Jaunosios vienuolės renkasi gyvenimą su įžadais

RIAZAT BUTT

24-erių Clare Ainsworth rugpjūtį dalyvavo savo pusseserės vestuvėse. Prieš metus Clare apsigyveno moterų vienuolyne Norfolke, ir tai buvo pirmas kartas, kai ji susitiko su savo giminaičiais nuo to laiko, kai paliko namus Lankašyre. „Jie buvo patenkinti, kad priėmiau sprendimą, bet drauge ir kiek nusivylę. Jie kalbėjo, kad tiek daug dalykų manęs laukę… kad galbūt netoliese sukinėjasi koks geras vaikinas. Be to, negi aš nenorinti vaikų?“

Clare – ne vienintelė, karjerą, santykius ir motinystę išmainiusi į neturtą, skaistybę ir nuolankumą. Ji viena iš nedidelio, bet gausėjančio būrio jaunų moterų, kurios renkasi dvasinį gyvenimą. Ši tendencija yra BBC dokumentinio filmo „Jaunosios vienuolės“ (Young Nuns) tema.

Prodiuserė Vicky Mitchell šešis mėnesius filmavo vienuolystei besirengiančias moteris, tarp jų ir 24 metų Clarą. Kalbos mokslų ir filosofijos bakalaurė iš šiaurės rytų Anglijos buvo auginama katalike. „Į tikėjimą mes visada žiūrėjome rimtai, – sako ji. – Tai nėra tik vienas iš mūsų gyvenimo aspektų; tikėjimas apibrėžia visą pasaulėžiūrą. Mane visąlaik skatino puoselėti ryšį su Dievu.“ Aštuoniolikos, rengdamasi vykti studijuoti į universitetą, Clara pradėjo galvoti apie savo ateitį. „Mąsčiau apie santuoką ir apie tai, ko Dievas nori iš mano gyvenimo. Negalėjau atsikratyti jausmo, kad Dievas, ko gero, kreipia mane į seserystės kelią. Tas jausmas niekada nepaliko.“ Filme Clarą matome baigiančią mokslus, bendraujančią, besimeldžiančią ir perkančią melsvus ilgarankovius naktinius marškinius bei šlepetes, kurios necypčiotų vienuolyno koridoriuose.

Ji lankydavosi šioje uždaroje bendruomenėje ir keliskart pasiliko ilgiau, kad lengviau apsispręstų, ar yra pasirengusi tapti vienuole. Galimybių paragauti religinio gyvenimo vaikinams ir merginoms [Didžiojoje Britanijoje] suteikiama vis daugiau, pavyzdžiui, katechetiniais savaitgaliais, dvasinio susikaupimo sueigose, vienuolynų atvirųjų durų dienomis. Praėjusiais metais buvo pradėta organizuoti bažnytinė šventė „Invokacija“ 16–35 metų vyrams ir moterims į vienuolynus, ordinus ir seminarijas pritraukti. Taip pat pernai Volsingame surengtas dvasinio susikaupimo penkiadienis 16–30 metų katalikams „Jaunimas 2000“, jame dalyvavo apie tūkstantį jaunų žmonių.

Katalikų bažnyčios Nacionalinės pašaukimų tarnybos teigimu, kunigyste ar naryste religinėse bendruomenėse susidomi vis jaunesnio amžiaus tikintieji. Dabar šie žmonės ateina 16–18 metų, o prieš dešimtmetį daugumą sudarydavo trisdešimtmečiai keturiasdešimtmečiai. Tarnyboje dirbanti sesuo Cathy Jones kalba apie šias permainas: „Suaktyvėjimo, atrodo, esama, tačiau iki galo paaiškinti, kas jį sukėlė, sunkoka. Į mus su prašymais kreipiasi daugybė jaunų moterų. „Invokacijoje“ buvo ir šešiolikmečių, ateinančių savarankiškai ir teigiančių, kad, jų manymu, Dievas jas šaukia. Iš 40 jaunų moterų pusė jų buvo itin jauno amžiaus.“

Prieš filmuodama „Jaunąsias vienuoles“ Mitchell įsivaizdavo, kad dabartinės kartos moterys pageidauja „laisvesnio“, „šiuolaikiškesnio“ religinio gyvenimo būdo. „Nustebino tai, kad daugelis jų kaip tik aktyviai siekė gerokai tradiciškesnių dalykų. Jos troško praktikuoti kraštutinai, akivaizdžiai nuo kasdienio gyvenimo besiskiriantį gyvenimo būdą.“ Čia pat Mitchell priduria, kad jos filmuotos moterys neatitinka davatkų stereotipo. Jos turi draugų, palaiko glaudžius ryšius su savo šeimomis ir yra visuomeniškai veiklios. Jos yra susitikinėjusios su vaikinais ir dairėsi karjeros perspektyvų. „Nustebino, kiek nedaug šios moterys skiriasi nuo manęs.“

