Jie atėjo pavakary…

arba siužetas mažo biudžeto trumpo metražo siaubo filmui

AUDRA BARANAUSKAITĖ

Mama:

Kai stovėjau prie kriauklės, Urtė pabrėžtinai ištarė:

– Mama, jie tik kaimynai.

– Žinau.

– Tu pabaigsi tvarkyti, gerai? Aš į parką.

– Eisiu kartu.

– Kodėl?

– Noriu į lauką.

– Ne, nenori, – stebėjau, kaip naršo prieangyje ieškodama striukės.

– Na, gerai, Urte, eik, bet tik ne pas juos.

– Mama, baik… Man patinka tie žmonės.

Kai tąsyk pravėriau duris, ilgaplaukė mama glėbyje laikė trimetį mažylį, ant kurio galvos stirksojo balta skarelė su snapeliu. Kiek vyresnis brolis auksine angelo ševeliūra stovėjo tvirtai įsikibęs tėčio rankos.

Jie neseniai atsikraustė į gretimą namą. Jo vardas Matas, ji – Ilzė. Norėjau susipažinti ir su vaikais, bet jie abu nuo manęs nusisuko.

Jau norėjau užverti duris, bet prie slenksčio išvydau stovintį šunį.

– Čia jūsų?

– Taip.

– Tuomet užeik…

Vaikams suplakiau braškių kokteilio ir išpilsčiusi padaviau mamai.

– Jaukūs namai, – paimdama droviai ištarė ji. – Ir miestelis gražus.

– Taip, neblogas. Atsikraustėme vos prieš penketą metų, iškart po mano vyro mirties.

Užplikiau kavos, suraikiau jų atsineštą vyšnių pyragą, atsisėdau ant sofos ir atidžiau pažvelgiau į vaikus.

Kažkas buvo ne taip, tik niekaip nesupratau kas. Jie ramiai sėdėjo ant kilimo ir kažką sau dėliojo. Tuo metu iš kito kambario atėjo septyniolikmetė mano dukra. Susipažinusi su tėvais, pritūpė prie berniukų:

– Oho, kokie čia žaisliukai… Jų net nesimato.

Pamačiusi, kad vaikai nereaguoja į ją, atsistojo ir įsidėjo gabalėlį pyrago į burną:

– Skanu.

– O tau ar skanu? – kreipiausi į angelo plaukų savininką. Panorau paliesti garbanėles, jau tiesiau ranką, tik staiga berniukas pakėlė akis.

Tą akimirką supratau, kas buvo ne taip. Mėlynoms jo akims trūko šviesos, kažkokios žmogiško žvilgsnio dimensijos, nors siauručiai ir aštrūs lyg smeigtukai vyzdžiai buvo nukreipti į mane.

Nežinau, gal išblyškau, nes mama pakilo nuo sofos. Kurį laiką tvyrojo tyla, ir aš pasijutau nepatogiai.

– Kaip gaila… Išmečiau savo žaislus, – pasakė Urtė. – O jūsų vaikai visuomet tokie tylūs?

– Taip, jie nekalba, – mama pasilenkusi kilstelėjo mažylį už pažastų, – bet daktarai sako, kad tai ne autizmas.

– O kiek jiems dabar? – paklausiau aš.

– Lukui visi penkeri.

– Vadinasi, tu esi Lukas, – Urtė vėl pritūpė ant kilimo. – O iš kur tokios nuostabios garbanėlės?

– Miega naktimis su suktukais, – pagaliau ir tėtis parodė balsą, – kartais žnyplėmis garbanojame.

Mes nusijuokėme. Įtampa iš karto atslūgo. Įsižiūrėjau į mėlynas tėčio akis.

Tą naktį prabudau, nes dukra purtė mane.

– Kas nutiko?

– Šaukei.

– Ką?

– Mano vardą.

