AUGUSTINAS DAINYS. Eilės

Vandens lelijos žydi, vadinasi,
Dievas egzistuoja

Saulės spinduliai krinta ant ežero vandens -

tai Didžiojo Pasaulio Tapytojo teptuko
potėpiai liejasi aukso dažais ant pasaulio
prozos drobės kurdami besitęsiantį poetinį įvykį.
Pažvelgęs į vandens lelijos akinamai baltą žiedą,
išsiskleidusį tarp žalių ovalo formos lapų, nustembu,
kai pasaulio prozos knyga virsta poetinių įvykių vietove.

Ir visos mano piligrimo kelionės ieškant Dievo
nusidriekia prie ežero kranto, kur prirakinta valtis,
ir pavargęs nuo šiandieninio miesto beveidiškumo,
dvokiančio gatvių tvaiko, streso ir nesenkančio nuovargio,
švystelėjus grožio blyksniui, galiu pamaldžiai ištarti:
vandens lelijos žydi, vadinasi, Dievas egzistuoja.
Kol duota regėti grožį, tol pasauliui bus viskas gerai.

Baltas žiedas plūduriuoja vandenyje tarsi žalčio karūna
ir mano baltiškų protėvių praeities tradicija susilieja
su krikščioniška įskiepa: rašau kaip krikščionis,
kuriam gamta šventa, ir mano meditacijų bei maldų
koplyčia yra ežero įlanka, valčiai plūduriuojant
tarp vandens lelijų žiedų, kurių šventiku pasijutau
besiirstydamas valtimi, gamtai rymant apsunkus šventumu.

Grožio nepakartojami blyksniai, dovanoti gamtos būtybių,
yra Dievo pėdsakai, kuriais aš seku kaip pėdsekys šuo,
vildamasis gamtos meditacijų dėka sugrįžti į Visatos ištakas.
Į tą patį šaltinį, iš kurio sėmė visi žmonijos įžvalgiausieji,
iškėlę tą patį amžiną klausimą: „Kodėl veikiau yra kas nors,
o ne niekas?“, savo įžvalgų, pajautų ir įkvėpimo dėka
nuvesti į be šešėlių švytinčią esamybės pradžių pradžią.

Pasaulio daiktų žaismė

Lydyto alavo bangos – tai, kas liko iš vandens
veidrodžio papūtus vėjui. Nendrių šiurenanti
muzika ir kartais pro debesis prasimušanti saulė,
paauksuojanti vandenį, džiugina mane, sėdintį
ant liepto, ir aš susimąstau, kad daiktų paviršių
žaismė yra pasaulio kaleidoskopo stikliukai,
kurie iškrinta vis naujais pavidalais, kuriančiais
pasaulio žavesį – neišsemiamą nuostabos šaltinį.

Pasaulis yra fokusininko maišas, iš kurio Atsitiktinumas
traukia vis naujus daiktus, kad nustebintų ir priverstų
patikėti neišsemiamu ir neišsenkančiu Kūrėjo dosnumu.
Gamtos daiktų stebėjimas – patikimiausias būdas melstis.
Negali nedėkoti Kūrėjui už pasaulio daiktų žaismės
turtingumą, pripildantį žvilgsnį dėkingos nuostabos.
Ji tave paverčia gamtos teologu, ieškančiu daiktuose
Dievo, kurio pėdsakai verčia lietis eilėmis ir pašlovinimais.

Vėjas yra Didžiojo Pasaulio Tapytojo neregimasis teptukas,
kuriuo jis maišo daiktų perspektyvas ir kuria stebuklingą
čia ir dabar vyksmą, ištirpdantį ego kokono sieneles
žmogui, įpratusiam tūnoti savo vidinėje karalystėje.
Gamtos žavesys verčia vidujybės lėliukę išsinerti iš kokono
ir atsiduoti dosningajam tikrovės ritmui, kurio pakilimais
ir nuosmukiais šoka žvilgsnis, džiaugdamasis pasaulio
turtingumu ir virsdamas spalvingu karališkuoju drugiu.

