Iš Domo Tirgėlos gyvenimo kryžkelių

TAS PATS AUTORIUS

Vieną popietę besrebiant tirštą žirnienę

Galvoj keistą balsą ūmai išgirdau,

Kurs liepė skubėti greičiau į tualetą,

Kol reikalo rimto dar nepadariau…

Per skubėjimą didelį nebesuspėjau

Aš skaitalo jokio drauge pasiimt,

Todėl oro gaiviklio aprašymą sielai

Pradžiugint pradėjau skaityt…

Tik staiga vėlei balsas, šį kartą už durų:

„Jau važiuoju, brangusis, o tu neliūdėk“ –

Tai pati iškeliavo savaitgalio poilsiui,

Ir ėmiau vienas likęs toliau skaitinėt…

Jau norėjau išeit, bet ėmiau panikuoti,

Kai pirštai neužčiuopė gritės švelnios,

Pradėjau raudoti ir pirmąkart laukti

Nekantriai sugrįžtančios savo žmonos…

Per tas dvi dienas, kai išeit negalėjau,

Ranka pasirėmęs kažką vis mąsčiau,

Kol iš klozeto kvapniųjų bedugnių

Liuciferio balsą staiga išgirdau…

Jis liepė nuo oro gaiviklio nuplėšti

Aprašymą ir panaudot vietoj gritės,

Tada mikliai sėsti prie rašomo stalo

Ir apie Tirgėlą dramas imt rašyti…

Aš jo paklausiaũ ir tapau žmogumi,

Kurs Domo Tirgėlos gyvenimą stebi,

Dienas jo įamžint – mana paskirtis,

Mano egzistavimo kelias…

Autorius

Pirmas paveikslas

Autostrada rieda aprūdijęs automobilis, jame – TIRGĖLA ir TIRGĖLIENĖ. Užsimanė mat jiedu prie jūros nukakti, vyro giminių aplankyti.

TIRGĖLA (žiovaudamas ir rąžydamasis). Kaip gerai išsimiegojau.

TIRGĖLIENĖ. Tikiu – knarkei taip, kad atrodė, jog mašina dyzelinu varoma. O visur rašo, kad vairuojant užmigti esą pavojinga.

TIRGĖLA. Rašo, rašo… Visi dabar rašo. Antai ir Dirgėla kažkoks rašalioja, ir ką? (Po pauzės) Dabar visi à la rašytojai.

TIRGĖLIENĖ. Tikrai. Rašytojai, poetai, fotografai… (Žvilgteli į prietaisų skydelį) Žiūrėk, užsidegė lempelė, kad baigiasi degalai!

TIRGĖLA. Tai užgesink, rado problemą.

TIRGĖLIENĖ. Tai ir pati suprantu, o gesintuvas kur?

TIRGĖLA. Bagažinėje. Sustoti reikia.

TIRGĖLIENĖ. Tai nestok. Juk vandens buteliuką turim.

TIRGĖLIENĖ išsitraukia iš rankinės puslitrinį buteliuką su vandeniu, staigiais mostais pila ant prietaisų skydelyje šviečiančios lemputės.

TIRGĖLIENĖ. Vis tiek dega.

TIRGĖLA (lėtindamas greitį). Gera gaisrininkė būtum.

TIRGĖLIENĖ. Pats pabandyk užgesint, atsirado mat…

Automobilis sustoja. TIRGĖLA iš bagažinės atsineša gesintuvą. Ima purkšti į prietaisų skydelį, šį padengia putos. TIRGĖLA grąžina gesintuvą bagažinėn ir vėl sėda į vairuotojo vietą. Automobilis pajuda.

TIRGĖLA (didžiuodamasis savimi ir iškėlęs galvą taip, kad mato automobilio stogą ir tik šiek tiek kelio). Ką dabar pasakysi?

TIRGĖLIENĖ. Bet dabar nematysi spidometro.

TIRGĖLA. Spidometro, termometro, barometro… Kam man vairuojant jo reikia?

TIRGĖLIENĖ. Kažin kam – kad greičio neviršytum!

TIRGĖLA. Barometras skirtas slėgiui matuoti, ne greičiui.

TIRGĖLIENĖ. Aš kalbėjau apie spidometrą.

TIRGĖLA. Ir vėl tas tavo egoizmas – „aš kalbėjau“. „Aš“!

TIRGĖLIENĖ. Gerai jau, nebesipykim. Aš tave labai myliu.

TIRGĖLA. Ir vėl – „aš“! „Aš tave myliu“, „Aš sutvarkysiu kambarius“, „Aš paruošiu tau vakarienę“ – aš, aš ir aš! Nors kartą apie mane pagalvotum… (Pamato policiją) Tikiuosi, nestabdys.

TIRGĖLIENĖ. Stabdo. Sakiau, kad su tuo negyvėliu toli nenuvažiuosim.

TIRGĖLA. Buvai teisi. Mašina tikras lavonas, tokia seniena iškart atkreipia policijos dėmesį.

Automobilis sustoja. Prie jo prieina POLICININKAS.

POLICININKAS. Laba diena, pareigūnas Policininkas. Vairuotojo pažymėjimą parodom.

TIRGĖLA. Šaunuoliai.