Pabandžiau prisiminti, ką sapnavau, bet nepavyko. Tik Urtei išėjus iš miegamojo, sapnas grįžo akimirksniu – prieš save išvydau šlapius šuns nasrus.

Tada prisiminiau viską nuo pat pradžių… Mudvi buvom paplūdimy ir aš pamačiau atsiritant milžiniško dydžio bangą. Urtė stovėjo prie pat vandens, vėjas taršė jos plaukus, aštrūs smulkučiai lašai kartu su smėlio smiltimis kirto jai per akis, ji negalėjo matyti, bandžiau šaukti, bet ji negirdėjo, norėjau pribėgti, bet kojos įklimpo į smėlį – tą akimirką neaprėpiama šlapia vandens masė ėmė virsti milžinišku rudu šunimi…

Staiga supratau, kad nepamenu, ką vakar veikė jų šuo, o juk tikrai įsileidau į vidų. Jo nemačiau ir tada, kai visi atsisveikinę ėjo per kiemą.

Po kelių dienų užsukom pas juos. Vaikai buvo paguldyti popiečio miego. Šuo mūsų nepasitiko, net neketino apuostyti, tupėjo svetainėje. Praeidama Urtė jį paglostė.

Matas išpilstė vyną, ant antikvarinio ąžuolinio stalelio gulėjo kelių rūšių sūris, stovėjo dubenėlis su riešutais. Ilzė pjaustė mūsų keptą obuolinį pyragą, klausinėdama apie artimiausius kaimynus.

– O berniukai? – Urtė smakru parodė į viršų, kur įsivaizdavo esant vaikus. – Apsiprato?

– Jie, – Ilzė žvilgtelėjo aukštyn, – visur jaučiasi panašiai. Lukas toks užsispyręs, nežinau, koks bus Paulius, kai paaugs, bet kol kas labai primena brolį.

Urtė šyptelėjo:

– Ir iš veido jie kaip dvyniai. Būtų vienmečiai – neatskirčiau.

Viršuje staiga pravirko vaikas, ir aš pamačiau, kaip įsitempė šuo. Pasislinkau arčiau jo. Jis nepakeitė pozos, neparodė nei susierzinimo, nei prielankumo. Pakasiau paausį, perbraukiau pirštais nugarą, jis kantriai stovėjo, lyg lauktų, kad nustočiau. Mane apėmė jausmas, kad po tuo standžiu, labai maloniu pirštams panerti kailiu ne kūnas iš kraujo, kaulų, mėsos, o kažkokia šalta metalinė konstrukcija.

Linktelėjau į priekį, norėdama pažvelgti jam į akis – jos buvo įkypos ir drėgnos, bet visiškai tuščios. Lyg nudegusi atitraukiau ranką, ir Matas mano judesį pastebėjo:

– Tai haskio ir kažkokios kinų veislės mišinys.

– Gražus padarėlis, – ištarė Urtė. – O vardas?

– Jis vardo neturi, jis pas mus – Šuo.

– Kai buvau maža, kaimynai turėjo katę ir vadino Kate, – paantrino Urtė, ir jie tyliai nusijuokė.

Po mūsų vizito jų šeimą ėmiau sutikti vos ne kasdien: parduotuvėje, parke, bet dažniausiai prie tvenkinio. Mane kaskart pritrenkdavo Mato ir Ilzės bejėgiškumas bendraujant su savo vaikais. Pastarieji priminė mažyčius diktatorius, mačiau, kaip tėvai sutrikdavo, jei reikėdavo ko nors paprašyti, net nesakau – liepti, jie neliepdavo, tik prašydavo, ypač stebino tėtis, juk turėjo humoro jausmą, tačiau jei bandydavo ką nors pasakyti berniukams, pavirsdavo kitu žmogumi.

Kai Urtė grįžo, jau buvau paruošusi vakarienę. Makaronus iškračiau į lėkštes, česnakinio padažo buteliuku pamojavau jai prieš nosį, ji pačiupo ir atsuko dangtelį. Abi susėdome prie aukšto virtuvės baro – taip geriau matėsi gatvė.