Privalai tapti tuo, kas esi, stebėdamas daiktus ir dėkodamas
Kūrėjui už neišsemiamą tikrovės turtingumą. Likimas
yra charakteris, sakė dar Herakleitas, tačiau mano charakteris
tėra geismas atsiverti daiktų žavesiui ir, slystant tikrovės
paviršiais, dėkoti Kūrėjui už neišsemiamą tikrovės pradžių
pradžios šaltinį. Galbūt žmogaus paskirtis yra prieiti iki
daiktų pradžių pradžios ir, nuolat jaučiant tikrovės tvinksnius,
tapti tuo, kuo turi tapti. Įgyvendinti savo dievišką pašaukimą.

Himnas vandens lelijai

Kokį Dievo veidą išreiškia tavo balta karūna,
o balčiausioji ir tyriausioji iš visų pasaulio gėlių?
Kokią paslaptį turi įminti vienišas gamtos teologas,
kontempliuojantis tavo žiedą, o gražiausioji gėle
tarp netikėtai blykstelėjusių ir suteikusių malonę?
Koks stebuklas tavimi grožėtis tylioje ežero įlankoje,
tarp nendrių ir žalių lapų kilimo plūduriuojant valčiai!
Į tave krypsta visų būtybių žvilgsniai ir pašlovinimai,
o baltai nekaltoji karaliene laumžirgių, paukščių ir žuvų!

Saulės geltonis, atsispindintis žaliuose vandenyse,
nendrių, gairinamų vėjo, šlamesys ir vandens lelijų
žiedų nesutepamas baltumas prikausto mano žvilgsnį
ir aš jaučiu artėjančią pilną malonės akimirką sakmei,
siekiančiai apsakyti tavo balto sniego vandenyse paslaptį.
O nekalčiausioji gėle tarp nekalčiausiųjų ir nesuteptųjų;
o stebuklingiausiasis esiny tarp stebuklingiausiųjų karalijų;
o Dievo gelme, virtusi trapių žiedlapių paviršiumi;
o stebuklingiausiasis žiede tarp visų žvilgsnio palytėtųjų.

Ir aš, pavargęs nuo pasaulio melo, bėgdamas nuo žmonių
tuštybės ir aklų aistrų, tikiu, kad tu, o vandens lelija,
pajėgi atpirkti žmonių nuosmukį ir pašventinti mūsų
sutrikusią epochą, o visų nekaltųjų gėlių imperatore,
o prasmės telkiny, žiedlapių džiaugsme ir atviras švytėjime,
vakaro šviesa, sapnų krištole, miego švelnume ir ištverme.
Tavo žiedas – tai langas į transcendenciją ir Aukščiausiojo
įvykis, nutikęs pasaulio turgaus nuošalėje ir jam priešingas,
prikeliantis tolesniam gyvenimui pasaulyje, įveikiant absurdą.

O groži, kuris gydo.
O žavesy, kuris pakeri.
O ramybe, kuri prikelia.
O taurume, pravalantis akis.
O veide, švelnesnis už moters.
O baltume, baltesnis už sniegą.
O atspalvi, tobulesnis už dangaus.
O trapume, verčiantis paklusti galinguosius.
O gyvasis paveiksle, pranokstantis meistrų drobes.

O vandens lelija, tavo žydėjimas atsako į klausimą,
kodėl Dievas sukūrė pasaulį? – Nes materija kartais pražysta
subtilumu ir nėra vien tik tamsiõsios aistrõs akla būtinybė.
Ir Dievas, sukūręs tave, gali mąstyti save, stebėdamas tavąjį
grožį, ir suvokti apie save daugiau negu iki pirmojo kūrimo
postūmio, kai iš dvasios vėjo daiktais sukrešėjo mūsų pasaulis.
Pasaulis būtų dykra, jeigu materija nepražystų ir nežadintų
džiaugsmo, pagaunančio mane, kai valtimi irstausi po ežerą
ieškodamas prarasto rojaus, siekdamas užsimiršti jo žaltvykslėse.

Žiedas nužydi, bet žydėjimas lieka, žmonės išeina, bet gyvenimas
tęsiasi ir jis yra didesnė jėga už mirtį, nes mes einame per gyvenimą
palytėti ir palaikomi Kūrėjo, kuris nori, kad mes, atlaikę įvairias
kovas ir išbandymus, sukrautume savo sielos žiedą ir pražydę
liudytume save pasauliui ir būtume išdidūs, nes esame Dievo vaikai.
Pasaulis, pražystantis vandens lelijos žiedais, yra gėris, apdovanojantis
grožio blyksniais ir švytėjimu kiekvieną būtybę, kuri turi drąsos
įveikti savojo Aš uždarumą ir atverti akis išvalančiam grožiui,
kurio dvelksmas atmena dvasios, išnešiojusios pasaulį, vėją.

