvės laukas. Jis traukia iš manęs deguonį, mintis, drasko mano vyzdžius. Jaučiu, kaip ištiestomis rankomis ir suglaustais delnais neriu į tamsią ir tirštą gilumą. Skinu sau kelią į nematytas erdves, kur neegzistuoja jokia Žemės materija, kur neegzistuoja žmogus. Nejaučiu savo kūno, tik jaučiu, kad jis kažkur šalia manęs, o gal kaip tik – labai toli nuo manęs, tačiau žinau, kad jis saugus, nes jis yra visatos sudedamoji dalis, kad ir menka, purvina ir sudėvėta, bet dalis to, kas sukurta nuostabaus ir nepakartojamo. Oro man trūksta, bet jaučiu kaip niekad anksčiau stiprų gyvybės antplūdį. Siurbiu į save planetas, žvaigždes ir viską, kas daug kartų matyta, tačiau primityviai pažinta. Per dia-fragmą skverbiasi ilgauodegė norus pildanti kometa. Sugalvoju norą. Jis toks kuklus, tad tikrai neabejojau, kad išsipildys. Klydau. Įsipainiojau į nepažįstamos savininkės orbitą. Viskas sukasi, sukasi, sukasi… Viskas žaibiškai skrieja aplink mane. Negaliu suprasti, ar laikas žaibišku greičiu eina, ar mane kas neša. Esu lyg lengvas bestuburis beformis gyvis, įmestas į vandens telkinį ir staiga iškilęs į paviršių be jokios galios valdyti erdvę. Susimaišau su įvairiausiomis dulkelėmis, dujomis ir skysčiais. Teku lyg upė, srauniai pražiodydama žemės kertes. Tolinu ir platinu savo sraunų tekėjimą. Staiga ši dinamiška darna baigiasi, įvyksta turbulencija. Ak, kokia nuostabi visatos elegancija!

Visais kūną apraizgiusiais jautrumo receptoriais nori pasiekti tobulybę, kuri yra aukščiau už mus visus – Žemės menkystas, skurdžius liliputus. Tekėti ir klupti nuo krioklio atbrailos žemyn į prarają, į neištirtą, į nė viena akim neregėtą stebuklingą pasaką. Žemės gilumas ir kosmoso platybės žavi ir žadina smalsumą. Esu lyg Fernandas Magelanas ar Vasco da Gama, bebaimiškai pasinėrę atrasti kelią į pažinimą ir patirti nuostabiausią savo gyvenimo nuotykį. Buriuoju nuo vieno kosminio ūko prie kito, užgesindama prieš tai aplankytąjį. Ištempiu tvirčiau bures ir siūbuoju savo erdvėlaiviu šaltomis ir purslingomis magnetinėmis erdvėmis. Gręžiu neišmatuojamo gylio skylę juodoje, mįslingoje visatoje. Džiūgauju lyg mažas vaikas, kaskart pamatęs kažką itin paslaptingo, žibančio ir nerealaus. Persikūniju į mažąjį pasakų herojų Džeką, kuris, užsiauginęs stebuklingąją pupą, žingsnis po žingsnio lipo į amžinybę, į skrupulingai paslėptus Dievo namus.

Plaukti erdve be galo sunku. Neapsakomas svoris ir tankus slėgio sluoksnis spaudžia mano kūną, bet šis bando nepasiduoti ir išlikti ištikimas man. Mano siela patiria dviprasmiškus jausmus. Viena jos pusė džiūgauja, skendi euforijoje, o kita kenčia skausmą, sumišimą. Kenčiančioji pusė yra suraizgyta ir supančiota erškėtrožių spygliais bei aštriais kibišų čiuptuvais. To priežastis – žmogaus menkumas. Jaučiu, kaip bekraštė visata mane atstumia, atsuka nugarą. Užsimojau per daug. Esu tik šlykštus žemės vikšras, kuris niekada neišsiris iš savo žemiškojo kokono ir niekada nepavirs į beprotiško grožio drugį, kuriam nebus lemta nugyventi nuostabiausią savo gyvenime pažinimo dieną. Nepaisant to, manyje yra ne tik žemiškasis menkas pradas, bet ir dieviškoji tąsa. Kai nuslops mano širdies plakimas, kai mano siela atitrūks nuo kūno, aš pasieksiu nirvaną ir neišmatuojamai gilią kosminę erdvę. Tapsiu milžinu, visažiniu – egzistencinės visatos vaiku.

Aš juo tapau!