– Manai, kad kraustaus iš proto? – neištvėriau.

Urtė šyptelėjo. Dabar tylės ir mąstys.

– Klausyk, o tau neatrodo, – kalbėjau toliau, – kad Matas su Ilze… Net nežinau, kaip tau pasakyti…

– Pasimetę?

– Atrodo, kad jie bijo savo vaikų.

Ji pakratė buteliuką, ir su oro burbulu išspaudė balto padažo pliūpsnį. Garsas buvo nepadorus, ir Urtė nusijuokė.

– Jie, – kalbėjau toliau, – visai nepanašūs į savo tėvus.

– Ir aš į nieką nepanaši.

– O akys?

– Mano?

– Ne, Luko su Paulium.

– Jei negalėtum kalbėti, – pasakė ji, – gal ir tu taip žiūrėtum.

– Kaip?

– Piktai.

– Tik piktai? Na, gerai, tegul būna piktai, bet nesu mačiusi nė vieno nebylio piktomis akimis.

– O ar daug jų matei? Na, atsigimė į kokį nors baisiai bjaurų savo proprosenelį… Dieve, mama, juk tau niekada nerūpėjo, kaip kas žiūri, kaip kas rengiasi, kaip kas valgo. Tu gi tolerancijos įsikūnijimas. Jei man kas nepatikdavo, sakydavai, kad visi turi teisę būti tokie, kokie jie yra… Kas nutiko dabar? Taip, nedraugiški jų vaikai, vakar Lukas užrakino mane sandėliuke ir ilgai neišleido, kol mama pradėjo ieškoti, aš gražiuoju prašiau, kad išleistų, o jis nė už ką… nors ir nekalba, bet juk viską supranta.

– Tu buvai pas juos? Kada? Juk prašiau…

– Mama, tai jau juokinga… – Urtė rūpestingai išlaižė lėkštę.

– Būk gera, nesusitikinėk su jais.

– Bet kodėl?

– Jei žinočiau, tau pasakyčiau. Tiesiog pirmą kartą gyvenime neturiu jokio kontakto su mažais vaikais, pirmą kartą jo neturiu ir su šunimi. Juk matei: jis nevizgina uodegos.

– Matas sako, kad čia tokia veislė.

– Šunys nevizgina uodegos, kai neturi ko vizginti.

Tai išgirdusi Urtė užvertė akis į lubas.

Žinojau, kad dukra su jais susitinka prie tvenkinio. Dažnai stebėdavau juos iš tolo. Kartais koks nors pažįstamas užkalbindavo mane, bet pajutęs, kad pokalbis neišdegs, pasišalindavo, ir ant suolo likdavau sėdėti viena.

Ką Lukas su Paulium ištisai ten dėlioja? Mažom rankytėm pakelia, padeda, perkelia. Kam skirti visi tie ženklai? Ir tas šuo, amžinai budintis krūmo šešėlyje? Jis ne tik neturėjo vardo, jie jo niekaip nešaukdavo, nevadino net Šunimi, jis viską darydavo pats, be jokių komandų, nepaprašytas, be to, nelakstydavo kaip kiti šunys po parką, nelojo, jo niekas neblaškė, nei lesinėjantys paukščiai, nei bėgantys pro šalį vaikai: „Žiūrėk, žiūrėk, koks šuniukas!“, jo nedomino kiti dvikojai, kurių parke buvo apstu… Matas per dienas ištisai kažką maigė kompiuteryje, pasidėjęs jį ant žolės, Ilzė skaitė. Su vaikais dažniausiai žaisdavo Urtė.

Kartą parduotuvėje Matas stovėjo su vaikais prie kasos. Lukas bandė ant grindų prisukti vilkelį, o mažylis įkyriai tampė tėvo džinsų kišenę. Staiga Lukas prišoko prie Pauliaus ir skarelę nutraukė. Tą akimirką išvydau tokius pat kaip Luko angelo plaukelius.