Pasaulio šventovėje

Šviesa – perlas, krintantis iš praviros
debesų kriauklės perlamutrinių geldelių.
Vasara. Jaukiai skamba bitės dūzgimas
tarp suvešėjusių žolių ir drėgnų gėlynų.
Tolimas šuns lojimas iš gretimo kaimo,
kad patikėtum gamtos skliautų akustika:
debesys – šventovės kupolai, medžiai,
augantys aplink ežerą, – jos žalsvos sienos,
o vanduo – grindinys, kuriuo gali tik
plaukti per gyvenimą kaip neramia jūra.

Gyveni rizikuodamas nuskęsti arba tikėdamasis
patirti neprilygstamą nuotykį, kuriam reikia
drąsos ir kuris atpirks nusivylimo valandas
bei kartėlį, patirtą mokantis gyvenimo meno.
Mūsų visų – žmonių – krūtinėse dieviška
kibirkštis, kuždanti: galbūt tau pavyks padaryti
ką nors nepaprasto ir tavo darbuose atsispindės
Aukščiausiojo atvaizdas ir Jis, stebėdamas tave,
ištars: „Tai, ką matau, yra gera ir atperka nuolatinį
triūsą, reikalingą esamo pasaulio veiklai užtikrinti.“

Nerangiai nuo ežero kylančios anties sparnų plakimas
į vandenį – kaip kilimo į Dievnamio aukštybes gyva metafora.

Šviesios birželio pabaigos naktys

Birželio šviesios sutemos. Debesų luitai
bejėgiai uždengti švytintį dangų net prieš
vidurnaktį. Tik medžių šešėliai liudija
tamsą, kuri tokia silpna naktį prieš Jonines.
Ir mano gyvenimas – tai ieškojimas šviesių
vietovių, kuriose nenugali tamsa ir siela
prisipildo lengvumo, pašventinančio buvimą.

Ilgos dienos ir trumpos naktys; sielos giedra
nesudrumsčiama blogio krislo akyje; gyvenimas
galint daugiau, nei žada aplinkinis pasaulis.
Kad ir kokias žiemos kančias kęstum, visada
žinai, kad ateis vasara ir tamsos metas pasitrauks.
Pilkšvai melsvas dangus, įrėmintas ties horizontu
tamsaus miško, reikalauja kreipti akis į viršų.

Aplinkkeliai

Saulės žėrintis takas virš ežero, nuo
nendrių liepsnomis atplaukiantis iki valties,
lyg akinanti Dievo tikrovė – turi pasukti
akis į šoną, kad neapaktum nuo pertekliaus.
Taip ir mano gyvenimas – ėjimas ratais
to paties tikslo link tai apankant, tai vėl
įsižiūrint į šešėlius, bet siekiant neišleisti
iš akių galutinio tikslo. Dovanų dovanos.

Tik prabėgus daliai gyvenimo, išmokau gyventi,
nebūti nakties drugiu, lekiančiu į liepsną:
kruopščiai plikau arbatą į kinišką arbatinuką,
vertinu prisilietimus prie artimo žmogaus,
stengiuosi jaukiai įsikurti ir jaustis kasdienybėje.
Nebelekiu tikslo link galvotrūkčiais, nes žinau,
kad galiu sudegti negrįžtamai. Vis vaikštau
aplinkkeliais nedrąsiai kreipdamas akis į Šviesą.

Matyt, mūsų esybių Kūrėjas tai ir turėjo omenyje
kurdamas mus pagal savo atvaizdą, tačiau iš Jam
svetimo molio, materijos, kuri yra akla Jo kitabūtis:
ne ištirpti susitapatinus su Tėvu, bet gyventi
sava drąsa, savu ritmu, savais siekiais ir rūpesčiais,
tačiau neužmirštant, kad mūsų tikslas yra materiją
pakylėti iki dieviškumo ir iš labiausiai nutolusios
nuo Aukščiausiojo vietos gyvenant sugrįžti namo.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.