POLICININKAS. Nesupratau?

TIRGĖLA. Sakau, šaunuoliai esate, jeigu vairuotojo pažymėjimą parodote. Bet negi visi turite tik vieną?

TIRGĖLIENĖ. Nekreipkite dėmesio, jis tiesiog girtas.

POLICININKAS. Vairuotojas, jūs apsvaigęs?

TIRGĖLA. Vairuotojas?

POLICININKAS (juokdamasis). O ką, negi koks vadeliotojas?

TIRGĖLIENĖ. Jam nuo narkotikų visada šitaip.

TIRGĖLA. Ne, vairuotojas. Bet, spėju, net ir vadeliotojas moka vartoti linksnius…

POLICININKAS (piktai). Nesupratau?

TIRGĖLA. Tikrai nesupratote, gal mokykloje ko neišgirdote… Kreipiniui reikšti reikia vartoti šauksmininko linksnį, todėl „vairuotojau“, o ne „vairuotojas“.

POLICININKAS. Viskas – dokumentus parodom!

TIRGĖLIENĖ. Dabar jau pamatys, kad pasas padirbtas.

TIRGĖLA. Galite nerodyti, man visai neįdomu…

POLICININKAS. Baikit kibti!

TIRGĖLA. Kimba žuvys ežere…

TIRGĖLIENĖ. Kai gaudai elektrą naudodamas, tai tau ir kimba.

POLICININKAS. Išlipate iš automobilio!

TIRGĖLA. Žinoma, kad išlipu, juk į butą ar į darbą automobiliu neįvažiuosiu…

TIRGĖLIENĖ. Ypač vogtu.

POLICININKAS. Man atsibodo, sakau – lauk!

TIRGĖLA. Gerai gerai, jeigu jau mane išvarote…

TIRGĖLA įjungia variklį ir nuvažiuoja.

TIRGĖLIENĖ. Įdomus pasitaikė. Sustabdo, o paskui tik: „Lauk, lauk!“

TIRGĖLA. Tikrai. (Žiūrėdamas į prietaisų skydelį) Matai, vėl ta lemputė.

TIRGĖLIENĖ. Nieko tu, pasirodo, neužgesinai. Va, ir dar viena šviečia, lyg ir stabdžiams kažkas negerai…

TIRGĖLA. Atidaryk dėtuvę.

TIRGĖLIENĖ (atidariusi). Taip?

TIRGĖLA. Yra izoliacijos?

TIRGĖLIENĖ (paieškojusi ranka). Yra.

TIRGĖLA. Atkirpk gabalėlį. Turi ten ir žirklės būti.

TIRGĖLIENĖ atkerpa gabalėlį izoliacijos, paduoda TIRGĖLAI. Šis užklijuoja ant šviečiančių lempučių, pranešančių apie mažėjantį degalų kiekį ir apie problemas dėl stabdžių.

TIRGĖLIENĖ. Puikiai sugalvojai!

TIRGĖLA (didžiuodamasis savimi ir iškėlęs galvą taip, kad šį kartą mato tik automobilio stogą). Žinau.

TIRGĖLA nori grąžinti galvą į buvusią prieš tai padėtį, bet jam surakina kaklą. Bando stabdyti, bet tam reikalui skirtas pedalas nereaguoja. TIRGĖLA girdi tik panikos apimtos žmonos balsą.

TIRGĖLIENĖ. Gal prilėtink, mes jau Palangoje!

TIRGĖLA (žiūrėdamas į automobilio stogą). Negaliu, stabdžiai neveikia!

Antras paveikslas

Tuo tarpu prie ką tik baigto atstatyti legendinio kurorto kurhauzo stovi minia vietos gyventojų ir miesto svečių, scenoje iškilmingą kalbą rėžia MERAS.

MERAS. Pagaliau ir vėl galėsime džiaugtis legendiniu statiniu! Jį atkūrė savo amato žinovai, darbams naudoję pačias kokybiškiausias medžiagas, – Palangos kurhauzas stovės čia per amžius!

Girdisi artėjantis signalizuojantis automobilis. Netrukus ir matosi. Lekia tiesiai į ką tik atstatytą kurhauzo dalį.

MERAS. Bėkite, žmonės! Gelbėkitės! Į gimtąjį miestą sugrįžo Tirgėla!

Žmonės puola į paniką, cypia, išsibėgioja kas kur. Į kurhauzą rėžiasi Tirgėlų automobilis. Jie išlipa.

TIRGĖLIENĖ. Tai prie jūros?

TIRGĖLA. Nežinau, gal pirma eime maniškių aplankyti.

Abu nupėdina S. Nėries gatvės link. Netrukus pasigirsta griūvančio kurhauzo garsai.

Tokia štai istorija apie Tirgėlą,

Ją kantriai kompiuteriu savo rašiau.

Girdžiu, žmona šaukia, kad jau vakarienė,

Ir seilės man tįsta, tad bėgu greičiau…

Pavalgęs aš vėlei prie misijos grįšiu,

Tirgėlos gyvenimo tapsiu žvalgu.

Jį patį ir pačią plačiai aprašysiu –

Tikiuosi, išspausdins, nes reik pinigų…