Urtei nieko nebesakiau. Kai tą vakarą baigiau tvarkyti virtuvę, jau buvo pusiaunaktis. Kieme švietė žibintas. Ant baro staliuko pamačiau paliktą veidrodį ir užsimaniau žvilgtelti į save. Kilstelėjau aukštyn ir staiga nedideliame veidrodžio stačiakampyje išvydau baltus marškinėlius – per mūsų pievelę bėgo Lukas su Paulium. Prišokau prie lango, bet kieme buvo tuščia, ir aš net nepajutau, kaip atsidūriau prie jų namų. Ilgai mygiau skambutį, kol durys pagaliau atsidarė – prieš mane stovėjo Matas su pižama.

– Kas nutiko?

– Kur tavo vaikai?

– Miega…

Jis šiek tiek pasitraukė į šalį, ir aš paskubomis užkopiau laiptais.

Vaikai iš tiesų miegojo lovelėse. Negalėjau tuo patikėti – nuklojusi antklodes pamačiau, kad jų marškinėliai balti. Abu tėvai nustėrę stebėjo mane, bet aš sumurmėjau „labanakt“ ir nulipusi laiptais išbėgau į kiemą.

Naktį sapnavau sapną. Su vyru bandėm įkurti laužą. Malkos buvo žalios ir šlaput šlaputėlės. Vyras šliūkštelėjo degaus skysčio – nieko… tada išvarvino visą butelį. Galų gale mums abiem trūko kantrybė, ir palikę laužavietę pasukome namų link. Vos nuėjus kelis metrus, už mūsų nugarų traškėdama pakilo liepsna. Atsisukę išvydome liepsnojančią Urtę – ji tiesė į mus rankas, o prie laužo tupėjo Lukas su Paulium, lyg žaistų, ir ugnies atšvaitai žaižaravo jų plaukuose.

Kai pabudau, o pabudau aš vėlai – Urtės namie nebebuvo. Juos išvydau įprastoje vietoje: aikštelėje palei tvenkinį. Abu vaikai buvo vienplaukiai, jie žaidė ką tik nupjautoje žolėje, o krūmo šešėlyje kaip visuomet tamsavo šuns siluetas. Staiga supratau, kad Lukas su Paulium tupi visai kaip sapne, net saulės nutviekstos garbanėlės atrodė liepsnojančios. Jie žiūrėjo į stovinčią Urtę – iš dešinės šnervės per lūpas jai tekėjo mažytė kraujo srovelė. Ir staiga pamačiau, kaip iš šešėlio išniręs šuo liuoktelėjo aukštyn ir nulaižė bėgantį kraują.

Buvau jau arti. Matą stumtelėjau taip smarkiai, kad jis net susverdėjo. Čiupau Urtę į glėbį:

– Po velnių, ką čia dirbat? Ką jai padarėt?

Ilzė drebančiom rankom padavė drėgnų servetėlių. Kai parėjom namo, Urtė atsigulė ant grindų. Iš šaldymo kameros ištraukiau ledo – nuo pat vaikystės be jokios priežasties jai iš nosies imdavo bėgti kraujas, tačiau mane mirtinai išgąsdino tai, ką padarė šuo.

– Mama, čia toks triukas, – dukra kažką bandė aiškinti, tačiau mums ir vėl nepavyko susišnekėti.

…Tą naktį kažkas mane išmušė tarsi kamštį. Kieme išgirdau vaiko verksmą. Prišokau prie lango – lauke degė žibintas, vadinasi, nebuvo penkių. Nugelsvinęs kiemą, jis apšvietė keistą šešėlį. Prispaudžiau kaktą prie lango stiklo ir pamačiau, kaip grėsmingai sustingęs į Urtės langą žiūri šuo. Paskubomis nulipau laiptais – iš pradžių į garažą, tada išėjau į kiemą laikydama rankoje kažką sunkaus. Prisiartinau prie pat šuns, nuo jo tvoskė karščiu… nejučia užsimerkiau… Ir tada išgirdau, kaip kažkas dusliai žnektelėjo nakties tyloje.

