Atmintinė Tinseltaunui
JONATHAN WITT
„Kapitalistas piktadarys“ yra toks nekintamas, toks vienpusiškas ir toks klaidinantis personažas, kad visai pravartu pateikti išsamesnį kapitalizmo apibrėžimą.
Neseniai pasirodę Holivudo filmai – taigi, pati tikriausia kapitalistinė produkcija – „Geležinis žmogus 3“ ir „Vienišas klajūnas“ vaizduoja vienus mėgstamiausių Holivudo stereotipinių personažų – piktuosius kapitalistus. Filme „Geležinis žmogus 3“ (išduosiu siužetą!) tikrasis pagrindinis piktadarys paaiškėja esąs ne Vidurio Rytų teroristas, o piktasis techno-kapitalistas. O „Vienišame klajūne“ kapitalistas piktadarys elgiasi lyg mums įprastas pramonininkas: dėl sidabro jis nušluoja visą indėnų gentį ir šaltakraujiškai nušauna kitą verslininką, kad perimtų šio verslą. Na, tiesiog dar viena korporacinės Amerikos darbo diena.
Šis medijų stereotipas toks įkyrus, vienpusiškas ir klaidinantis, kad visai pravartu pateikti išsamesnį kapitalizmo apibrėžimą. Pirmiausia paprastas buitinis pavyzdys. Taip, esama godžių blogų kapitalistų – taip pat kaip ir godžių piktų muzikų, godžių piktų kraštovaizdžio architektų, godžių piktų manikiūrininkių ir taip toliau, ir taip toliau, ir taip be galo, be krašto – lygiai kaip yra ir gerų kiekvienos šių profesijų žmonių.
O dabar pakalbėkim apie tai, kas kapitalizmas yra, o kas nėra. Kapitalizmas yra ekonominė sistema, kuriai būdinga privati (ne valstybinė) verslo nuosavybė, sistema, kurios investicijas lemia privatūs sprendimai ir kurioje kainas, gamybą, prekių ir paslaugų paskirstymą labiausiai lemia laisvas pasirinkimas laisvoje rinkoje, kurią kontroliuoja įstatymo valdžia ir stabilios nuosavybės teisės. Kultūros požiūriu, daugelis mūsų esame vadinamieji funkciniai kapitalistai. Bent jau tuo metu, kai nesame užsiėmę teoriniais išvedžiojimais, mes perkame, parduodame, mainome, investuojame, aukojame; ir visa tai darome daug mieliau, kai mums nenurodinėja vienas ar keletas valdžios biurokratų.
Šiandien įprastas kapitalizmas pirmiausia radosi krikščioniškuose Vakaruose, iš pradžių kilęs viduramžių šiaurės Italijos miestuose valstybėse ir iš ten pasklidęs po visą Europą bei ypač tvirtai įsišaknijęs tarp olandų ir anglų. Pati krikščionybė nelemia kurios konkrečios ekonominės sistemos, o kapitalizmui nėra būtina krikščioniška kultūra. Vis dėlto tiek krikščionys, tiek nekrikščionys istorikai kapitalizmo ištakas krikščioniškuose Vakaruose aiškina judėjiškajai-krikščioniškajai tradicijai būdinga pagarba nuosavybės teisėms, transcendentine morale ir šios tradicijos supratimu, kad žmonės yra kūrybingi prižiūrėtojai, sukurti pagal racionalaus, kūrybingo Dievo paveikslą, taip pat jos istorijos samprata, kuri yra linijinė ir nukreipta į priekį, o ne judanti ratu ir fatalistinė.
Kapitalizmas skiriasi tiek nuo valstybinės gamybos priemonių nuosavybės (socializmo), tiek nuo įstatymu nežabojamų anarchijos džiunglių. Kaip tik todėl kapitalizmas sukuria galimybę atsirasti įstatymams, ginantiems žmones nuo tokių dalykų, kuriuos ekonomistai vadina neigiamais šalutiniais veiksniais (pavyzdžiui, nuo nuodingų atliekų išmetimo), kapitalizmui pagal apibrėžimą būdingi įstatymai, ginantys nuo vagysčių, sukčiavimo ir smurto. Kapitalizmą taip pat galima atskirti ir nuo dar vienos ekonominės sistemos, su kuria jis kartais painiojamas – nuo valstybinio-korporacinio kronizmo. Korporacinės ekonomikos, kuriose tikra ekonomine laisve mėgaujasi tiktai turtingi ir turintys gerų ryšių asmenys, yra linkusios stagnuoti, vargšus palikdamos įstrigusius skurde. Kapitalistinės rinkos, priešingai, pasižymi nuosavybės teisėmis, įstatymo valdžia, bendravimo ir mainų laisve, vienoda tiek turtingiesiems, tiek vargšams, tad jų ekonomika linkusi judėti į priekį.