„Jaunosiose vienuolėse“ taip pat rodoma 37-erių sesuo Jacinta Pollard, į Šv. Juozapo vienuolyną Lidse įstojusi prieš 9 metus, supranta, kodėl žmonėms sunku priimti mintį apie jaunos moters pasinėrimą į dvasinį gyvenimą: „Tai atrodė taip radikalu ir nepanašu į tai, ką darė daugelis mano bendraamžių ir koledžo bendramokslių.“

Ainsworth dokumentiniame filme nepasirodo. Tvirtina esanti drovi, nors apie gyvenimą vienuolyne man pasakoja su netramdomu užsidegimu. Ji dirba mokytojo padėjėja Svofamo (Norfolke) Švenčiausiosios Širdies internatinėje mokykloje, kurią įsteigė apaštališkasis Dievo gailestingumo dukterų ordinas, užsiimantis socialiniu darbu pasaulietinėje aplinkoje. Nors atlikti savo pareigų Clare tenka išvykti už vienuolyno sienų, ji yra davusi skaistybės, neturto ir nuolankumo įžadus.

„Aš norėjau padėti žmonėms, – sako ji. – Manęs klausia, kodėl tada netapau mokytoja ar slauge. Tačiau aš jaučiu, kad Dievas mane pašaukė tai daryti šitokiu būdu.“

Clare niekada negyveno uždaro gyvenimo be rūpesčių. Ji nuo nieko nebėga. Bet paauglystėje yra išgyvenusi „juodą laikotarpį“, susijusį su prieštaringu tikybos ir tikėjimo patyrimu. Vienintelis vaikas šeimoje, ji buvo auklėjama katalikiškai, bet niekada karštai netikėjo – iki vidurinės: „Daug kas kreivai žiūrėjo į mano tikėjimą, pravardžiuodavo, bet dėl to aš tik dar tvirčiau jo laikiausi. Kai viskas griūva, suvoki, kas iš tikro svarbu, ir aš žinau, kad sunkiais laikais Dievas man padėjo.“

Su tėčiu Clare sako nekalbėdavusi apie dvasinio gyvenimo pasirinkimą, bet šis „greičiausiai nutuokė apie tai. Aš visąlaik prašydavau jo nuvežti mane į vienuolynus arba kalbėdavau apie seseris.“ Būdama šešiolikos, ji leidosi į dvasinę, taip pat ir į tikrą, kelionę – kaip apaštališkųjų ordinų savanorė lankėsi įvairiausiose vietose, pradedant Kendlu ir baigiant Kenija, o dvasinio susikaupimo stovyklose atsidėdavo meditacijai ir maldai, kad apsispręstų, ar yra tinkama tokiam gyvenimui. Ji penkiskart pabuvojo Lurde, keturis iš jų – kaip pagalbininkė.

Clare bijojo pranešti tėčiui apie savo sprendimą stoti į vienuolyną – jautė kaltę ir dėl to, kad šis niekados neturės anūkų. Taip jaudinosi dėl to pokalbio, kad galiausiai parašė laišką. „Tėtis reagavo nuostabiai. Paskambino man, apsipylęs ašarom. Jo tai nė kiek nepribloškė.

Augi manydama, kad ištekėsi ir susilauksi vaikų. Atprasti nuo tokių minčių sunku. Vaizduojiesi, į ką tavo vaikai bus panašūs, ilgiesi žmogaus, kurį mylėtum ir kuris mylėtų tave. Bet joks žmogus niekada nenumalšintų manojo ilgesio. Tiktai Dievas. Jam turiu būti už viską dėkinga.“

Be jos, jauniausios seserys vienuolyne yra atitinkamai 33 ir 42 metų. Visuose kituose jos lankytuose vienuolynuose daugumą sudarė moterys, kurioms per penkiasdešimt. „Man tikrai buvo sunku. Ne per daugiausia jaunų moterų, su kuriomis galėtum pasikalbėti, tad gali apimti vienišumo jausmas, – prisipažino Clare. – Vienuolyne 40 metų nematė vietinės, t. y. Anglijoje gimusios, kandidatės į seseris. Pradžia nebuvo rožėm klota. Abiem pusėms teko aiškintis, ko reikia šiuolaikiniam jaunimui. Dabar aš čia ir, kaip jaunas žmogus, noriu pritraukti daugiau jaunuolių. Jauni žmonės suteikia gyvasties ir energijos.“

„The Guardian“, 2011.X.20

Vertė Andrius Patiomkinas