_Dukra:

Sėdėjome ligoninės teritorijos parke. Stebėjome varnas.

– Kelinta šiandien diena? – paklausė mama.

– Rugpjūčio šešta.

– Aš visada norėjau būti gimus rugpjūtį.

Ji atrodė gražiai, laikas nebuvo jos priešas, jai tiko senti. Jai tiko balti berankoviai marškinėliai.

Tuos porą mėnesių nekalbėjome apie tai, kas įvyko. Man labiau įstrigo senas pokalbis su Ilze. Kartą sėdėjome ant žolės atokiau nuo vaikų ir šnekėjomės labai atvirai.

– Luką, – pasakojo Ilzė, – sunkiai gimdžiau. Reikėjo durti į stuburą. Jis gimė didžiulis, vos ne penkių kilogramų, gerai, kad turiu plačius klubus.

Šypsodamasi žvilgtelėjau į ją: na, taip, tie klubai neįtikėtini, kai matai jos smulkų veidelį.

– Kad žinotum, kaip mudu laukėm, kada jis pramerks akeles, – toliau kalbėjo ji, – tačiau jis neskubėjo, tarsi nenorėjo šio pasaulio matyti. Atsimerkė tik trečią dieną, ir žinai… tai buvo siaubinga: Lukas paveldėjo mano tėvo akis.

– Ilze, negali to suprasti, jei vaikas tik gimęs.

– O aš supratau. Tėvas buvo piktas žmogus.

Ji išsitiesė žolėje taip, kad matytų vaikus:

– Bet tu negalvok, mes Luką mylėjom ir mylim. Aišku, norėjom dar vieno vaikelio. Paulių gimdžiau daug lengviau, sąrėmiai truko tris valandas, tačiau kai tą patį vakarą jis atsimerkė, vėl išvydau savo tėvo akis… O paskui Lukas taip ir nepradėjo kalbėti. Perpylėm krūvą literatūros, varinėjom pas specialistus, ko tik nebandėm… Tada Matas įsikabino į visas tas teorijas, na, žinai, kai vaikams viską leidi, jis manė, kad tai kažin ką pakeis, bet tai nieko nepakeitė, vaikai augo ir auga nuo mūsų tarsi atskirai, mes net neiname į svečius, nes niekas, išskyrus tave, nenori su jais nei bendrauti, nei žaisti.

Po to pokalbio dar labiau susidraugavau su vaikais. Tik mano mama negalėjo su tuo susitaikyti. Vis matydavau, kaip stebi iš tolo, iš pradžių dar šaipiausi, bet supratusi, kad jai nejuokinga, ėmiau apsimesti, kad jos nematau.

Apsimesdavo ir Matas su Ilze… O prie berniukų prisirišau. Ir dar supratau, kad, ko gero, turiu pašaukimą – man patiktų dirbti su kitokiais vaikais.

Sykį Ilzės parke nebuvo. Atsargiai prisėlinau ir suamsėjau Matui į ausį.

– Išgąsdinai, – krūptelėjo, tada supratau, kad jis žiūri į tolstantį mano mamos siluetą.

– Bandau atidirbti už jūsų šunį.

– Žinau, ką galvoji… Nekalbantys vaikai, nelojantis šuo.

– Kurgi ne…

Lukui suvėliau plaukus, timptelėjau Pauliui už skarelės snapelio, jis atsakydamas skaudžiai sugnybo man ranką.

– Nori parodysiu triuką, – Matas iš kišenės išsitraukė raudoną pieštuką ir vieną jo galą įsikišo į burną. Staiga pamačiau, kaip šuo liuoktelėjo iš vietos ir iš Mato burnos pieštuką ištraukė.