Ši kapitalistinių ekonomikų augimo tendencija veda prie paradokso: kalbant absoliučiai, pajamų skirtumas brandžiose kapitalistinėse ekonomikose linksta būti didesnis (t. y. milijardieriaus kompiuterinių programų kūrėjo ir jį aptarnaujančio personalo pajamų skirtumo požiūriu); tačiau mažiausias pajamas gaunančios visuomenės grupės gyvenimo lygis tokiose ekonomikose būna aukštesnis negu netgi vidurinės klasės gyvenimo lygis nekapitalistinėse ekonomikose. Kitaip tariant, turtingieji turtėja, o vargšai perka televizorius ir išmaniuosius telefonus.
Kapitalizmas dažnai painiojamas su vartotojiškumu, nes sėkmingai kuria prekes, tačiau, žvelgiant iš platesnės perspektyvos, vartotojiškumas yra kapitalizmo priešingybė, nes vartotojiškos kultūros stokoja taupumo dorybės ir ilgalaikio planavimo, kurie yra esminiai sveiko kapitalizmo bruožai. Kapitalistinės ekonomikos reikalauja kapitalo ir iniciatyvos, todėl joms būtini drausmingumas, taupumas, drąsa ir piliečių tarpusavio investavimas. Godumą kapitalizmas gali nukreipti ir nukreipia į socialiai naudingą veiklą – pavyzdžiui, įmonės savininkas, kuriam rūpi vien pinigai, stengsis aptarnauti savo klientus, kad padidintų pardavimą ir uždirbtų daugiau. Vis dėlto godumas nėra būtina kapitalistinio verslo sąlyga, nes verslininkams motyvaciją gali teikti ir kiti dalykai, pavyzdžiui, siekis sukurti šį tą naujo ar sveikas troškimas aprūpinti savo šeimą ir paremti juos subrandinusias bendruomenes.
Ganėtinai įdomu, kad pačią „kapitalizmo“ sąvoką iš tiesų išpopuliarino socialistas politikos teoretikas Friedrichas Engelsas, siekdamas atkreipti dėmesį į gamybos priemonių nuosavybės, kuri sukuria atitinkamas galimybes būtent savininkų klasei, o ne kurioms kitoms, vaidmenį laisvosiose ekonomikose. Tačiau iš tiesų laisvųjų ekonomikų istorija liudija, kad darbininkai neprecedentiškai sparčiai tampa savininkų klase.
Kapitalas yra svarbus laisvojo verslo sistemos komponentas, tačiau atrodo, kad Karlo Marxo ir Friedricho Engelso filosofinis materializmas privertė juos pernelyg sureikšminti jo vaidmenį kuriant gerovę. Todėl daugelis dabartinių ekonomistų mieliau vartoja „laisvosios ekonomikos“ ar „laisvojo verslo sistemos“ pavadinimus, nes pastarosios sąvokos akcentuoja gyvą kapitalistinių ekonomikų gerovės kūrimo šaltinį – iniciatyvą gerovę kuriančių kūrybingų verslininkų, kurie ieško naujų, geresnių būdų prekėms ir paslaugoms laisvoje pirkėjų ir pardavėjų rinkoje pateikti.
O kalbant apie „Vienišo klajūno“ personažą Tontą ir jo įkūnijamus indėnus, didžioji Amerikos nuodėmė jų atžvilgiu buvo ne jiems neva pasiūlytas kapitalizmas, o tai, kad jie buvo pajungti alinančiam rezervacijų sistemos socializmui. Žinoma, derėtų atsižvelgti ir į kitus šios sudėtingos ir tragiškos istorijos veiksnius, tačiau, norint ją suprasti, būtina iš esmės suprasti laisvąjį verslą, kuris kitaip dar vadinamas pačiu bjauriausiu Holivudo žodžiu – kapitalizmu.
„The American Spectator“, VII.16
Vertė Kęstutis Pulokas