– Negaliu patikėti, kad jis taip padarė, – net pritūpiau ant žolės.

– Bet jis reaguoja tik į raudoną spalvą. Ilzė valgydama avietes tyčia išsitepa lūpas. Sumontavau netgi klipą, kaip daugybę kartų pašoka, nulaižo, pašoka, nulaižo… Įmečiau į „Youtube“.

– O jeigu aš įsikąsčiau?

– Bandyk…

Pabandžiau… Pieštukas akimirksniu atsidūrė šuns dantyse.

Į mūsų teritoriją šuo patekdavo pro landą tvoroje, pasilikusią nuo senųjų kaimynų. Radau jį gulintį ant šono palei jurginų krūmą. Pakėliau, buvo septynios ryto, ir Matą, matyt, ištraukiau iš labai gilaus miego. Sušnibždėjau:

– Atleisk…

Padaviau nešulį atsargiai lyg miegantį kūdikį, tada apsisukusi nuėjau, tačiau Matas mane pasivijo:

– Urte, palauk…

Kraujas buvo sukrešėjęs ant šuns snukelio.

– Ne aš, Matai, – sumurmėjau pro ašaras, – mano mama…

Tą popietę mamą išvežiau į ligoninę.

Kurį laiką nebesusitikinėjau su jais. Mums visiems reikėjo ilgesnės pertraukos. Tačiau vieną dieną jie užėjo visi keturi.

– Urte, pamaniau… – Matas pradėjo nedrąsiai, – gavau daugiau darbo, Ilzė taip pat. O jie, be tavęs, nieko neprisileidžia.

Jis paprašė retsykiais prižiūrėti vaikus, kol man prasidės mokslo metai. Pažadėjo neblogai sumokėti, nors būčiau sutikusi ir už mažiau, man nebuvo sunku, kartais pasilikdavau berniukus net nakvoti – jiems patiko, o ir Matui su Ilze išėjo į naudą.

Vieną vakarą jie pasakė, kad norėtų išvykti prie jūros. Ar sutikčiau pabūti su vaikais dar savaitę, tik vieną savaitę – Ilzė maldavo manęs akimis. Sutikau. Mamą įspėjau, kad ligoninėje kurį laiką jos nelankysiu, Matas atnešė dar daiktų, nors daugybė žaislų, indelių, drabužių buvo ir taip susikaupę.

O paskui jie visi atėjo pavakary. Valandėlę stoviniavom kieme. Vaikai buvo ramūs, jiems nusprendėme nieko neaiškinti – viskas turėjo atrodyti kaip įprastai.

Danguje tvenkėsi debesys. Pamojavom tėvams. Lukas užrakino duris, o aš išviriau ryžių košės. Jie pavalgė, ir aš įjungiau „Baby TV“. Pasibaigus filmukui, padėjau jiems nusirengti – prausdamiesi vaikai tyliai taškėsi vonioje. Kai abu miegamajame šmurkštelėjo po antklodėm, nuėjau į svetainę ieškoti knygelių. Staiga užuodžiau degėsių kvapą – jis sklido iš kambario, kur buvo vaikai.

Įpuoliau į miegamąjį ir sustojau kaip įbesta: langas buvo plačiai atvertas, o ant grindų smilko raudona mano mamos seniai nunerta skarelė – siūlai raitėsi ant grindų virsdami juodais pelenais.

– Dieve, kodėl jūs ne lovoje? – griebiau pagalvę ir užmečiau ant tariamo laužo.

– Tu bloga, – ištarė Lukas gergždžiančiu metaliniu balsu.

– Tu kalbi?

– Aš kalbu, – už Luką atsakė Paulius. O tada abu pakėlė akis.

Žengiau žingsnį atatupsta, užkliuvau už vilkelio, jis išsprūdo ir ėmė suktis. Tą akimirką pajutau – nereikėjo net atsigręžti – man už nugaros alsavo šuo…